7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laikas išmokti kalbėti(s)

Spektaklis „Lapkričio 20-oji“ festivalyje „Kitoks ’19“

Laura Šimkutė
Nr. 6 (1285), 2019-02-08
Teatras
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją. Kiekvieno septintoko ar aštuntoko asmeninis reikalas, kiek jis supras tokius filmus kaip „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000, rež. Darren Aronofsky) ar „Lilija amžinai“ („Lilya 4-ever“, 2002, rež. Lukas Moodysson).

 

Galbūt šiandien taip nebedaroma, bet tada buvo rodomas ir estų vaidybinis filmas „Klasė“ („Klass“, 2007, rež. Ilmar Raag), kuriame iš skirtingų perspektyvų pasakojama apie klasėje vykusias patyčias ir tragiškas jų pasekmes. Tokiam kinui tikrovė pasiūlo daug medžiagos. Neišmokę pažinti ir valdyti savo emocijų bei jausmų jaunuoliai ryžtasi kraštutiniam veiksmui – pasikėsinimui į gyvybes. Tai tampa vieninteliu būdu pasipriešinti kančiai, kai negebama kalbėtis apie iškilusias problemas. Ypač lengva tokį drastišką žingsnį žengti šalyse, kuriose ginklai laisvai prieinami. Paprastai žiniasklaidoje daugiausia pranešimų būna apie JAV mokyklose surengtus ginkluotus išpuolius.

 

Sausio 18 d. tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos. Tikrais 2006-ųjų įvykiais Emsdeteno mieste Vokietijoje paremtas švedų dokumentinis spektaklis „Lapkričio 20-oji“ (rež. Sofia Jupither) tiria, kodėl aštuoniolikmetis Sebastianas ryžosi ginkluotas įžengti į savo buvusią mokyklą ir prieš nusižudydamas sužeisti dešimtis žmonių.

 

„Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje malonių veido bruožų jaunuolis Sebastianas (David Fukamachi Regnfors) ruošia vietą, kurioje filmuos pasakojimą, atskleidžiantį, dėl ko jis ryžosi padaryti tai, ką padarė. „Filmavimo aikštelės“ kompozicija neįnoringa – ant kėdės padėta kelioninė kareiviška kuprinė, pakabintas ilgas įliemenuotas pilkšvai žalsvas paltas (primenantis arba nacių uniforminį „Hugo Boss“ paltą, arba pankų ir anarchistų apdarą – priklauso nuo konteksto ir kaip drabužis priderintas), po kėde patiestas didelis popieriaus rulonas atstoja ir kilimą, ir sieną. Visi daiktai bus panaudoti: paltas apsirengtas, kuprinė užsidėta ant pečių, o popieriuje bus surašytas savotiškas manifestas.

 

Erdvėje, kurioje veikia Sebastianas, kamera ir daiktai sudėlioti taip, kad mes jį matytume profiliu (išskyrus retus atvejus, kai jis kreipiasi tiesiai į publiką), o iš arti filmuojamas jo veidas projektuojamas ant galinės sienos ekrano, kuriame iš abiejų pusių nuolatos keičiasi titrai. Nors tokiu būdu siekiama užmegzti ryšį su publika, tai nepavyksta – Sebastianą „paskandina“ niekada nesibaigiantis tekstas, kuris pagaliau ima skambėti literatūriškai ir skaitoviškai. Pernelyg nudailintame ir apskaičiuotame spektaklyje aktorius nesukuria personažo, todėl jo monologo žodžiai netenka tikrumo. Jis sako, kad jam skauda, bando sprogdinti susikaupusį jausmų burbulą, tačiau jo žodžiuose nėra nė trupučio gaivališkos emocijos, kuri priverstų bent akimirką šiuo jaunuoliu patikėti. Nuo veikėjo esame atitverti svetimos kalbos, medijų bei ištikimybės dokumentiniam teatrui.

 

Konkrečių priežasčių, lemiančių Sebastiano pasiryžimą mokykloje atkeršyti skriaudėjams, taip ir nesužinome – jis tiesiog kartoja, kad kiekvienas yra kaltas dėl to, ką jam tenka išgyventi. Pasak Sebastiano, visas pasaulis – tai materialinėmis vertybėmis varoma mašina, kurioje kiekvienas privalo turėti atitinkamomis etiketėmis pažymėtus daiktus. Žmones sugadino turtinė nelygybė ir normalaus laimingo gyvenimo formulė, pagal kurią reikia turėti darbą, susirasti vyrą / žmoną, sukurti šeimą ir t.t. Sebastiano, gurkšnojančio kokakolą, ištrauktą iš „H&M“ maišelio, tai netenkina.

 

Save filmuojantis vaikinas, teigiantis, kad „ankščiau ar vėliau jūs į mane pažiūrėsit“, atkreipia dėmesį į tarp paauglių populiarėjantį laisvalaikio leidimo būdą – vaizdo tinklaraščių („vlogų“) kūrimą. Vieni jaunuoliai išpopuliarėja, kiti nesulaukia nė šimto peržiūrų, tačiau vis tiek bando gauti savo penkiolika minučių šlovės, tikėdamiesi, kad bent keletas žmonių juos išklauso. Per mediją bendrauti su nepažįstamaisiais paprasčiau, nes su artimaisiais dar neišmokta kalbėti(s). Tačiau poreikis pasisakyti ir būti išgirstam lieka nepatenkintas dėl pačios medijos, kuri sukuria tik kontakto iliuziją – gyvo ryšio nėra. Tokiu kalbėjimu, kaip ir šiame spektaklyje, bandoma pasisakyti, tačiau pasakojama kamerai, o ne šalia esančiam žmogui – žiūrovui. 

 

„Lapkričio 20-oji“ besiklausantį (šiuo atveju labiau tiktų sakyti – titrus skaitantį) žiūrovą skatina mąstyti apie jaunų žmonių negebėjimo suprasti savo vidinę būseną ir susikalbėti priežastis ir leidžia pradėti diskusiją. Spektaklis kitaip atsiskleistų žiūrint jį gimtąja kalba, tačiau kūrėjai pernelyg pasitikėjo tikrų įvykių dokumentiškumu ir atsisakė įnešti ką nors savito. Bijodami iškraipyti faktus jie liko saugiu atstumu nutolusioje zonoje. Tačiau norint, kad tokio tipo istorija paveiktų scenoje, reikia ją hiperbolizuoti arba kitaip sudėlioti režisūrinius bei dramaturginius akcentus. Tikras įvykis nebūtinai garantuoja poveikį – kartais fikcija veikia stipriau už tikrus faktus.

David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.
David Fukamachi Regnfors spektaklyje „Lapkričio 20-oji“. „Jupither Josephsson Theatre Company“ nuotr.