Iš tylos ateina dialogas

Įėjus pro renovuojamo Lietuvos nacionalinio dramos teatro duris pasitinka faneros lakštai, dar vis seni laiptai, žymintys kelionę laiku. „Studijoje“ išvystu į amfiteatrą panašią pilkos spalvos spektaklio „Dialogai“ scenografiją. Seniai girdėta, kad jaunas režisierius imtųsi sudėtingo antikinio veikalo, ypač Platono. Kūrinys aktualus, bet režisieriaus Motiejaus Ivanausko pasirinktas minties pasaulis – per daug skylėtas. Plyšius per ilgą laiką užpildė naujos filosofinės sistemos – emociškai artimesnės, logiškai suprantamesnės dabarties žmogui. Plyšių užpildymas, jų įvardijimas sukūrė sąvoką „dialogas“, kuri tapo spektaklio ašimi. Kurti dialogą – tai pildyti vienam kitą.

Jei pradėsime nuo dialogo kaip kintančio veiksmo, kuris turi pradžią, vystymą, kulminaciją ir pabaigą, reikia pažvelgti į Izabelės Narečionytės scenografiją, ryškiausiai besikeičiančią viso spektaklio kontekste. Ji sudaryta iš keturių pusmėnulio formos akmens / gipso luitų bei apvalaus postamento scenos centre. Detalės išmintingai panaudojamos debatų arenai ar jūros pakrantei sukurti. Minimalizmą paryškina į asketų apdarus panašūs Dovilės Gudačiauskaitės ir Narečionytės kostiumai. Peršasi klausimas: ar kilti originaliai minčiai privaloma sterili aplinka? Juk dabar tai neįmanoma. Kur mes rasime nesuteptą tylą? Erdvę? Taip tarp spektaklio koncepcijos ir žiūrovo įvyksta atotrūkis, lieka tik tekstas, kurį tenka interpretuoti pačiam. Apeliuojama į žiūrovo savivoką? Abejoju.

Spektaklio pradžia – tai scenografės, kostiumų dailininkės ir režisieriaus dialogas: žvejyba, vykstanti, kol renkasi žiūrovai, yra natūraliausias kūrinio epizodas. Jį stebėdamas susimąstai, kad žvejoti – tai filosofuoti, pagauti žuvį – tai atrasti originalią mintį (spektaklis prasideda nuo aukso gabalo pagavimo, bet šis tuojau išmetamas, – tai jau net ne minimalizmas, o askezė!). Gaila, kad po viltingos pradžios spektaklyje neatsiranda ryškesnių spalvų. Kapsintis vanduo jas nuplauna ir lėtai pildo išminties amforą. Ji sunkėja, Trasimachas (Šarūnas Zenkevičius) pyksta, irzta, žiūrovas kikena, atrodo, tuoj gims nauja linija, emocingas, groteskiškas disputas, bet tenka nusivilti. „Vienas, du, trys – nieko neįvyko“, tik pasigirdo riksmas, įspėjantis, kad tai ne išminties, bet kantrybės amfora. Koks teisingas atsakymas, kurio ieškojimų neiškenčia Trasimachas? Gal jis nori pasakyti, kad mes naudojamės proto matematika, logika ir iš sielos, kūno iškastruojame jausmus? Ironiškai bandoma iš to pasijuokti. Tai pagrindinė spektaklio linija – Platono tekstais pašiepti nūdieną.

Veiksmo įtampa priklauso nuo amfiteatro pusmėnulio vietos. Dešinėje – ramybė, kairėje vyksta įnirtinga diskusija. Scena – tartum atvirkščias automobilio spidometras, parodantis originaliai minčiai atsirasti reikalingą maištavimą. Sokratas (Vytautas Anužis ) – provokatorius, jis išmuša nepagrįsto Trasimacho maišto pagrindą, taip atverdamas galimybę suvokti tikrąją jo žodžių prasmę. Kaip teigia žydų išmintis, geriausias mokinys užduoda geriausią klausimą. Arčiausiai šio suvokimo yra Polemarchas (Povilas Jatkevičius), tarsi netikslus, nenatūralus veidrodis, kopijuojantis Sokrato manierą. Juokinga matyti du tokius žmones, bet ir graudu, žinant, kad už teatro ribų yra stūgaujama apie individualizmą arba be jokios logikos idiliškai-idiotiškai kopijuojamos lygybės tiesos. Teisingumas nėra apibendrinta tiesa. Būti teisingam reiškia klausti.

