Antigonės, kurių vardas – legionas

Latvių teatro režisūros klasikė Māra Ķimelė Lietuvos teatruose jau yra pastačiusi nemažai spektaklių. Ypač išgarsėjo jos Klaipėdos dramos teatre (KLDT) 2016 m. pastatyta Augusto Strindbergo drama „Tėvas“. Ir štai 2019 / 2020 m. sezono pradžioje ji padovanojo mūsų teatro publikai smagų pusantros valandos trukmės vieno veiksmo politinį komiksą pagal Jeano Anouilh’o intelektualią dramą „Antigonė“. Spektaklis vaidinamas Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje, premjera įvyko spalio 5 dieną.

Tarsi išmani ir įgudusi fokusininkė, turinti neišsenkantį triukų lobyną, garbioji režisierė šįsyk panaudojo modernių, akį ir ausį rėžiančių priemonių rinkinį. Su pjese ji pasielgė labai drąsiai. Tekstas iškupiūruotas ir išretintas, o tai, kas iš jo liko, aktoriai atlieka labai laisvai, improvizuodami be jokio tariamo vergavimo autoriaus kūrybai.

Ir tai nėra jokia nuodėmė, vertinant pagal politinio sceninio komikso dėsnius. Intermedijos, parodijos, iliustracijos, muzikiniai ir žanriniai intarpai, karikatūrinės vaizdo projekcijos ir efektingi solo numeriai – visa tai organiškai ir kryptingai panaudota vienam tikslui: atsispyrus nuo Anouilh’o (ir šiek tiek – nuo Sofoklio) „Antigonės“, susikurti savąją istoriją apie kosminio masto niekšą diktatorių Kreontą ir jam pasipriešinti išdrįsusią... išdrįsusias...

Iš pradžių jų trys. Jos labai panašios, vienodomis trumpomis, menkai ką dengiančiomis infantiliomis palaidinukėmis, laibomis blyškiomis basomis kojytėmis, palaidais plaukais ir, lyg ką tik sumeškeriotos kuojos, atviromis akimis ir praviromis lūpomis. Šios baikščios „trys gracijos“ šoka keistą ritualinį šokį, panašų į Kinijoje uždraustą Falun Gong gimnastiką. Tas šokis reiškia Antigonės brolio, išdaviko Poliniko, palaidojimo apeigas, uždraustą vyksmą, į kurį („spoileris“!) tarsi banga į uolą vyksmo eigoje sudūžta diktatoriaus Kreonto (Darius Meškauskas) despotiškos užmačios.

Jos šoka, o recenzentas drauge su kitais žiūrovais karštligiškai suka galvą: kuri iš trijų yra Antigonė? Prabėgus nemenkai laiko paaiškėja, kad vieną Antigonę vaidina... dvi aktorės, Iveta Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė..! (Trečia yra Antigonės sesuo Ismenė – Justina Vanžodytė).

Susidaro įspūdis, kad režisierė į šį lyg ir maloniai sukramtomą vos ne pramoginio žanro „saldainuką“ įvyniojo anaiptol ne saldų, o aitrų, svaiginantį, erzinantį ir „dopinguojantį“, tarsi narkotikas ar afrodiziakas, įdarą. Pažvelgus įdėmiau, Ķimelės ir Klaipėdos dramos teatro „Antigonė“ atrodo jau ne kaip komiksas, o kaip epinio pobūdžio gerai apmąstytas ir kruopščiai struktūruotas kūrinys. Visi iškilūs scenos menininkai (o Ķimelė yra būtent tokia) turi savąjį kosmosą. Jų kūriniai yra anaiptol ne gabaliukai to kosmoso, o durys į jį. Kartais tų durų kūrinyje būna net kelerios. Tokia yra ir klaipėdiečių „Antigonė“.

