Ar tikrai verta bijoti?

Kauno kameriniame teatre įvyko karštų aktualijų spektaklio premjera pagal Falko Richterio kūrinį „Baimė“. Debiutuojantis spektaklio režisierius – jaunas Vytauto Didžiojo Universiteto aktorystės studentas Rokas Lažaunykas. Jam talkina jauni aktoriai Dominyka Budinavičiūtė, Greta Dirmauskaitė, Mindaugas Gargasas, Skaistė Grašytė, Raminta Paukštytė, Kamilė Rutkaitė, Arvydas Šaučiūnas, Rugilė Tamošauskaitė ir Dominykas Vaitiekūnas. Spektaklis pasakoja apie baimes ir destrukcijas, kurios nukreiptos į kitą ir į patį save. Taigi, kokias baimes narplioja jaunieji kūrėjai?

Spektaklyje bandyta aprėpti daug aktualių temų – netradicinė orientacija, emigracija, kitataučiai Lietuvoje, Dievas, baimė būti savimi ir priimti kitokį. Visų šių temų, panašu, iki galo atskleisti nepavyko, ir pavykti negalėjo – tai ilgai pasauliniame lygmenyje narstomos temos, į kurias vis dar ieškoma atsakymų. Vis dėlto spektaklis trunka tik vieną valandą, o norint bent sutalpinti tokias opias temas, reikėtų bent kelių. Problemos tik apčiuopiamos ir paliekama daug erdvės žiūrovo savarankiškiems apmąstymams. Kurioje stovykloje esu aš? Ko aš bijau? Ar mano baimė pagrįsta? Ar mes ne per daug bijome būti kitokiais ir priimti kitokius?

Spektaklio scenografija – tartum aliuzija į Oskaro Koršunovo „Dugne“ – ilgas stalas, padengtas balta staltiese, nukrautas alkoholiniais gėrimais, kurie nukreipia mintis į lietuvių mentalitetą vartoti stipriuosius bet kokiame susirinkime. Kaip prasitaria vienas iš spektaklio herojų, „geriau tėvas nuo stogo, nei lašas ant žemės“. Tačiau preciziška, švari scenografija greitai pavirsta chaotiška ir keičiasi kartu su spektaklio herojų transformacijomis – pasipila išplėšti Lietuvos konstitucijos lapai, gausiai pilasi alkoholis ir vanduo, pasirodo kraujas...

Visi herojai patiria transformaciją iš labai aiškiai pasiskirsčiusių dviejų skirtingų politinių grupių – dešiniųjų ir kairiųjų. Dešiniųjų – tų, kurie fanatiškai perša savąją krikščionybę ir yra įsisukę siauro suvokimo rate – „ne“ kitataučiams, „ne“ mylintiems tos pačios lyties asmenis, „taip“ Lietuvai ir Dievui, kitaip tariant, tai konservatyvioji pusė. Kita stovykla – kairieji, tie, kurie nuolat siūlo pakeliauti po pasaulį, priima kitataučius ir pasižymi tolerancija netradicinei pakraipai, kitaip tariant, liberalioji pusė: laisvė – lygybė – brolybė. Kuomet šios stovyklos susikerta, įvyksta kulminacija, įsibėgėja konfliktas. Jų radikalumas galiausiai virsta bandymu vienas kitą suprasti, neteisti už buvimą kitokiu, susėsti prie bendro stalo ir susikalbėti. Verta paminėti, jog tarp šių dviejų stovyklų įsiterpia trečioji – juodai, gedulingai apsirengusi mergina, primenanti kitatautę, musulmonę. Ji – Elvyra (aktorė Raminta Paukštytė), kuri kone viso spektaklio metu atlieka nebylų, lyg ne ten patekusiosios, išsigandusios svetimšalės vaidmenį, tačiau „Baimės“ pabaigoje ji išsilaisvina ir nusimeta baimingą gedulo rūbą.

