Panevėžiečių „Mūsiškiai“: pro et contra

I. Kas, kur, kada: Spektaklio „Mūsiškiai“ pagal Michało Walczako pjesę premjera; Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro salė „Miltinio laboratorija“; 2019 lapkričio 22 d., penktadienio, vakare.

II. Pro: Artūras Areima režisieriaus kelią pradėjo nuo lenko dramaturgo Walczako (diplominis spektaklis „Kelionė į kambario vidų“, LMTA režisierių kursas, vad. Rimas Tuminas, 2008 m. parodytas „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė“) ir po vienuolikos metų vėl prie jo grįžta. Šįsyk juodu, režisierius ir dramaturgas, bendradarbiauja kurdami pjesę ir spektaklį, inspiruotą Rūtos Vanagaitės knygos apie Holokaustą Lietuvoje „Mūsiškiai“.

Per dešimtmetį su viršum Areima sukūrė trisdešimt spektaklių. Iš visko matyti, kad tai jau susiformavęs solidus kūrėjas, turintis savo metodą. Jaunosios kartos aktoriams, pradedantiems režisieriams ir daliai teatrus lankančios publikos (nebūtinai vien tik jaunimo) jis yra svarus, neginčijamas autoritetas ir jų teatrinių godų realizuotojas, jo sceninė kalba jiems suprantama ir artima.

Šio režisieriaus darbo metodas atrodo taip: jis doroja pjesę, tarsi tai būtų vaikiška knygelė su paveiksliukais, kuriuos reikia nuspalvinti. Tik, užuot dažęs paveiksliukus skirtingomis spalvomis, jis ima išsidirbinėti: arba užteškia margą žanrinę dėmę, arba suraito drastišką komiksą, arba panaudoja chuliganišką „memą“ ar bet kokį kitą šokiruojantį efektą iš interneto, medijų ir popsinių įvaizdžių bei archetipų arsenalo.

Jeigu tai būtų vaikas, auklėtojai išsikviestų jo tėvus ir pasakytų: „Jūsų berniukas tikrai labai talentingas, tačiau būtina jį parodyti gydytojams, nes gali užaugti psichopatas.“ Bet Areima jau toli gražu nėra vaikas, nors kai kas jo kūrybą vertina kaip infantilią. Iš tiesų jo menami infantilumas, žaidybiškumas ir psichopatija tėra jo priedangos priemonės ir įrankiai (ginklai). Jis, kaip ir visa jo vidurinė karta, aršiai kovoja už (ir rėkia apie) teisę būti pasaulio dėmesio centre, karaliauti ir reguliuoti (manipuliuoti) gyvenimus svetimose, kitų anksčiau susikurtose komforto zonose.

Jis tai valdo puikiai, ir publika jam dėkinga, nes atpažįsta tas klišes, tuos sąskambius ir tuos ženklus. Įvyksta susikalbėjimas tarp režisieriaus, žongliruojančio sceniniais popkultūros elementais, ir publikos, tuos elementus atpažįstančios. Atpažinimas, susikalbėjimas – sėkmės garantas. Jo auditorija, jo gerbėjai – tai kompiuterinių žaidimų, „žolės“ rūkytojų ir gatvės breiko šokėjų karta.

Spektakliuose jis nekuria režisūrinės vertikalės (idėjos); jo sceninio pasakojimo lygmuo lieka literatūros (dramos), dažnai perdarytos, arba režisūrinio literatūriškumo lygio. Užtat kiekvienas jo spektaklio sceninis fragmentas turi savo emocinę vertikalę, savo šoką, savo poke („kibinimą“) publikos link, emocinį impulsą, žadinantį publikos refleksus. Taip jis buria savo sekėjų būrius.

Visa tai yra ir jo pagal Walczako pjesę sukurtame reginyje „Mūsiškiai“. Buvusiame dekoracijų sandėlyje sukurta aukšta tarsi imtynių ringas teatro pakyla su dviem žiūrovų tribūnomis (scenografu įvardytas pats režisierius). Virš pakylos pakabintos lubos su šviečiančiais vamzdeliais, imituojančiais dienos šviesos lempas, sukuria prozektoriumo atmosferą (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas). Periodiškai, tarsi po galingo žemės drebėjimo, išplyšę vamzdeliai nusvyra žemyn ir tebešviečia, bejėgiškai tabaluodami. Morgo įspūdį sustiprina panaši kaip ligoninėse juostinė plastikinė užuolaida per visą pakylos horizontą, kuri tarnauja ir kaip ekranas istorinėms vaizdo iliustracijoms (Pauliaus Jakubėno ir Dino Marcinkevičiaus istorinės kino dokumentikos vaizdo projekcijos ir kitos iliustracijos itin saikingos). Pakylos dešinėje – žemių krūvos, už jų duobė, vyksmo svorio ir prasmės centras.

