7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Naujasis jaunųjų realizmas: antra dalis

XXI a. 2-asis dešimtmetis: „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, „Trans Trans Trance“ ir „Vieno buto istorija“

Laura Šimkutė
Nr. 39 (1276), 2018-11-30
Teatras
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.

Pirmoje straipsnio dalyje aptariau į Lietuvos teatrą iš Vakarų Europos atėjusią naujosios realybės dramaturgiją ir jos sprogdinantį poveikį iki tol nusistovėjusiai estetikai. Tuo metu, kai pasirodė pirmieji spektakliai pagal in-yer-face ar poetinio realizmo dramaturgiją, tai buvo kažkas nauja, nepatirta, neregėta, brutalu, todėl nepernelyg trokštama, tačiau reikalinga. Ši žiūrovų skonį performavusi estetika, kaip ir kiekvienas madingas dalykas, po keleto metų nutilo. Liko tik atgarsiai. Režisieriai sugrįžo prie klasikos ar saugios dramaturgijos, nesikoncentruojančios į autsaiderių gyvenimą ir ribines būsenas.

 

Kurį laiką paraštėse buvusi naujojo realizmo dramaturgija atgyja su naująja teatro kūrėjų karta, kuri simptomiškai renkasi statyti tokius autorius kaip Martinas Crimpas, Sarah Kane ir Falkas Richteris. Kyla klausimas: ar nėra lietuviškos dramaturgijos, patenkinančios jauno kūrėjo norą kalbėti socialiai aštria teatrine leksika? Juk atgal atsigręžiama, atrodo, į jau praėjusius autorius. Kita vertus, šiandien populiaru dramaturgiją kurti (ir dažnai kolektyviai) konkrečiam spektakliui. Šios dvi tendencijos – „importinės“ naujojo realizmo pjesės bei repeticijose kuriama dramaturgija – atskleidžia jaunų kūrėjų norą kalbėti apie šią dieną šiuolaikine kalba ir eiti koja kojon su gyvenimu – nė žingsnio atgal.

 

Kuo užsienio naujojo realizmo dramaturgija patraukli jaunimui? Tuo, kad čia ji neturi atitikmenų. Kai Vakarų Europos autoriai bandė išjudinti užmigusį, kapitalizmo išlepintą, socialiai apakusį žiūrovą, mums tai dar buvo ganėtinai svetima. Pjesėse dažnai atsikartojančios vartotojiškumo ir gyvenimo rinkos sąlygomis temos mūsų šaliai, ką tik pajutusiai laisvę, buvo nepatirtos ir egzotiškos. Todėl natūralu, kad apie tai lietuvių autoriai nerašė. Tačiau dabar jau galėtume pradėti kurti savo naująjį realizmą, juk tai, kas anuomet buvo svetima, tapo norma, ypač jaunų žmonių gyvenime, įstrigusiame tarp korporacijų daugiaaukščių, pirkti kviečiančių reklamos stendų bei žaibiškai kuriamų technologijų.

 

Sukonstruotos Anės realizmas

 

Crimpo „Pasikėsinimai į jos gyvybę“ – Lietuvos publikai žinomas kūrinys. Pirmą kartą šią pjesę 2005 m. pastatė Cezaris Graužinis, pavadindamas spektaklį tiesiog „Pasikėsinimais“. Šių metų pavasarį pjesė vėl išvydo scenos šviesą – ją OKT studijoje kartu su savo pirmąja vaidybos studentų laida parodė režisierius Oskaras Koršunovas. Svarbu paminėti, kad ją statyti režisierių paskatino studentai ir kartu jie sukūrė nuolatos besikeičiantį, pagal situaciją improvizuojamą spektaklį – juodąjį veidrodį.

 

1997 m. parašyta pjesė sudaryta iš 17-os scenarijų teatrui. Pagrindinė jos ašis – paslaptinga Anė, kuri yra viskas, ką tik gali pasiūlyti išprotėjęs vartotojiškas pasaulis: ji ir pornožvaigždė, ir paprasta merga, ir filmų herojė, ir kt. Ji yra prekė, pritaikoma skirtingoms rinkoms – nelygu kokie kieno poreikiai.

 

Pagal dvidešimties metų senumo pjesę Koršunovo ir jo mokinių sukurtas spektaklis stebina savo itin artima, atpažįstama ir aktualia kalba. Praėjusio amžiaus pabaigoje britų dramaturgo užrašyti scenarijai teatrui dėl prie tikrovės priartėjančios režisūros tampa šiandienos tekstais. „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ yra biuro visuomenės, įstrigusios reklamos agentūrose, vartojančios ir norinčios, kad pasaulis vartotų kartu su ja, dokumentas. Jame koncentruotai susijungia ir socialiniai tinklai su viena trokštamiausių „influencerio“ profesijų, ir žmogaus tapimas preke, ir neapibrėžta tapatybė, t.y. asmenybės konstravimas, paliekant tikrąją kažkur už n-osios kaukės, skirtos publikai.

