7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ne visada jauku, bet kartais paveiku

Festivalis „Išeities taškas“

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 35 (1314), 2019-11-01
Teatras
Scena iš pasirodymo „Pandemija“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš pasirodymo „Pandemija“. V. Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.

 

Prieš ketverius metus pirmą kartą organizuotas festivalis „Išeities taškas“ nuo pradžių susitelkė į probleminius klausimus, jų kėlimą scenoje ir už jos ribų diskusijose su žiūrovais. Šiųmetis festivalis toliau siekia šio tikslo. Kaip jau tapo įprasta, festivalyje suteikta galimybė savo kūrybą pristatyti ir jauniems teatro kūrėjams, taip pat jis pasižymėjo tarptautiškumu – interaktyvų spektaklį parodė ir kūrybines dirbtuves surengė latvių teatras „Dirty Deal Teatro“.

 

„Dirty Deal Teatro“ režisierius Viesturas Roziņis kartu su dramaturge Ludmila Roziņa bei aktoriais Lauma Balode ir Oskaru Vīksne Kauno menininkų namuose žiūrovams pasiūlė užrištomis akimis (girdint bei sekant ausinėse girdimu balsu) aktyviai dalyvauti spektaklyje „Piramidė“ ir atliekant jiems skiriamas užduotis geriau pažinti save bei sėdintįjį priešais. Su Abrahamo Maslow žmogaus poreikių piramide susieto spektaklio pasakojimas susideda iš įvairių linijų: nuo užduočių ir klausimų, į kuriuos turi reaguoti dalyviai, iki aktorių dalinimosi patirtimi ar net dainų. Visa atrodo tikslingai sujungta, nėra žaidžiama vien tik interaktyvia forma, jaučiamas didelis dėmesys turiniui – tekstui, suformuluotiems klausimams.

 

Režisierės Andros Kavaliauskaitės monospektaklis „Ki(t)okia“ (Alytaus miesto teatras) gali būti pavadintas pokalbiu su žiūrovu. Tiesa, pokalbis gan vienpusiškas: matytu atveju žiūrovai buvo nedrąsūs, dažnai nejaukiai tylintys. Spektaklyje sudėtinga aborto, dėl kurio visuomenėje vyrauja prieštaringos nuomonės, problema supinama su seksualine prievarta, nediskutuotinu nusikaltimu. Kavaliauskaitės pasakojimui pasirinkta forma – tekstą jungti su gyvai atliekama muzikine ir judesio raiška, – nenauja, bet paveiki.


Kamerinis režisierės ir pjesės autorės Sandros Bernotaitės spektaklis „Dabar aš esu“ vyko nedidelėje Vytauto Didžiojo universiteto auditorijoje, tapusioje priklausomybių ligų registratūros priimamuoju, jame plėtojasi dviejų personažų (Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas) sunkus, intymus pokalbis. Spektaklis apmąsto (ne)būtį, atsiribojimą nuo žmonių, įvairias priklausomybes bei kūrybingos asmenybės polinkį į savidestrukciją. Pjesėje rašytojos sukurtos situacijos, dialogai stiprūs, tačiau jaunų aktorių vaidyba kol kas banguota.

 

Festivalis siekia žengti ir į atviras erdves. Režisieriaus Pauliaus Markevičiaus bei Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis-atmosferinis dangaus stebėjimas „Signalai“ turėjo vykti Nemuno saloje, bet lietingas vakaras lėmė, kad jis buvo perkeltas į Kauno kamerinio teatro salę. Sunku pasakyti, ar pirminis sumanymas būtų paveikęs stipriau, tačiau tai, kas buvo parodyta scenoje ir projekcijose, skatina vertinti nevienprasmiškai. Spektaklis sudarytas iš informatyvaus, įvairiais šaltiniais paremto pasakojimo apie mus supančius žvaigždynus bei poros santykių, kuriuose vienas partneris siekia dominuoti turimomis žiniomis, linijos. Nepaisant informacijos srauto sukeliamo pirminio susidomėjimo, netrukus žiūrovas pasijunta tarsi vaikystėje vartantis kokią enciklopediją ar žinyną – tai daryti įdomu, bet netrukus suvoki, kad nelabai ką prisimeni. Spektaklyje pateikta informacija neišplėtota: vieną akimirką pasakojama apie Grįžulo Ratus, kitą – apie zodiako ženklus, trečią – apie mitologines figūras. Galbūt taip siekiama sudominti stereotipiškai vertinamą jauniausią žiūrovų kartą, atkreipiančią dėmesį tik į vizualinę raišką ir neva gebančią skaityti tik trumpas antraštines žinutes.

