Šokis
Šiuolaikinio šokio šokėjas ir choreografas Marius Pinigis kuria trupėje „Nuepiko“, bendradarbiauja su įvairiais šokio teatrais ir įgyvendina meninius projektus, su kuriais keliauja po pasaulį. Taip pat jis yra šokio ir judesio mokytojas, šiuo metu dirbantis „Judesio laboratorijoje“. Su Pinigiu kalbamės jam ruošiantis Šeiko šokio teatro ir Danijos šokio trupės „Granhøj Dans“ spektaklio „Boléro–Extended“ premjerai.
Orkestrinį kūrinį „Boléro“ rusų aktorės ir šokėjos Idos Rubinštein užsakymu 1928 m. parašė prancūzų kompozitorius Maurice’as Ravelis. Tad „Boléro“ nuo savo istorijos pradžios susijęs su dviejų šalių – Prancūzijos ir Rusijos – menininkų susitikimu. Kūrinyje „Boléro–Extended“ bendradarbiauja dviejų šalių trupių menininkai. Šokio ir gyvos muzikos spektaklį kuria aštuoni šokėjai ir Klaipėdos violončelių oktetas. Koks, Jūsų manymu, šį kartą yra „Boléro“?
Spektaklio kūrybinis procesas labai įdomus ir įtraukiantis. Kaip žinome, Ravelio „Boléro“ tetrunka penkiolika minučių, o mūsų spektaklio „Boléro–Extended“ trukmė – maždaug valanda. Akivaizdu, kūrybinis procesas buvo vaisingas ir įvairiapusis, nes į šį kūrinį galėjome pasižiūrėti iš skirtingų perspektyvų, jį fragmentuoti, skaidyti, kad galiausiai vėl „sueitume“ į originalią versiją. Spektaklį šoka aštuoni šokėjai, skirtingi tiek savo technika, tiek patirtimi, tiek amžiumi. Tad, manau, pirmiausia žmonės pastebės daugialypį spektaklį, kuris šokamas skirtingų asmenybių, turinčių individualų požiūrį į kūrybiniame procese keltas užduotis.
Kaip vyksta „Boléro–Extended“ kūryba?
Spektaklio sudedamosios dalys – aštuoni šokėjai, aštuoni violončelininkai, choreografas Palle Granhøjus ir Ravelio kūrinys „Boléro“. Akivaizdu, kad turint tokią kūrybos įrankių įvairovę „Boléro“ turėjo suskambėti ir atrodyti kitaip. Šiam procesui itin reikšmingas choreografo Granhøjaus darbas ir jo taikoma apribojimo (obstruction) technika. Daugiausia dirbome su choreografo formuluotomis užduotimis ir tuo, ką per jas pavyko atrasti kiekvienam iš mūsų. Kurdavome individualias kompozicijas, paremtas „Boléro“ kūrinio ritmu, o po to choreografas taikydavo įvairius apribojimo technikos variantus, pavyzdžiui, ribojome vienas kito judesius ar greitinome / lėtinome ritmą, ar „plaukiantį“ judesį paversdavome ritmu ir pan. Taip sukūrėme daugybę variantų, kaip galime vienas kitą riboti, bet kartu supratome ir kaip per tuos apribojimus toliau judėti bei atrasti savyje naujų jėgų ir spalvų. Taip penkiolikos minučių kūrinys ir virto maždaug valandos trukmės originalia, gyvybe alsuojančia „Boléro“ interpretacija.
Kiek, kuriant šį spektaklį, reikšmingos „Boléro“ ištakos, muzikos kūrinio istorija?
Šis klausimas turėtų būti užduodamas spektaklio sumanytojams. Bet vykstant kūrybiniam procesui daugiau dėmesio kreipėme į tai, ką galime sukurti naujo, kaip interpretuoti kūrinį, kurti kitokias idėjas ir patirtis. Jau pats spektaklio pavadinimas „Boléro–Extended“ sufleruoja, kad kūrinys tarsi bus ilgesnis ir išplėtotas.
