Teatras
„Ar esi kada ragavęs žmogienos?“ – kategoriškai klausia Karolio Legenio kuriamas veikėjas Petro Šimonio personažo ir duoda spektakliui toną: bus daug klausimų, šiek tiek absurdo ir ieškojimų. Ar žmogus laisvas rinktis? Kas nutinka, kai nebelieka jokių rėmų ar taisyklių? Ar įmanoma visiška nepriklausomybė? Pasvarstyti tikrai yra apie ką. Tik kaip šie svarstymai perkeliami į sceną?
Dalyvavęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos „Balkono okupacijos“ konkurse, perėjęs diplominių darbų vertinimo komisiją, spektaklis „Laisvinamieji“ – autorinis Jono Vaitkaus vaidybos kurso absolventų Šimonio ir Legenio darbas, šiuo metu rodomas „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje. Perėjęs keletą etapų spektaklis ne itin pasikeitė: ir diplominė, ir sausio 5 d. rodyta versijos yra beveik identiškos, skiriasi tik erdvė – kameriškesnė Kišeninė salė leidžia aktoriams labiau priartėti prie žiūrovų. Išlieka ta pati minimalistinė (nors galbūt labiau tiktų sakyti skurdi) scenografija, alsuojanti akademijos vaidybos auditorijų dvasia, ta pati pačių aktorių parašyta dramaturginė medžiaga ir tos pačios mizanscenos. Vis dėlto juk ne brangioje scenografijoje ar pripažintoje dramaturgijoje slypi teatro esmė.
Nors aplinka ir nežada klasiškos teatrinės iliuzijos, „Laisvinamieji“ prasideda stipriai – tekstas ir pirminis tarp veikėjų sukurtas santykis verčia suklusti. Schema paprasta: vieno rankose (Legenio) yra galia, kitas (Šimonis) yra tos galios engiamas ir veikiamas, galiausiai santykis turėtų apsiversti (taip ir nutinka). Legenis, būdamas viršesnis, aiškina Šimoniui apie pasaulyje nusistovėjusius reiškinius: taisykles, apribojančias žmogaus valią bei egzistenciją ir jo nesugebėjimą būti visiškai laisvam. Spektaklyje veikia akivaizdžios priešybės: valdingas, savimi pasitikintis, išlavintų manierų saldžiabalsis, kartais prarandantis kontrolę Legenio personažas ir besielgiantis tarsi dresuojamas šunytis, stokojantis valios, besigūžiantis ir baikštus Šimonio veikėjas. Nors tekstas prieštaringas, aktorių kūno kalba neleidžia suabejoti veikėjų pozicijomis.
„Laisvinamuosiuose“ galima pastebėti panašumų su absurdo klasika laikoma Eugène Ionesco pjese „Pamoka“ (įtariu, kad jos modeliu ir remtasi kuriant spektaklio tekstą). Veikėjų charakteristikos panašios: Legenio personažas toks pat visažinis, siekiantis parodyti savo galią ir gebėjimą valdyti silpnesnį kaip „Pamokos“ Mokytojas, o Šimonis toks pat manipuliuojamas ir engiamas kaip Mokinė. Tik „Pamokoje“ viskas neatrodo taip juoda ir balta – pozicijos ir ketinimai ten atsiskleidžia iš lėto, subtiliai, o „Laisvinamuosiuose“ beveik iš karto viskas aišku. Pasitelkiamas priešybių principas pernelyg akivaizdus ir apnuogintas, nepaliekantis erdvės žiūrovui pačiam svarstyti, kaip situacija gali apsiversti, kodėl veikėjų pozicijos būtent tokios ir pan. Veikėjams apibūdinti tiktų Personos sąvoka, nes praradę savo individualybę jie tampa atitinkamų standartų ir įsitikinimų šešėliais. Kadangi iš žiūrovo atimamas suvokimo ir atradimo džiaugsmas, po kurio laiko gali pasidaryti nuobodu, nes visos kortos jau atverstos ir nebelieka intrigos.
Vis dėlto jaunieji kūrėjai spektaklyje paliečia aktualią temą ir pataiko į dabartines teatrines bei dramaturgines tendencijas. Pasak Rasos Vasinauskaitės, teatre ryškėja subjekto krizė: „Jo [žmogaus] pasirinkimai tėra iliuzija, nes, gyvendamas socialiai determinuotoje aplinkoje, yra priverstas rinktis tai ir būti tuo, ką primeta ji. Neatsitiktinai šiuolaikinė drama / teatras demonstruoja subjektą be savybių (...).“ Tad keldami klausimus apie laisvę ir pasirinkimą „Laisvinamųjų“ kūrėjai gana tvirtai žengia į profesionalią sceną. Nors taisyklių laikymasis ir veikimas pagal išmoktus modelius savaime nėra neigiami dalykai, kaip gali pasirodyti žiūrint spektaklį, tačiau viskas kur kas sudėtingiau. Manau, kad ir patys kūrėjai tai supranta ir tokiu juodos ir baltos spalvų modeliu bando žiūrovą provokuoti, bet netyčia jam pateikia atsakymus ir provokacija neįvyksta.
Spektaklyje Šimonis ir Legenis viską sukuria patys: jie rašo tekstą, režisuoja, vaidina, taip siekdami savais žodžiais kalbėti apie tai, kas jiems rūpi. Pastaruoju metu populiarėja pasirinkimas savarankiškai kurti sceninę medžiagą, pavyzdžiui, Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Trans Trans Trance“ dramaturgija sukurta per repeticijas. Tačiau šioje vietoje „Trans...“ turi pranašumą – aktorės dirbo kartu su režisiere, o tai bent vienam komandos nariui į sceninį veiksmą leido pažvelgti iš šalies. Viską darydami patys „Laisvinamųjų“ kūrėjai tokio žvilgsnio galimybę praranda ir netenka distancijos, kartais labai reikalingos norint suprasti, kaip žiūrovas matys darbą. O šiame spektaklyje distancija ir žvilgsnis iš šalies – režisieriaus, dramaturgo – labai praverstų ir padėtų iš turimos medžiagos sukurti geriausią įmanomą jos versiją.