Režisierius Ivanauskas žodyje „teisingumas“ užčiuopė veiksmo giją ir tarsi sapne nešdamas mistinę amforą pasiekė dar paslaptingesnę erdvę – debatų lauką. Tai – mūsų rinkimų debatai, absurdo teritorija, tobuliausias pavyzdys, kaip oponentai diskutuoja nesuprasdami vartojamų žodžių reikšmės. Kokia kalbėjimo veiksmo paskirtis? „Siuvimo esmė – siūti“, – sako Sokratas, deja, „retorikos esmė – kalbėti“, – jam taria arogantiškas šio „mokslo“ profesionalas. Kalbėti, kalbėti, kalbėti... Ar mes vėl panėšime į dūstančią, Antono Čechovo kritikuotą XIX a. buržuaziją, kurią tuoj ištiks revoliucija? Deja, artėjame prie to. Režisierius Platono tekstu bando apie tai įspėti. Tai iš dalies pateisina teksto perteklių spektaklyje, trukdantį ritmikos tėkmei.

Ritmine švara pasižymi tik paskutinė scena, kurioje maestro Anužis užbaigia spektaklį vieninteliu nuo emocijų neapvalytu monologu. Nors per daug jautriai pažvelgus į apverktiną Seimo debatų situaciją gali ištikti isterijos ar panikos priepuolis (kiekvienam pagal skonį), – skambu, bet penkiskart pramušto dugno kitaip nepavadinsi, – deja, spektaklyje šios reakcijos ateina iš teksto minties, o ne jo interpretacijos scenoje. Emocijos – pyktis, nusivylimas – sukuriamos spektaklio paviršiuje, todėl nepasiekia žiūrovo. Dialogui įvykti reikalingas emocinis krūvis, bet jis neatsiranda, ir spektaklis tampa aktorių „pingpongu“, apnuoginančiu jų kalibro skirtumus, be to, per pirmąjį rodymą jie dar buvo nespėję atrasti gyvo kontakto vienas su kitu.

Zenkevičiaus vaidyba atitinka režisieriaus ir situacijos reikalavimus, bet nenatūralus charakterio išdidinimas sunkiai leidžia tą situaciją išgyventi. Jo pyktis – riksmas, emocijų išlydis – estetiškai išraiškingas, bet emociškai tolimas, būtų įdomu, jei aktorius prisimintų savo gyvybingumą, atrastą spektaklyje „Žmogus iš Podolsko“.

Jatkevičiaus personažams pritrūksta plastikos, ypač tai matoma stebint Polemarcho vaidmenį, kai kopijuojamas Anužio Sokratas. Bandydamas atkartoti maestro aktorius parodo, kad reikia dar daug dirbti, norint atrasti spektaklio bei charakterių nervą.

Spektaklį ištempia meistriškas Anužio darbas ir Sokrato linija – personažas suvokia savo lemtį ir susitaiko su ja. Jis sarkastiškai klausinėja ieškodamas suvokimo – kas yra teisingumas, kas yra erotas? Ironija atsiranda iš meilės tyrai idėjai. Logikos ir ironijos susiliejimas jo vaidmenyje primena apie spektaklio potencialą.

Kol kas spektaklis „Dialogai“ – kaip nenušlifuotas deimantas, sužybsintis keliose scenose (per šokio epizodą bei Sokrato baigiamąjį monologą), jam trūksta gyvybiškų elementų, kad įvyktų dialogas. Tikiuosi, ateityje režisierius ir aktoriai, rankose laikydami filosofinės minties šedevrą, sugebės jam suteikti didesnę prasmę. O svarstyklių lėkštėms pakeitus pozicijas pamatysime gyvybingą spektaklį, aštriai kritikuojantį politines normas ir politikų neveiksnumą, įkvepiantį žmones aktyviau klausti ir klausyti, o tik po to kalbėti.

Teatras šiandien pamiršta dialogus. Jie tarsi pavienės, tolimos žvaigždės išnyra ir vėl užgęsta. Ar mes užmiršome kalbėtis? Ar mums trūksta laiko? Bet juk jo yra tiek pat, kiek ir seniau. Sokratas paklaustų, mes neprivalėtume atsakyti, bet svarbiausia, kad klaustų spektaklis. O šiandien jis teigė, kartojo savo mintį apie tiesą ir meilę, bet užmiršo paklausti. Juk klausime atsiranda gyvybė. Galbūt minties tikslumui reikėtų, kad sulėtėtų spektaklio tempas? Sokratas ir režisierius turėtų tai apmąstyti. Juk Elzės Gudavičiūtės personažas tyliai ir mistiškai viską sujungs. Ji tempia Sokratą nuo scenos centro, kad jis pailsėtų nuo kalbų, įrodinėjimo. Sokratai, pasiduok jai... Apmąstyk tai ir pasiimk draugužius – tu juk supranti, kad iš tylos ateina dialogas.