Holograminė meilė

Jaunieji teatro kūrėjai eina koja kojon su realybe. Galbūt netgi bando žengti keletą žingsnių į priekį, stengdamiesi suvokti, kur gali nuvesti esama situacija. Spektaklyje „Y“ žmogiškuosius santykius per technologijų prizmę tiria jaunosios kartos režisierė Agnija Leonova.

Pagal Mato Vildžiaus (šiemet festivalyje „Versmė“ pristatyta jo pjesė „Įsiliejimai“) dramaturgiją sukurtame spektaklyje „Y“ veikia keturi artimais ryšiais susieti personažai. Tomas (Valentinas Novopolskis) ir Milda (Inga Šepetkaitė) – įprasta šiuolaikinė miestiečių pora, svarstanti apie būsto įsigijimą ir švenčianti savo n-ąsias buvimo kartu metines. Jis – redaktorius, knygų leidėjas, ji – nekilnojamojo turto brokerė. Tomo brolis Jonas (Šarūnas Zenkevičius) – informatikas, dirbantis su dirbtinio intelekto kūrimo programomis. Broliams susipykus Tomo gyvenime atsiranda knygą jo leidykloje norinti išleisti Alisa (Adelė Šuminskaitė). Kadangi pjesė parašyta pagal klasikinės formos dramaturgiją, galima nesunkiai atspėti, kas iš tikrųjų yra ta Alisa, išjudinanti iki tol vyravusią rutiną.

Spektaklio „Y“ dramaturgiją būtų galima laikyti kone vadovėliniu klasikinės formos pavyzdžiu: nuosekli siužetinė linija, priežasties ir pasekmės ryšys tobulai veikia, čechoviškieji ginklai iššauna, aiškūs veikėjų motyvai ir nuspėjamos peripetijos. Tačiau personažai neturi savitumo ir tarsi visuomenėje įsišaknijusių stereotipų personifikacijos kalba bendromis frazėmis. Iš kitos pusės, ko gero, tai apgalvotas sprendimas, leidžiantis patikėti Alisos, kuri, pasirodo, yra dirbtinis intelektas – tik kompiuterinėje programoje egzistuojanti moteris, tikrumu. Nes ji kalba ta pačia kalba kaip ir visi, galbūt netgi įtikinamiausiai.

Dirbtinis intelektas ir jo gąsdinanti galia – itin pamėgta filmų bei serialų kūrėjų tema, leidžianti varijuoti įvairiais apokaliptiniais ir nebūtinai scenarijais. Vien ko vertas „Netflix“ tinklo transliuojamas britų serialas „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“, 2011– ...), kurio kiekviena serija paliečia iš pirmo žvilgsnio utopinius, bet kartu be galo tikroviškai atrodančius scenarijus, per technologijų prizmę tiriančius įvairius žmogaus gyvenimo aspektus. Šiuo atveju spektaklio „Y“ istorija būtų panašesnė į Spike’o Jonze’o filme „Ji“ („Her“, 2013) plėtojamą tematiką. Skirtumas tik tas, jog filmo pagrindinis veikėjas puikiai supranta, kad pradėjo puoselėti jausmus dirbtiniam intelektui, o spektaklio Tomas, apie kurio bendravimą su Alisa sukasi didžioji veiksmo dalis, to nežino ir visiškai nesuvokia. Jis nuoširdžiai tiki, kad jam parašiusi moteris – tikras žmogus, kuris jį supranta. Ironiška, kad visa tai vyksta technologijų apsuptyje. Ryšys su jomis jau itin stiprus, tačiau sunku tai pripažinti. Atrodo, kad pastaruosius keletą metų spektaklių šia tema daugės – iš socialinių tinklų kritiškas žvilgsnis po truputį nukryps į pačius kompiuterius, jų programas bei poveikį santykiams. Holograminė meilė taps scenine realybe, iki kol taps tikrove.

Kaip supratau, lapkričio 30 d. Oskaro Koršunovo teatro studijoje pristatyta spektaklio „Y“ versija – ne galutinė, o tik eksperimentinė, taigi dar turėtų keistis. Todėl apie režisūrą kalbėti sunku – spektaklio ritmas šiek tiek stringantis, netolygus, trūksta ir daugiau dinamikos bei žaismės tarp aktorių. Kol kas labiausiai intriguoja pati tema, kurios pasirinkimas rodo, kad jauniems kūrėjams rūpi, kokį poveikį šiuolaikinis gyvenimo būdas daro žmonėms ir jų tarpusavio santykiams. Tik ar ilgainiui vis pasitelkiama technologijų poveikio tema netaps kalbėjimu dėl kalbėjimo, ypač kai labai sunku ką nors naujo apie tai pasakyti?