Šiame spektaklyje pabrėžiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Kiek jis juntamas, ar visa vienija bendra šokio kalba?
Spektaklis tikrai tarptautinis, juk dirbame su šokio pasaulyje žinomu choreografu Granhøjumi iš Danijos. Jis turi daug tarptautinės patirties, tad pasitikime jo sukauptomis žiniomis ir vedamu kūrybiniu procesu. Taip pat šiame projekte dalyvauja daug skirtingų, patyrusių ir tarptautinį bendradarbiavimą išbandžiusių šokėjų bei muzikantų. Taigi numatomas kokybiškas projektas, nes visi kelia sau aukštus tikslus ir dirba su dideliu užsidegimu.
Šis pokalbis užsimezgė Tarptautinę šokio dieną (balandžio 29-ąją), todėl noriu paklausti, kas Jums yra šokis.
Kuo toliau, tuo labiau šokį suvokiu kaip itin plačią sąvoką. Jis manęs nenustoja žavėti, nes kasdien jame atrandu vis daugiau galimybių. Kita vertus, ir save nuolat „perkuriu“ vis daugiau patirdamas, dalyvaudamas skirtinguose projektuose bei pats įvairiais požiūriais tyrinėdamas judesį. Kyla vis daugiau klausimų, pasirodo, kad iš pirmo žvilgsnio suprantami dalykai nėra tokie savaime suvokiami. Plečiasi interesų laukas ir nuostatos, kaip apskritai žvelgti į šokį ir judesį. Tad man šokis yra daugiau nei tik scena, tai didelė gyvenimo dalis, kuri vis plečiasi, ir per šokį bei judesį galiu geriau suprasti, jausti save, aplinką, kitus žmones ir aplinkinius procesus.
Esame su Jumis kalbėjęsi prieš daugiau nei penkerius metus. Kaip vertinate savo kūrybinį kelią? Kokie esminiai momentai iškyla žvelgiant į praeitį?
Atgal per daug nesižvalgau, stengiuosi gyventi dabartimi. Galvoje visada kirba naujos idėjos, kūrybiniai tikslai. Kita vertus, kartais sustoju pamąstyti, kur toliau noriu judėti ir kaip. Sustodamas neišvengiamai įvertini, kur esi nuėjęs, ką padaręs. Tad, sakyčiau, esu laimingas galėdamas kurti, keliauti, dalyvauti įvairiuose projektuose ir profesijos tobulinimo dirbtuvėse, užsiimti edukacine veikla, dalintis judesiu ir žiniomis su kitais. Visa tai norėtųsi pakelti į dar aukštesnį kokybinį lygmenį ir savo veikla prisidėti prie šiuolaikinio šokio plėtojimo Kaune, visoje Lietuvoje.
Svarbiausi mano, kaip šokio kūrėjo, karjeros momentai susiję visų pirma su žmona Agne, kurios dėka atradau Kauno šokio teatrą „Aura“ (be abejo, negaliu nepaminėti ir mokyklos laikų Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje, ten supratau, kad teatras yra sritis, kuri man tikrai patinka ir kurioje galiu realizuoti save). Svarbūs šešeri metai, praleisti „Auroje“, ir galimybė dirbti su Birute Letukaite bei tarptautinio lygio choreografais iš skirtingų užsienio šalių. Po to prasidėjo laisvai kuriančio menininko etapas, kuriam didelės įtakos turėjo kolega ir tikras draugas Mantas Stabačinskas. Iš jo, kaip daugiau patirties turinčio kolegos, mokiausi, kartu sukūrėme šokio spektaklį „ID: D&G“, toliau kartu dalyvavome ir iki šiol dalyvaujame bendruose projektuose bei veiklose. Taip pat svarbus įsitraukimas į šokio teatro „Dansema“ kūrybinę veiklą. Tai netikėtas, bet į šokį kitu kampu pažvelgti paskatinęs žingsnis. Birutė Banevičiūtė atvėrė duris į visiškai naują kūdikių pasaulį ir kūrybą būtent šiai auditorijai. Taip pat reikšmingas ir asmeninis projektas „Nuepiko“, kurio ištakos – šokio spektaklis „(g)round zero“. Esu labai dėkingas kolegoms Mariui Paplauskui ir Andriui Stakelei, kad kartu pasinėrė į kūrybines paieškas. Su „Nuepiko“ vardu kuriame taip, kaip norime, kaip matome ir suprantame, mums labai svarbus tobulėjimo kartu ir kuriančių asmenybių augimo procesas. Daug ieškome tiesiog be jokių ribų. Taip pat džiaugiuosi, kad jau ketverius metus esu kviečiamas į Klaipėdą, į Šeiko šokio teatrą, dalyvauti skirtinguose projektuose. Čia tikrai esu atradęs giminingą sielą Agniją Šeiko ir puikią ją supančią kūrybinę komandą.