 

Anė, kuri yra „brainstorminama“ – kuriama iš idėjų reklamos agentūroje, tampa esamos realybės metafora. „Kamera myli tave“, o pasaulį konstruoja technologijos. Aušra Kaminskaitė atkreipia dėmesį, kad spektaklyje dekonstruojamas net toks reiškinys kaip #metoo: „Nemenkindami šio judėjimo reikšmės, spektaklio kūrėjai daro prielaidą, kad #metoo irgi galima suvokti kaip prekę, kurios vertė priklauso nuo sumodeliuotų istorijų. Pirmoji dviprasmiška reakcija yra išprovokuojama reklamos agentūroje kabančio užrašo I want to have sex with you – #metoo. (...) Tikėtina, kad šiam judėjimui, kaip ir prekėms, buvo specialiai sukurti tam tikri diskursai, vadinasi, surepetuotos ir emocijos, su kuriomis dabar asocijuojasi #metoo pavadinimas.“

 

Kolektyvinė realybės rekonstrukcija

 

Pastaruoju metu tarp jaunosios kartos kūrėjų išpopuliarėjo kolektyvinė kūryba – vietoj jau parašytos ir scenai parengtos pjesės spektaklių dramaturgija kuriama vykstant repeticijoms. Taip siekiama gyvesnio, tikroviškesnio dialogo su publika. Bendradarbiaudami jaunieji kuria savo naująjį realizmą – gyvą, paveikų ir aštrų.

 

Vienas ryškiausių tokių praėjusio amžiaus pabaigos pavyzdžių – Koršunovo ir Sigito Parulskio didelio atgarsio sulaukęs spektaklis „P.S. Byla O.K.“, kuris tuo pačiu metu buvo kuriamas scenoje ir rašomas popieriuje. Dalyvaudamas repeticijose Parulskis iš režisūrinių mizanscenų kurdavo tekstą: režisierius ir aktoriai žinojo, apie ką nori kalbėti, o dramaturgas padėjo išreikšti tai žodžiais. Realizmas čia veikiau buvo poetinis: 1997 m. sukurtas spektaklis pasikėsino į senąjį kanoną, bandė griauti iki tol nusistovėjusias konvencijas ir pasitelkdamas tris literatūros ir kultūros istorijoje itin svarbius motyvus – Abraomo ir Izaoko istorijos, Oidipo mito ir Hamleto tragedijos archetipus – kalbėjo apie to meto jauno žmogaus būtį.

 

Šiandien vienas ryškiausių socialiai aštraus naujojo realizmo pavyzdžių – prieš metus OKT pasirodęs Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Trans Trans Trance“. Režisierė kartu su aktorėmis Adele Šuminskaite, Jovita Jankelaityte ir Dovile Kundrotaite sukūrė spektaklio dramaturgiją, sudarytą iš dokumentinių intarpų, žmonių apklausų, tikrų istorijų ir savo žinių apie lytiškumą bei iš to kylančių klausimų. Pasirinkdamos Lietuvoje prieštaringą translytiškumo temą kūrėjos siekė suteikti balsą dažnai neapykantos išpuolius patiriančiai visuomenės grupei ir supažindinti žiūrovus su daugumos kitokiais laikomų žmonių realybe. Tačiau, anot Ievos Tumanovičiūtės, „politinio teatro, kuris siekia pokyčio visuomenėje, tragedija ta, kad komentatoriai, kuriuos taip norėtųsi paprotinti, į teatrą nevaikšto“.

 

Viena iš Gudmonaitės spektaklio temų – moters kūno pavertimas preke – siejasi su Koršunovo „Pasikėsinimais...“: „Trans...“ parodo, ką grožio industrija daro su moterimis ir jų kūnais, paversdama juos standartus atitinkančiais, plastinės ir estetinės chirurgijos tiražuojamais objektais. „Pasikėsinimų...“ „reklamščikų“ komanda kartu su instagramo „influenceriais“ mielai moterims bandytų parduoti standartinio grožio iliuziją vietoj savo kūno ir tapatybės, – kamera  myli tave, nors tu savęs ir nemyli.

 

Tikros erdvės realizmas

 

Dar kitokį bendradarbiavimo pavyzdį atskleidžia audioturas „Vieno buto istorija“, kuriame dramaturgė Dovilė Zavedskaitė kartu su režisiere Monika Klimaite kviečia įžengti į svetimą butą viename iš Justiniškių blokinių daugiaaukščių ir „pasimatuoti“ kito žmogaus, galbūt atėjusio iš visai kito laiko, realybę. Butas, dvidešimt metų atsilaikęs prieš visas renovacijų ir euroremontų madas, tik iš pažiūros atrodo nerealistiškai, išties jis labai tikroviškas, nes tokių būstų yra ne vienas. Iš blizgaus pasaulio šis audioturas nukelia į kitą, greta egzistuojančią realybę – atsiskyrusio, prisiminimuose bei savipagalbos knygų frazėse įstrigusio vienišo žmogaus gyvenimą. Pasak Rūtos Oginskaitės, „instrukcijos, patarimai, raginimai – taip pat ne vien tekstinė „Vieno buto istorijos“ dalis, bet ir vaizdinė: du gyvenimo būdo pamokymų sąrašai priklijuoti ant šaldytuvo ir ant miegamojo sienos. O kiek jų prisiskaitome ir prisiklausome per savo gyvenimo būdą?“ „Vieno buto istorijoje“ patiriamas realizmas – ne aštrus ir kabinantis paribių temas, tačiau taip pat skatinantis įžengus į kito žmogaus erdvę bei rutiną susimąstyti apie dabartinį gyvenimą ir jo mechanizmus.

Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
Audioturas „Vieno buto istorija“. „Glasses’n Beard Photography“.
Audioturas „Vieno buto istorija“. „Glasses’n Beard Photography“.
Audioturas „Vieno buto istorija“. „Glasses’n Beard Photography“.
Audioturas „Vieno buto istorija“. „Glasses’n Beard Photography“.
Audioturas „Vieno buto istorija“. „Glasses’n Beard Photography“.
Audioturas „Vieno buto istorija“. „Glasses’n Beard Photography“.