7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mindaugas – tai mes

Nikolo Darnstädto spektaklis Šiaulių dramos teatre

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 11 (1290), 2019-03-15
Teatras
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.

Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.

 

Darnstädto spektaklį inspiravo Justino Marcinkevičiaus dviejų dalių drama „Mindaugas“, Lietuvos teatro istorijoje statyta ne kartą, o nepriklausomybės metais periodiškai vis inscenizuojama Liepos 6-osios proga. 1994 m. režisierė Irena Bučienė, nuosekliai sekdama rašytojo tekstu, sukūrė didingą spektaklį Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiuose. Puikiai parinkta erdvė, pagrindinių aktorių Regimanto Adomaičio ir Eglės Gabrėnaitės vaidyba bei kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus muzika atspindėjo Marcinkevičiaus dramos istorinį ir psichologinį aspektus. Ne mažiau sudėtingą dramos versiją 2006-aisiais Trakų pilies erdvėse sukūrė režisierius Gytis Padegimas. Šis pastatymas, nors ir nekonfrontavo su tekstu ir jo idėjomis, pasitelkdamas dabarties detales kūrė distanciją su Mindaugo laikų istorija.

 

Šiek tiek anksčiau nei Darnstädto „Mindaugas“ pasirodė Marijos Simonos Šimulynaitės sukurtas šiuolaikinio šokio ir vaizdo spektaklis, kuriame per vizualius sprendimus siekiama kūrinį priartinti prie šių dienų konteksto, išsaugant Marcinkevičiaus dramos siužetą. 2018-aisiais įvyko ir Anželikos Cholinos režisuoto miuziklo „Mindaugas karalius“ premjera. Spektaklyje pasitelkus šiuolaikinius vizualinius ir muzikinius sumanymus kuriama istorinė, herojiška Mindaugo figūra. Nors „Mindaugas“ perkeliamas ir į kitas medijas (pvz., animacinius trumpametražius filmus), radikalesnį žvilgsnį ir drąsesnį bandymą interpretuoti kūrinį kol kas pasiūlė tik iš svetur atvykęs režisierius.

 

Darnstädto „Mindaugas“ sudarytas iš keturių šaltinių. Pirmasis – istorinis, imaginacinis Mindaugo portretas, sukurtas idealizuojant priimtinus bruožus, nes Lietuvai reikalingas herojus. Antrasis – Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“, reikšmingai prisidėjusi prie Mindaugo kulto plitimo, pagrindinį herojų vaizduojanti kaip kenčiantį, besiaukojantį ir teisingą. Darnstädtui drama tampa pretekstu kalbėti apie Mindaugo ir kitus tautiškumo mitus. Nors daliai žiūrovų toks požiūris gali pasirodyti kaip nepagarba mūsų klasiko kūrybai, pasak režisieriaus, „neretai publiką verta sutrikdyti, kad dialogas įvyktų“. Trečiasis spektaklio šaltinis – tai kritiška Mindaugo figūros refleksija. Ketvirtasis – dokumentinė medžiaga: aktoriai rinko informaciją, klausinėjo žmones apie Lietuvą, meilę tėvynei ir karalių Mindaugą, kuris, pasak kūrėjų, – tai šiandieniniai mes. Lakoniškomis istorinėmis nuotrupomis pasižymintys klausiamųjų komentarai perteikia sentimentus lietuviškam gamtos peizažui bei pabrėžia sudėtingus tarpusavio santykius. Sujungiant šiuos keturis istorinį kontekstą ir dabarties aktualijas atspindinčius šaltinius, Mindaugo figūra reflektuojama kaip vienas iš tautiškumo mitų.

 

Kadangi vienas personažas negali įkūnyti visų Mindaugui priskiriamų reikšmių ir kontekstų, kiekvienas spektaklio aktorius tam tikru metu virsta Mindaugu. Inga Jarkova, Lina Gečaitė, Gintarė Ramoškaitė, Monika Šaltytė, Juozas Bindokas, Anupras Jucius ir Aidas Matutis kuria keistas raguotas, ilgapirštes būtybes, virstančias sudėtingais ir daugiaprasmiais personažais. Kvestionuodamas Mindaugo mitą spektaklis siūlo įvairias jo versijas, pasak Gintauto Mažeikio: „Haliucinuojantis būdraujančios sąmonės karalius yra kolektyvinis, daugelio, ne tik vyrų, bet ir moterų. Štai kodėl spektaklyje Mindaugą kartais vaidina moterys – dažnai kuri nors isteriška, klykianti, vadovaujanti ir imituojanti vyrišką mačo, seksistą ir kariūną.“ Režisierius ne tik keičia išorinį Mindaugo įvaizdį, bet ir jo asmenybę parodo įvairiais ir netikėtais rakursais tarsi klausdamas: o kodėl Mindaugas negalėjo būti būtent toks?

 

Ne viename interviu Darnstädtas pabrėžia, kad jam svarbus teatrališkumas ir teatre jo nedomina „nevaidyba“. Tai rodo jo 2016 m. sukurtas spektaklis „Lošėjas“ („Spieler“) pagal Fiodorą Dostojevskį, taip pat ir „Mindaugas“. Iš pradžių sudėtingoje sceninėje konstrukcijoje keisti, raguoti personažai atlieka ritualinio šokio judesius, pagaliau virstančiais nuoroda į Platono olos alegoriją. Per spektaklį paliečiami pagrindiniai Marcinkevičiaus dramos įvykiai, pasitelkiami ir pažodiniai fragmentai, tačiau aktorių judesiai, gestai, balso intonacijos bei įterpiami komentarai kuria ironišką, kartais net pašaipų santykį, nes tariamas tekstas kontrastuoja su vaizdu. Čia svarbus ir kompozitoriaus Lukaso Darnstädto indėlis, tarkim, aktoriams skanduojant reikšminius žodžius, netikėtose vietose pasigirstantys įvairūs garsai kuria užkalbėjimo efektą ir mistišką atmosferą. Šią papildo Sinos Manthey sumanyta gigantiška, besisukanti konstrukcija su įvairiomis monumentaliomis figūromis, nurodančiomis į mūsų istorijos reliktus, atkeliavusius ne tik iš Mindaugo laikų, bet ir iš reikšmingą įspaudą formuojant istorinius mitus palikusio sovietmečio. Kostiumų dailininkė Laura Kirst, videoprojekcijų menininkas Jannikas Schneideris ir šviesų dailininkas Darius Malinauskas kuria siurrealų, įtraukiantį spektaklio vizualumą, primenantį ir vokiečių ekspresionizmo kino estetiką, ir Davido Lyncho kūrybą (pvz., filmas „Vidinė imperija“). Šios priemonės padeda atsiskleisti Mažeikio įvardytam „haliucinuojančiam“ Mindaugui.

 

Sceną išplečia ekrane transliuojami personažų klaidžiojimai po kitas erdves bei Lietuvos paieškos vaizdai. Spektaklyje Mindaugas tampa ir detektyvu, ieškančiu pamestos taip ilgai lipdytos Lietuvos, tapusios graikiniu riešutu.

 

Vokiečių kūrybinės grupės „Mindaugo“ versija – tai bandymas kartu su žiūrovais kvestionuoti kolektyvinėje pasąmonėje įsitvirtinusią neginčytiną ir idealizuojamą istorinę figūrą. Kartu per Mindaugo mito dekonstravimą klausiama, ką reiškia šiandien būti valstybės ir tautos dalimi.

Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mindaugas“. S. Jankausko nuotr.