Kokia Jūsų šokio meno dabartis – kuo gyvenate, ką kuriate, ko siekiate artimoje ir tolimesnėje ateityje?
Šiuo metu gana intensyvus laikas – balandžio mėnesį su šokio teatru „Dansema“ pristatėme premjerą kūdikiams „Laikrodininkas“ Kaune. Dabar dirbame su Šeiko šokio teatru ir spektakliu „Boléro–Extended“. Na, o antroje šių metų pusėje žiūrovai turės galimybę išvysti „Nuepiko“ premjerą „Overheated“, kuriai ruošiamės su kolegomis Paplausku ir Stakele.
Esate šiuolaikinio šokio atstovas, tad kas, Jūsų manymu, šiandien lemia šokio šiuolaikiškumą?
Manau, forma nėra svarbu, svarbiau turinys, paveikumas, aktualumas, kaip savo kuriamu menu galime pasiekti ir jaudinti žiūrovą. Tad šiuo atveju menas gali būti visoks. Svarbesnis matas – jo kokybė ir kaip visi kuriamo spektaklio, projekto elementai dera tarpusavyje, kad paveiktų žiūrovą.
Jeigu šio straipsnio skaitytoją pakviestumėte pažinti Jus kaip šokį, judesį, kas Jus atskleistų?
Atsidavimas, buvimas judesyje visa esybe, energija. Esu ugnies ženklas, tad man patinka fiziškumas, bet kartu ir lengvumas.
Kokia Jūsų, kaip šiuolaikinio šokio kūrėjo, svajonė?
Svajoju, kad daugiau žmonių atrastų, tiksliau, prisimintų, judesį. Jis yra mumyse, tik augdami pamirštame ir sustojame judėti kūnu, o paskui ir protu. Pradedame save riboti, tampame mechaniški. Tad neretai žmonės, atėję į šokio spektaklį, sako, kad nesuprato, ką matė. Kita vertus, manau, kad ne viską ir reikia suprasti. Daug ką reikia pajausti, intuityviai pagauti, pasitelkiant ne verbalinę, o kinetinę juslę. Žaviausia stebėti kūdikius, tai man pats didžiausias džiaugsmas, nes dažnai galiu matyti (ar šokdamas, ar namie bendraudamas su savo dviem sūnumis), kaip mažieji atranda savo galimybes, nesuteikdami tam jokių kategorijų, pavadinimų, o tiesiog natūraliai tirdami, judėdami ir taip tobulėdami.
Jūsų linkėjimas sau, kaip šokio meno mokytojui, choreografui, šokėjui, menininkui, žmogui.
Linkiu kokybiškai ir prasmingai leisti laiką ar šokyje, ar gyvenimiškose situacijose. Per daugybę darbų lengva pamesti save ir priimti nekokybiškus sprendimus. Tad visoje šioje sprendimų, kontekstų jūroje svarbu turėti tvirtą stuburą ir vertybes, kuriomis gali kliautis ir išlaikyti save, būti sąmoningas.