Atverkime vienas duris. Prieš dvejus metus Vilniuje, po Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) stogu, susibūrusi jaunų aktorių grupė vaidino spektaklį „Neišmoktos pamokos“. Tai buvo skardus jaunosios kartos choro klyksmas apie jų vienišumą, ypatingumą ir aistringą norą skleisti sparnus jų pačių sukeltuose, o ne kažkieno iš šalies primestuose vėjuose. (Jauno dramaturgo Aleksandro Špilevojaus tekstai apie paauglių mokyklinę kasdienybę 2016 m. laimėjo Dalios Tamulevičiūtės dramaturgijos konkurso premiją; LMTA aktorių grupės (kurso vadovas Jonas Vaitkus, pedagogai Darius Meškauskas ir Airida Gintautaitė) spektaklį kuravo ir režisavo aktorė Gintautaitė; spektaklis buvo rodomas Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) scenoje.) Iš „Neišmoktų pamokų“ grupės išsiskyrė: iniciatyvumu ir pernelyg ankstyva aktorine „meistryste“ – Raulynaitytė, taip pat gilumu ir sugebėjimu kurti „stambų planą“ – Semionovaitė. (Po to, kai LRDT Mažojoje scenoje buvo likviduota jaunųjų iniciatyvų programa „Erdvė A-Z“, vienas tos programos spektaklių – Strindbergo „Kreditoriai“ (kuratorius Meškauskas) – atsidūrė KLDT repertuare; jame taip pat aktorinį solo atlieka Raulynaitytė.) Ķimelės spektaklyje jos vaidina Antigonę kartu, paeiliui arba duetu. Raulynaitytės ir Semionovaitės Antigonės, iš išorės tokios gležnos ir silpnos, yra nenugalimos. Teisus šio spektaklio bendraautoris, KLDT meno vadovas rašytojas Gintaras Grajauskas, sakydamas, kad spektaklyje „yra kelios scenos, kuriose norėtųsi kokio šimto antigonių“. Už Antigonių dueto čia stovi ne tik visa „Neišmoktų pamokų“ grupė – jos yra visos „neišmoktų pamokų“ kartos kovinis avangardas, nenugalimas savuoju tariamu silpnumu, nes įkūnija stichines prigimtines gamtos jėgas. Jos jau išmoko pirmąsias gyvenimo ir profesijos pamokas. „Nomen illis legio“ (lot. „mūsų vardas – legionas“) – toks galėtų būti jų šūkis.

Meškauskas savąjį Kreonto personažą taip pat atplėšia nuo įprasto teatrinio lygmens į sceninės, taip pat ir tekstinės, ekvilibristikos lygmenį. Čia galima žongliruoti viskuo – žodžiais, veiksmais, triukais, „gegais“, koncertiniais ir šokio numeriais, intonacijomis, – tą aktorius ir demonstruoja, maudydamasis ir turkšdamasis visame tame, tarsi jaunas delfinas okeanariume. Jo demoniškos klounados triukus iliustruoja, utriruoja arba parodijuoja vaizdo įrašų koliažai arba karikatūros, iš kurių ryškiausias simbolis – sovietinio tipo konservų atidarytuvas, panašus į kūjo ir pjautuvo logotipą. Meškausko politinės klounados siautėjimui čia panaudotos įvairios vaizdinės iliustracijos iš skirtingų diktatorių charakteristikų, taip pat į bendrą žaizdrą metami ir Baltijos šalių Atgimimo epochos atributai. Visa tai stipriai keičia Anouilh’o pjesės prigimtinį patosą. Į pirmą planą čia iškeliamas Kreontas – savanaudis despotas, įsisiautėjęs visko ir visų stumdytojas, amoralus demagogas, kurio egzistencijos tikslas tėra kuo ilgau pratęsti savosios nežabotos prabangos pertekusios gyvensenos orgiją.

Nieko čia nebelieka iš autoriaus intelektualiame tekste užkoduoto Kreonto vidinio konflikto tarp pareigos ir jausmo. Lieka tik negailestinga kraštutinio blogio konstatacija ir kardinalus jo pasmerkimas. Bet tai nesutrukdo Meškauskui sukurti dar vieną artistišką ir siautulingą, jo taip puikiai įvaldyto režisieriaus diktatoriaus charakterio variaciją. Kreontas, tarsi pašėlęs diskžokėjas, manipuliuoja penkiais raudonais sovietinio stiliaus telefonais ir sukelia pasaulyje (ekrane) ugnies ir kraujo chaosą:  „the show must go on!“ Sąmoninga režisūrinė „nuodėmė“ – vaikas scenoje, važinėjantis triratuku. Tai Kreonto pažą vaidinantis berniukas (Elijas Malinauskas), jis iliustruoja diktatoriaus silpną vietą – baimę dėl ateities ir naivų norą užsiauginti įpėdinį.