 

Kitam viešosios erdvės reikalaujančiam pasirodymui – plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ prezidentinei kampanijai „Pandemija“ – oro sąlygos buvo palankesnės, nors gana atšiaurus vėjas dalį žiūrovų paskatino likti šiltesnėje aplinkoje. Prieš kurį laiką Vilniuje rodyta „Pandemija“ pagaliau atkeliavo į Kauną. Mykolo Žilinsko dailės galerijos prieigose žiūrovų laukė energinga „Bad Rabbits“ komanda, kuri jai būdinga maniera kalbėjo ir be užuolankų su konkrečiomis politinėmis figūromis parodė, kokia yra mūsų visuomenė ir ją sudarantys individai: pasyvūs, sekantys paskui herojų, norintys juo tapti. Įdomu, kiek kartų kūrybinei grupei reikėtų rodyti šią „agitaciją“, kad visa miesto publika imtų mąstyti apie politinių pažadų realumą.

 

Festivalyje parodyti dviejų jaunų kūrėjų autobiografinių pjesių pastatymai. Pjesės autorės, režisierės, aktorės bei muzikos atlikėjos Gretos Šepliakovaitės spektaklis „Gulbė juoda“ pasižymėjo tolygiai derinamais muzikiniais kūriniais ir vaidyba. Merginos gyvenimo dramoje norai konfrontuoja su šeimos ir aplinkos bandymais įsprausti ją į rėmus. Prieštaringas vidines būsenas čia atskleidžia ir sustiprina dainos. Mažojoje Kauno kamerinio teatro salėje stebint spektaklį buvo neįmanoma neatkreipti dėmesio į susirinkusią publiką, nes į šį tikrai ne vaikiškai auditorijai skirtą spektaklį atkeliavo du mažieji žiūrovai, – ar tėvai apsigavo dėl pavadinimo, ar siekė edukacinių tikslų?

 

Pagal Raimondo Klezio pjesę Ievos Jackevičiūtės režisuotas spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, pasakojantis apie paauglystės patirtis kaimo mokykloje, laviravo tarp juokingų situacijų ir visiško tragizmo, verčiančio mąstyti, kiek mūsų žodžiai ir elgesys gali lemti kito žmogaus gyvenimą, jo sprendimus. Per visą monospektaklį Klezys išlaikė publikos dėmesį, o minimalų scenovaizdį vis papildė įveiksmintomis rekvizito detalėmis.

 

„Išeities taško“ organizatoriai jaunuosius kūrėjus kvietė teikti spektaklių projektų paraiškas, o atrinkti keturi eskizai buvo parodyti žiūrovams. Andriaus Šiurio „Kafkoje“ kafkiška atmosfera buvo jaučiama jau ir iš nedidelės apimties eskizo. Visi jo elementai –  garsai, muzika, kintančios vaizdo projekcijos, kostiumai ir rekvizitas – buvo kruopščiai apgalvoti. Net ir pasiūlymas žiūrovams patyrinėti įkalčius buvo organiškai įtrauktas į visumą.

 

Rugilės Tamošauskaitės eskizas  „Velniai žino kas“, kurį geriausiai apibūdina pats autorės suteiktas pavadinimas, gal ir gerokai nutolsta nuo „liaudies pasakos formato“, tačiau suteikia tikrai neblogą progą pasinerti  į itin gyvą, energingą vakarėlį, vykstantį scenoje, ir mėgautis gana tvarkingai sustyguotais apšvietimo bei garsiniais sprendimais.

 

Nauberto Jasinsko „Bowel“ kalba apie mūsų visų tuštybę. Nors ir nesiūlydamas originalaus šios temos sprendimo, autorius pasirinko netikėtus vaidybos ir teksto raiškos būdus. Jasinsko eskize buvo labiau susitelkta į formą, o štai Luco Vassos „Atminties antologijoje“ akcentuojamas vien tekstas, ir tai kūrėjams pakišo koją. Be to, buvo aiškiai matyti ir skirtingi aktorių vaidybiniai pajėgumai.

 

„Išeities taškas“, nepamesdamas pirminių idėjų, kiekvienais metais pasiūlo ką nors naujo. O kad festivalis jau subūrė savo žiūrovus (ypač jaunuosius, į  kuriuos ir orientuojasi), įrodo per kai kuriuos spektaklius užimtos ne tik visos kėdės, bet ir teatro salės laiptai.

Scena iš pasirodymo „Pandemija“. V. Lankauskaitės nuotr.
Scena iš pasirodymo „Pandemija“. V. Lankauskaitės nuotr.