Kelionė po žvaigždynus

Rugpjūčio 8 d. naktį Meno ir mokslo laboratorija žiūrovams pristatė atmosferinio dangaus stebėjimą – radijo teatro spektaklį „Signalai“ (režisierius – Paulius Markevičius, dramaturgė – Birutė Kapustinskaitė).  Atmosferinio dangaus stebėjimo patyrimas (kiekvienam asmeniškas) prasideda tada, kai „Signalai“ dar nėra prasidėję. Iš kur tuomet tas patyrimas ateina? Iš maloniai šiltos rugpjūčio nakties lėtai žygiuojant Stalo kalno link, iš nutilusios ir į tamsą vis labiau pasineriančios aplinkos, iš lengvo gaivaus vėjo prisilietimo. Mediniais laiptais užlipus į renginio vietą, akims dar pilnai nepripratus prie tamsos, pasitiesi pledą šalia kitų susirinkusiųjų ir atsigulęs ant nugaros lauki, kol prasidės ekskursija. Po žvaigždynus ir galaktikas.  

Ekskursijos formatas labai paprastas, todėl lengvai suprantamas. Ant žolės sugulusiems žiūrovams grojamas iš anksto įrašytas garso takelis, kuriame ekskursijos gidas tarsi radijo teatro spektaklyje veda paskaitą apie ryškiausiai danguje matomus žvaigždynus, o realiu laiku danguje dėmesį atkreipiantis lazeris padeda žiūrovams nepasiklysti. Žinoma, gali pasidaryti šiek tiek apmaudu, kai netrukus supranti, kad pagrindinis šio spektaklio turinys (garso takelis) iki pat renginio pabaigos veiks tarsi nepriklausomai nuo esamos situacijos, tačiau negalima sakyti, kad toks sprendimas nepasiteisina.

Nors žvaigždynų istorija, pavadinimų kilmė išliko tokia pati nuo senovės graikų laikų (žinoma, spektaklyje pristatoma ir nemažai naujų astronomijos mokslo atradimų), naktinio dangaus vaizdas, į kurį žvelgiame šiais laikais, jau visai kitoks. Pasikeitė, beje, ir žmogus, žvelgiantis į dangų. Galaktikos ir žvaigždynai šiais laikais skirti ne tik poetams, filosofams, romantikams (gal būtų visai šmaikštu užuot atskyrus kableliais, sujungti brūkšniais?), naktinis dangus – tai ir civilizacijos ženklų prieglobstis: kartas nuo karto jį perskrodžia Vilniaus oro uoste besileidžiančio lėktuvo šviesos, tolumoje mirgantys palydovai, su žvaigždžių galybe negailestingai konkuruoja ir iš miesto atsklindantys žiburiai, ir retkarčiais ant žemės užsižiebiantis išmaniojo telefono ekranas (žvaigždės nusileidžia į žemę tiesiogine prasme, jeigu jūsų telefonas yra samsung galaxy). Bet nereikėtų per daug ironizuoti. Nakties dangus vis dar toks pats paslaptingas ir net užkietėjęs miesčionis trokšta pakelti į jį akis. Tačiau spektaklio kūrėjai puikiai suprato, kad šių laikų poetas-filosofas-romantikas jau yra multitaskeris, ilgai svajoti sau negalintis leisti žmogus,  tad pasiūlo persipynusį, daugiasluoksnį pasakojimą.

Pasiruošimas spektakliui „Signalai“, nuotr. Meno ir mokslo laboratorijos

Išties džiugu, kad sudėtingas astronomines žinias, fizikinius žvaigždžių dėsnius projekto kūrėjai puikiai sulydė su kasdieniška tikrove, nepagailėdami skoningo humoro ar ironijos. Pagrindinį gido pasakojimą apie žvaigždynų istoriją pertraukia intarpai iš paprastų žmonių gyvenimo, jaunų įsimylėjėlių dialogai, kasdieniai nesutarimai ar komiškai skambantys, lyg iš pigaus bulvarinio laikraščio skaitomi astrologės patarimai, padedantys atpažinti gerus ir blogus ženklus. Ir puiku. Juk, galiausiai, po visu šiuo nuostabiu rugpjūčio nakties dangumi vyksta paprastas kasdienis gyvenimas, kuriame trumpai sušvitusi krintanti žvaigždė ne visada išpildo sugalvotą norą.

Nežinau, ar būtų galima objektyviai įvertinti paties spektaklio meninę vertę ar plačiau pakomentuoti kūrėjų nuveiktą darbą, nes manau, kad spektaklis „Signalai“ veikia neatskiriamai nuo aplinkos ir, žinoma, asmeninių žiūrovo patirčių. O visa tai sudėjus į vieną, išėjo labai malonus renginys, privertęs ne vieną miesto žmogų atsigręžti į žvaigždėtą dangų ir jame atrasti ką nors sau artimo. Arba tiesiog atsipūsti po darbo dienos, nusiraminti ir pasvajoti. Apie tolių toliuose skriejančius dangaus kūnus, kurių šviesa gal ir mums kažkokius svarbius signalus siunčia.