Dėl teksto ir jo funkcijų pakeitimų į pirmą planą neproporcingai iškyla ir tradiciniai antraeiliai vaidmenys. Turiu galvoje tris sargybinius, kuriuos puikiai charakteringai vaidina aktoriai Jonas Viršilas, Karolis Maiskis ir Liudas Vyšniauskas (ypač pastarasis). Apkarstyti euroatlantinės kariaunos atributais, jie taip pat vykdo teksto ir intonacijų klounadą, tampa atpažįstami ir „gimti“, o jų primityvi agresyvi esmė – netikėtai aktuali ir realiai grėsminga.

Aktorius Jonas Baranauskas didvyriškai brėžia Antigonės sužadėtinio Haimono vaidmens liniją. Nuo lengvapėdiško pasipiršimo Antigonei diskotekoje, per vyriškumo egzaminą dvikovoje su despotu tėvu Kreontu, jis ją tragiškai užbaigia pražūdamas Lenino mauzoliejaus gelmėse. Matyt, jam (ir aktoriui, ir personažui) pritrūko „neišmoktų pamokų“ patirties.

Kardinaliai išspręstas vaidmuo, kurį galingai atlieka klaipėdiečių scenos žvaigždė Regina Šaltenytė. Į jos juodą gedulingos pranašės su elgetos ar piligrimės lazda personažą sujungti (režisierės apkarpyti ir savaip sudėlioti) du Anouilh’o pjesės vaidmenys: Auklės ir Choro. Klasikiniu kontūru ir tragiškomis intonacijomis ji suteikia spektakliui Sofoklio tragedijos atgarsį, įkūnydama čia katastrofiškų negandų pranašo Teiresijaus temą.

Ir pabaigoje – apie dar vienas šio spektaklio režisūrines „duris“. Šių žodžių autorius nuo pat pradžių jautė virš jo plasnojant kito Anouilh’o „Antigonės“ pastatymo dvasią. Tai jau legenda tapęs 1978 m. Valstybinio akademinio dramos teatro spektaklis, kuriame vaidino Eglė Gabrėnaitė (Antigonė), Vaiva Mainelytė (Ismenė), Henrikas Kurauskas arba Juozas Meškauskas (Kreontas), Juozas Kisielius (Hemonas) ir kiti, jį režisavo Irena Bučienė. Scenografės Virginijos Idzelytės to spektaklio replika – antikinės kolonos nuolauža – atkeliavo į šio 2019 m. Ķimelės pastatymo dekoraciją, kai jo pradžioje trys „neišmoktų pamokų“ fėjos tą koloną demonstratyviai išniekina (nugriauna). Taip režisierė, regis, vienu ypu deklaravo ne tik personažų priešpriešą tradicinėms vertybėms, bet ir savo dialogą su tradicija, ir sąsają su Bučiene bei jos „Antigone“.

Mat taip susiklostė, kad mūsų teatrinėje erdvėje tik trys asmenys – amžiną atilsį Bučienė, jos bendrakursė (Maskvos teatro institutas GITIS, 1965–1969 m.) latvė Ķimelė ir šių žodžių autorius (GITIS, 1982–1987 m.) – atstovauja garsaus sovietinio rusų režisieriaus Anatolijaus Efroso režisūros mokyklai. Pripažintas faktas, kad Efroso spektakliai kadaise padarė svarbią įtaką mūsų režisierių Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ir kitų kūrybai. Efroso metodo ašis jo paties buvo įvardyta kaip „fizinių sceninių veiksmų metodas“. Tad Ķimelės spektaklyje „Antigonė“ regime ne tik drąsų ir meistrišką sceninio politinio komikso eksperimentą, ne tik neformalią talentingą aktorių vaidybą, ne tik efektingą Klaipėdos teatro Mažosios scenos galimybių išnaudojimą (scenografas Toms Jansons), bet ir jos mokytojo Efroso metodo įgyvendinimą ir vystymą; spektaklis turi ir „antrą dugną“, ir „slaptąsias duris“. Papildomų meno ir gyvenimo prasmių išsiilgusioms sieloms tai suteikia ir turiningo peno, ir naujų potyrių, ir netikėtų paradoksų.

Publikaciją parėmė Scenos meno kritikų asociacija (SMKA)