Įkyriai sklinda sintetiniai riaumojantys garsai, juos sunku pavadinti muzika (jų kūrėja – paslaptingoji persona „Pi“), vėliau jie praskiedžiami žanrinėmis temomis iš cirko repertuaro. Nuolatos loja šunys, kartkartėmis aidi šūviai, tikri ir įrašyti.

Riaumojantys garsai užgožia ausis, ir išsyk tampa aišku, kad publikai čia skirta ne valgytojų, o patiekalo funkcija. Po pakylą manieringai šlitinėja Klounas (Valerijus Kazlauskas) išblyškintu veidu ir juodu nėriniuotu uodeguotu nelabojo apdaru. Jis kankinasi, maivosi, staugia, nušauna įlindusį į jo erdvę kitą bevardį personažą ir nustumia jį (atseit lavoną) į duobę... Tuo prasideda vyksmas...

Spektaklio ir pjesės siužetas neįmantrus: Klounas privatizavo Fortą, kuriame per karą buvo šaudomi žydai, ir įkūrė čia pramogų centrą. Atklydėlių porelė užsigeidžia surengti sutuoktuvių fotosesiją ir patiria Klouno patyčias bei smurtą. Į centrą atvyksta grupė vaikų ir tuo pat metu ten apsilanko porelė, rašytoja Persona Non Grata ir Žydšaudžių Medžiotojas. Tarp grupių kyla konfliktas, procesas tampa nevaldomas, ir siautėjanti jaunoji karta nustumia vyresniąją į duobę. Finale po pakylą kvatodamas raitosi Dievas (nelabasis?) su Džokerio kauke, bet jaunimas spyriais patvarko ir jį.

Regis, Areimai čia labiau pavyko scenografija nei režisūra. Žemės drebėjimo iliuzija (krintantys šviestuvai) drauge su tektoniniais muzikiniais virpesiais transliuoja Holokausto apokaliptinę emociją. Žemių krūvos prie duobės krašto – universalus tragiškumo nuojautos archetipas. Trumpam pasirodo neįvardytas personažas su viduramžiška paukštiška „maro kauke“ varnos snapu – Vanagaitės knygoje Holokaustas Lietuvoje taip pat prilygintas maro epidemijai. Kiek naujau nuskamba vaizdo projekcijomis pateikta tema – Lietuvos miškų, kuriuose vyko žydų žudymo baisumai, gamtos grožis, vienas iš Vanagaitės knygos momentų.

Šio Areimos spektaklio, kaip ir kitų matytų režisieriaus darbų (išskyrus vaikams skirtą „Mechaninę širdį“), patosas susijęs su juo pačiu – tai jo paties maištas ir arogancija, jo nešvankumas ir burnojimas, jo išskirtinumas ir šokiravimas, jo poza ir pozicija: ne veikti, o būti – būti ne tokiam kaip visi. „Mūsiškiuose“ jis išrikiuoja scenoje ištisą kogortą „areimų“, šešetą juodai uniformuotų „pokemonų“ su reiverių kepuraitėmis ir gatvės šokėjų kombinezonais, paties režisieriaus „dizaino“ kopijas. Vėliau jie, užsimaukšlinę karnavalinius kareiviškus šalmus, persikūnys į fašistuojančią militaristinę grupelę ir nustums visus likusius personažus į Holokausto duobę. Ir simbolis, ir perspėjimas labai suprantami ir aiškūs.

Režisieriaus darbo su aktoriais metodas irgi atrodo savotiškai. Aktorius Kazlauskas (Klounas, nelabasis, Dievas, Džokeris), ankstesniuose spektakliuose sugebėjęs įvykdyti visas užribines režisieriaus užgaidas, čia paleidžiamas į priekį siautėti tarsi laukinis kovinis režisieriaus armijos avangardas. Įvairių scenų žvaigždės Agnieškos Ravdo (Ponia Istorikė) angeliška galvelė subjaurojama kareiviškomis kepurėmis, o jos ideali figūrėlė slepiama kareiviškoje milinėje (gal tai aliuzija į legendinę Jūratės Onaitytės nuogybę po kareiviška miline Jono Vaitkaus 1978 m. Maksimo Gorkio „Paskutiniuosiuose“?). Visiems kitiems veikėjams režisierius stengiasi uždengti veidus (šešių „pokemonų“ komanda ir Baltosios Damos šmėkla – Lolita Martinonytė) arba pateikti juos kaip schematiškus personažus (jaunavedžių porelė Justina Nemanytė ir Karolis Legenis, taip pat Žydšaudžių Medžiotojas – Andrius Mockus ir rašytoja Persona Non Grata – Ligita Kondrotaitė). Jei vertinsime aktorių darbus, rimtesnio dėmesio čia vertos tik Kazlausko epostasijų metamorfozės, bet jo ankstesnių personažų kontekste (ypač Areimos ir Limonovo „Nevykėlio“) čia neteko išvysti nieko ypač naujo.

