7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jie ateina Helverio

Viktorija Sinicyna
Nr. 42 (1279), 2018-12-21
Teatras
„Helverio naktis“, nuotr. E. Sabaliauskaitės
„Helverio naktis“, nuotr. E. Sabaliauskaitės

Gruodžio 11d. Menų spaustuvėje svečiavosi Klaipėdos Jaunimo teatras ir lauktuvių vilniečiams atvežė Valentino Masalskio režisuotą spektaklį „Helverio naktis“. Režisieriaus sprendimas dirbti su šia drama nestebina – ji kelia šiandien aktualias temas. Valandos su puse trukmės kūrinys – nuoširdaus žmogiškumo ir absoliutaus antihumaniškumo susidūrimas. Šis lenkų dramaturgo Ingmaro Villqisto (tikrasis vardas Jaroslawas Swierszcas) pjesės pastatymas kelia opias problemas, apmąsto kito atskirtį nuo visuomenės ir aklai bandos jausmui paklūstančios minios bauginančią galią.

Atrodo, kad Klaipėdos Jaunimo teatro spektakliai linkę į paprastumą. Ne, tikrai kalbu ne apie tai, kad statymams pasirenkamos paprastos pjesės. Paprastumas slypi pačioje spektaklio struktūroje: nuo scenografijos iki vaidybos.

Istorija žiūrovams pasakoja apie dviejų žmonių nelaimę. Tai protinę negalią turintis Helveris (Paulius Pinigis) ir jį globojanti Klara (Laima Akstinaitė). Iš pradžių gali pasirodyti, kad Klara – Helverio motina. Tačiau pasakojimui besirutuliojant sužinome, kad moteris yra jo globėja. Tuomet kyla klausimas, kodėl gi vieniša moteris apsiėmė šitokią, visuomenės supratimu, naštą? Kodėl nepaisydama visų kasdienių sunkumų, kurių galėtų atsisakyti, ji ir toliau globoja likimo nuskriaustąjį? Sekdami pjesės fabulą, sužinome, kad Klara pagimdė neįgalų vaiką, tačiau jį atidavė. O kai moteris suprato, kad padarė žiaurią klaidą, kad savo vaiką myli nepriklausomai nuo jo būklės, jau buvo per vėlu. Vaikas nebuvo grąžintas motinai. Moterį kankina sąžinės graužatis, siaubingas motiniškas skausmas praradus savo kūdikį. Kaip baisios nuodėmės atpirkimo būdą ji pasirinko ne vienkartinį, bet ilgai besitęsiantį gerą darbą – priglaudė protiškai atsilikusį jaunuolį.

Iš esmės visas veiksmas, kurį scenoje mato žiūrovai, vyksta Klaros namuose. Scenografija, kurią sukūrė Paulė Boculaitė, paprasta – jauki virtuvėlė su įprastais virtuviniais baldais ir kitomis smulkmenomis. Joje ir pamatome, kaip, atrodo, niekuo neįpatingi pietūs pavirsta į visišką chaosą, sukeltą Helverio isterinio protrūkio. Ši spektaklio scena iš arti parodo sunkią pasiaukojusios moters kasdienybę, rūpinimosi kitokiu žmogumi iššūkius. Tai gali kiek šokiruoti, nes salė prisipildo Helverio riksmais ir nepaliaujamu Klaros verksmu. Balsų decibelams vis šokčiojant tai aukštyn, tai žemyn, vystosi judviejų pokalbiai, dažnai peraugantys į barnius. Naratyvo kreivei keliaujant kiek vientisa, nestipriai vingiuojančia amplitude, apsiprantama su vyksmu scenoje. Atrodo, nebėra naujo emocinio krūvio. Įkūnijama istorija tampa norma, kone eiliniu dviejų žmonių buitinio gyvenimo epizodu. Žinant spektaklio trukmę (valanda su puse), atrodytų, kad veiksmas scenoje neturėtų prailgti. Visgi nuoboduliui neįsakysi, kada turi atsirasti ar išnykti... Žinoma, jei ginčai ir pokalbiai nebūtų atskleisti išsamiai, būtų sunku įsivaizduoti, ką patiria personažai, žiūrovai tiesiog nespėtų įsigilinti.

„Helverio naktis“, nuotr. E. Sabaliauskaitės

Klaipėdiečių darbas scenoje, kaip jau minėjau, pasižymi paprastumu, jokios pompastikos. Jaučiamas nuoširdus mėginimas įsikūnyti į žmones ir kiek tik įmanoma juos perprasti. Atrodytų, kad tai itin paprastas ir savaime suprantamas epitetas, tačiau Klaipėdos Jaunimo teatras ankstesniuose spektakliuose reprezentuodavo žmogiškumą. Visgi šiame spektaklyje (bent jau antrojoje jo pusėje) vaidyba gana perspausta. Suprantama, kad aktoriai įsigyvena į keblią situaciją, kuri kelia ir baimę, ir liūdesį, todėl Akstinaitės Klara ilgą laiką nesiliauja ašarojusi. O Pinigio Helveris yra psichiškai nestabilus, todėl keista ne tik jo elgsena ar mąstymas,  bet ir pati kalbėjimo maniera. Tačiau visa tai pateikiama išdidintai. Emocijos, turinčios pabrėžti problemų skaudumą, tampa erzinančiais veiksniais, kurie tarsi tampa įkyriais personažų būdo bruožais, o ne transliuojamais jausmais.

Ir pagaliau atidunda kulminacija – kone visos scenografijos detalės (lentynos su indais ir kitais virtuviniais reikmenimis, net sienos) krenta ant scenos grindų. Krūptelėti priverčiantis garsas ir tamsa. Veiksmas vyksta Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse. Visur chaosas, bauginanti sumaištis. Girdimas kažkur lauke artėjančios, agresyviai nusiteikusios minios sukeltas triukšmas. Jie ateina Helverio. Jie ateina nepritapusiojo. Kitokio... Šiame pastatyme paradoksalu tai, kad spektaklio pradžioje iš Helverio pasakojimų globėjai buvo galima suprasti, jog vaikinas pritapo prie maištaujančios minios. Bet būrys žmonių, kuriuos į priekį varo tas pats pasaulio suvokimas, yra itin galingas. Jokio pasigailėjimo, jokios sąžinės graužaties. Žmogiškumas išgaravęs. Nepritapėliai, individai su kitokia pajauta, turi būti sunaikinti.

Du itin skirtingi žmonės su savo svajonėmis, savais pomėgiais, aplinkos suvokimu. Juk jie, be abejonės, kaip ir visi kiti, turėtų turėti teisę būti pilnaverte visuomenės dalimi. Todėl ši pjesė ir yra aktuali šiandien. Dažnai žmones su kitokiu mąstymu, pasaulėžiūra yra smerkiami. Jei nepritari daugumos nuomonei, gyvenimo būdui, – išsiskiri iš minios. Žmones gąsdina nežinomybė, juos gąsdina tai, ko jie nesupranta. Žmonės per daug skirtingi, kad visus juos būtų galima suskirstyti į tam tikras masines mąstymo kategorijas. Įvairovė žavi. Ir visi yra verti savo lopinėlio po saule. Manau, kad ši mintis ir yra užkoduota Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklyje „Helverio naktis“.

„Helverio naktis“, nuotr. E. Sabaliauskaitės
„Helverio naktis“, nuotr. E. Sabaliauskaitės
„Helverio naktis“, nuotr. E. Sabaliauskaitės
„Helverio naktis“, nuotr. E. Sabaliauskaitės