Radikalus jausmingumas

Sarah Kane pjesės turėtų būti išbandymas jas statantiems režisieriams ir aktoriams – jų poetiška, brutaliai nuoširdi kalba diktuoja savo taisykles, su kuriomis beveik neįmanoma konkuruoti. In-yer-face dramaturgija sunkiai pasiduoda interpretacijai – realizmu pulsuojantys tekstai tarsi prašosi būti iliustruojami, jie nepalieka vietos papildomų prasmių kūrimui, tiesmukai tėkšdami nepagražintos tikrovės epizodus. Tačiau poetiška Kane kalba leidžia šiek tiek pakilti virš realybės – persikelti į siurrealų, radikaliai jausmingą pasąmonės pasaulį. Šia galimybe iš dalies pasinaudojama Oskaro Koršunovo režisuotoje „Apvalytųjų“ versijoje.

Įžengę į spektaklio erdvę atsiduriame kažkur tarp klasės, psichiatrijos ligoninės, pogrindinio striptizo klubo ir neapibrėžtos pasąmonės erdvės. Ant mokyklinės lentos balta kreida išrašytos frazės tarsi įvaizdina pjesės personažų galvose tvyrantį chaosą ir prarastą ryšį su realybe. Atmosfera alsuoja kančia bei erotika. Tai, kas vyksta scenoje, – tarsi ribinių būsenų susmaigstytas pasąmonės srautas, tiksinti bomba, bet kada galinti sprogti. „Apvalytuose“ už įvykius ir jų aplinkybes svarbiau tai, kas jaučiama, bei troškimas realizuoti neįgyvendintus jausmus. Roland’o Barthes’o mintis „Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“, įkvėpusi Kane, spektaklyje įgyvendinama per meilės, susipynusios su kančia, reprezentaciją.

Koršunovo vadovaujamą vaidybos kursą baigę aktoriai kuria ribines būsenas išgyvenančius ir artumo išalkusius personažus. Nuo narkotikų perdozavimo mirus Gremui (Kęstutis Cicėnas) jo sesuo Greis (Greta Petrovskytė) ateina pasiimti brolio drabužių į psichiatrijos ligoninę, valdomą gydytojo Tinkerio (Gediminas Rimeika). Greis nusprendžia pasilikti, nes ima matyti Gremą ir gali su juo kalbėtis. Tarpusavyje jie išgyvena obscenišką meilę. Su Greis ryšį bando kurti šios vietos senbuvis, vilkėjęs Gremo drabužiais, Robinas (Marius Povilas Elijas Martynenko). Čia egzistuoja ir įsimylėjėliai Karlas (Laurynas Jurgelis) ir Rodas (Karolis Vilkas), dėl savo seksualinės orientacijos išradingai kankinami Tinkerio bei jo padėjėjų (Oskaras Vygonovskis ir Lukas Malinauskas).

Prieš trejus metus pasirodęs spektaklis šiek tiek atsinaujino – gruodžio 13 ir 14 d. Robiną vaidinusį Martyną Ališauską pakeitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrame Koršunovo vadovaujamame vaidybos kurse studijuojantis Marius Povilas Elijas Martynenko, publikai jau žinomas kaip slemeris ir rašytojas, neseniai išleidęs debiutinę knygą. Scenoje jo kuriamas personažas pasirodo palyginti trumpai, tačiau jo buvimas svarbus. Robiną Martynenko kuria bandydamas atkartoti vaiko kūno raišką ir naivumą. Jis – atsvara žiaurumo suniokotam, radikalių ir destruktyvių jausmų valdomam, moralės normas praradusiam Greis, Gremo ir Tinkerio pasauliui. Šioje meilės ir kančios aplinkoje Robinas ieško žmogiško ryšio, nesislėpdamas už kaukių, tikėdamasis, kad ir kiti su juo tokie pat nuoširdūs, kol pagaliau jį pasiglemžia tvyranti atmosfera.

Kad ir kokie žiaurumai vyktų scenoje, dėl Kane poetiškos kalbos bei Koršunovo pasirinktų priemonių jie atrodo itin estetiškai, o savo geismo atmosfera net šiek tiek primena scenas iš Koršunovo „Roberto Zucco“. Tik šiame veikėjai patiria destruktyvią meilę, o „Apvalytuose“ iš jos lieka tik kūniškumas. Atvirų kankinimo scenų kupinas spektaklis, atrodo, turėtų supurtyti, kelti šleikštulį ir priversti jaustis nepatogiai. Tačiau atvirkščiai, viskas pateikta taip estetiškai, kad kankinimai panašėja į savotišką sadistinę ir mazochistinę erotiką, kurios malonumas slypi skausme. Kita vertus, brutalumas tiesiog nebekelia neigiamų emocijų dėl ikonorėjos – „viduriavimo vaizdais“. Pasak Kristupo Saboliaus, „(...) esame pripratę prie lengvumo, švarumo, nerūpestingumo arba, priešingai, prie kriminalų. Bet ne todėl, kad jie mus jaudina, o dėl to, kad nuolat stebina, žavi, suteikia piktdžiugiško pasigėrėjimo: mes žiūrime, kaip girti žmonės vienas kitą žudo, ir aš drįstu teigti, kad tai stebėdami, patiriame savotišką malonumą. Tai pavirto tokia primityvia malonumo forma – žmogus mėgaujasi svetima kančia. Čia nieko naujo – tai pastebėta nuo gladiatorių laikų.“

Vis dėlto Kane pjesė nugali prieš režisūrą, kuri tampa priemone atskleisti teksto jausenas, patraukliai jį iliustruoti ir padėti įsiklausančiam žiūrovui apsivalyti, tačiau iki katarsio (tikrojo apsivalymo) dar toli.