Atrodo, kad Areima veržiasi užimti atsilaisvinusias mūsų teatro lyderių nišas, „publikos šokiruotojo“ ir enfant terrible (t.y. Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo) pozicijas. Jis jau yra mūsų teatrinės tikrovės dalis – kuria bendrą virtualią savo ir publikos antitikrovę. Ateitis parodys, kiek jam padės koketavimas su Holokausto tema ir dalyvavimas viešųjų ryšių manipuliacijose (žr. skyrelį „Contra“).

III. Contra: Tarsi metaforinį svogūną iš Henriko Ibseno „Pero Giunto“, „Mūsiškius“ sudaro keletas apvalkalų: a) spektaklis yra tik dalis viešųjų ryšių akcijos, kurios sumanytojas, organizatorius ir vykdytojas yra anaiptol ne režisierius Areima, o buvęs Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas. Jis yra viso renginio centrinė figūra, tai yra jo sumanymas, kuriame menui iš pat pradžių buvo skirtas itin kuklus vaidmuo; b) tiek spektaklio pavadinimas „Mūsiškiai“, tiek jo skelbtas žanras „folklorinis siaubo miuziklas“ yra tik reklaminis triukas ir manipuliavimas publika. Spektaklio „Mūsiškiai“ ir Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ patosas yra visiškai skirtingas; c) pjesėje „Mūsiškiai“ dramaturgas Walczakas panaudojo tik keletą formalių neesminių Vanagaitės knygos elementų. Transformuodamas storytelling’o žanro kūrinį į trivialų draminį pasakojimą jis faktiškai atsiribojo nuo knygos „Mūsiškiai“ esmės, papasakodamas visiškai kitą istoriją; d) visos kitos aplink repetuojamą spektaklį ir teatrą vykusios manipuliacijos – bylinėjimasis su idėjos autoriumi pasiskelbusiu užsieniečiu, gandai iš teatro meno tarybos diskusijų, teatro vadovo Leono Blėdžio pa(si)šalinimas prieš pat premjerą, ažiotažinis žiniasklaidos dėmesys, galų gale netgi spektaklio „Mūsiškiai“ plakatas su karvių kaukolėmis – yra tik reklaminių triukų ir viešųjų ryšių akcijų, nesusijusių su spektaklio esme, rinkinys. Nei meniniam spektaklio turiniui, nei Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ patosui čia neliko vietos, nes tai ir nebuvo numatyta.

Ir, galų gale, nulupus visus svogūno „Mūsiškiai“ lukštus, lieka labai kukli jo meninė šerdis – negyvybingas, neorganiškas, neartikuliuotas, pripumpuotas įvairių pastatyminių anabolikų ir botulino, trankus ir monotoniškas hardcore kabareto žanro reginys.

IV. Collatio tomi (autoriaus išvada): Manau, kad Holokausto tema yra itin gili, tamsi, skausminga, todėl ji nepasiduoda trivialiai gnoseologijai. Tad nedera jos interpretuoti per bet kokią fiction tipo kūrybą, taip pat ir sceninę, nes bet kokia interpretacija šiuo atveju bus siauresnė už tikrovę. Negana to, noriu ypač pabrėžti, jog priklausau kategorijai tų neabejingų žmonių, kurie mano, kad visų laisvų meninių interpretacijų Holokausto tema rezultatai a priori pasmerkti būti ir šventvagiški, ir amoralūs.

Prisipažinsiu, kad tik panevėžiečių spektaklio „Mūsiškiai“ premjeros proga perskaičiau Vanagaitės knygą, ir ji mane labai sukrėtė. Įspūdis toks, kad tai aš parašiau tą knygą, nes mano senelis, kaip ir autorės, irgi kolaboravo su naciais, vadinasi, irgi buvo Holokausto vykdytojas. Smulkiai nedėstysiu, ką išgyvenau tai skaitydamas. Bet manau, kad jeigu yra daugiau žmonių, kurie, kaip ir aš, spektaklio „Mūsiškiai“ proga perskaitė šią knygą (su kuria spektaklis neturi nieko bendra, kaip ir su Holokaustu) ir į ją įsijautė, vadinasi, jau vien dėl to visa tai vertėjo daryti ir tai pamatyti.

Publikaciją parėmė Scenos meno kritikų asociacija (SMKA)