Aktorių kostiumai atitinka herojų charakterius, pavyzdžiui, itin dešiniųjų pažiūrų Snieguolė (aktorė Dominyka Budinavičiūtė) dėvi rafinuotą kostiumą ir, kaip šabloniškai įprasta šaržuojant konservatyvius žmones, akinius bei gausiai plaukų želė „sulaižytą“ šukuoseną, o itin kairųjų pažiūrų Barbara-Barbora (aktorė Kamilė Rutkaitė) dėvi kontrastingai laisvą aprangą, aukštus batus ir gausų, ryškų makiažą. Visi personažai šarzuojami, jiems suteiktos labai ryškias stovyklas atstovaujančios rolės, tačiau spektaklio eigoje jie po truputį nusimeta kaukes, ima vaduotis iš juos kaustančių baimių, įsivyrauja bendrystė.

„Baimė“, nuotr. iš Kauno kamerinio teatro archyvo

Spektaklio nuotaika banguojanti – nuo visiškos isterijos, destrukcijos, migrenos priepuolių, negebėjimo girdėti vieni kitų, noro šaukti ir peršaukti kitą, pasirinkimo nepriimti kitokios nuomonės, garsiai ir bukai reikšti savąją bangos iki nuvilnijimo į ramaus susimąstymo, įsiklausymo ir išklausymo būsenas – susikalbėjimą.

Šių dienų jaunųjų kūrėjų teatre pastebima tendencija garsiai rėkti, vaidinti nenatūraliai, teatrališkai, nevengti isterinių aktų, skaldyti spektaklį į fragmentus, atsigręžti į aktoriaus kūno raišką. To neišvengta ir „Baimėje“. Pirmoji spektaklio dalis chaotiška, pasižymi nesusikalbėjimu, šauksmu, riksmu, tarpusavio nesantaika, kūniška raiška. Tačiau antroje dalyje, kurią pabrėžčiau kaip kontrastingą pirmajai ir labiau pavykusią, chaosas nurimsta. Imama klausytis ir girdėti.  

Spektaklyje svarbi vieta tenka muzikai ir projekcijoms (autorius Titas Jurjonas). Muzika ir šviesos ypač ryškų vaidmenį atlieka vykstant neurozei, išsiveržimui iš savo baimių, kaip pabrėžia herojė Elvyra: „Aš noriu nusiplėšt tą dusinantį rūbą, išsinert iš savo odos...“. Skambant niūriai elektronikai, aktoriams konvulsiškai judant, mirga raudona šviesa. Ši spektaklio scena paveiki emociškai, tad režisieriui, aktoriams ir medijų dizaineriui pavyko įgyvendinti skaudžios transformacijos, išsinėrimo iš savo baimėmis apvilktų kokonų vyksmą. Medijos neužgožia veiksmo, spektaklyje dominuoja aktoriai ir jų raiška, tačiau projekcijos padeda pagilinti kūrinio turinį. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje Ieva (Rugilė Tamošauskaitė) kalba apie aborigenus, rodomi jų gyvenimo vaizdai. Tai labai paprastas sprendimas, bet jis suteikia pasakojimui gylio, sukausto dėmesį ir nukelia į kitą pasakojimo lygmenį, padeda trumpam pasijusti tarsi įgarsintoje dokumentikoje.

Dar viena stipri scena, kai naivioji Asta (Greta Dirmauskaitė) atsistoja prie mikrofono ir ima dainuoti Sufjano Stevenso dainą „Fourth of july“. We're all gonna die, švelniai, monotoniškai kartoja Asta, ir nejučiomis imi svarstyti: kokia gi viso šio chaoso prasmė? Aplodismentai aktorės vokaliniams gebėjimams, ir laiku bei vietoje įterptam kūriniui, kuris nuramino ir leido susimąstyti apie gyvenimo trapumą. Tuo metu kita spektaklio herojė Ieva prausiasi po dušu, tartum nusiplaudama ne tik išorinį kraują, kurį praliejo, bet ir viduje susikaupusį purvą. Įdomu, jog apsivalymo sceną režisierius sumanė įgyvendinti ne metaforiškai, o realiai – vanduo bėga ir aktorė prausiasi iš tikrųjų.

Nuo originalaus dramos teksto nutolta nedaug, tačiau pjesė adaptuota Lietuvoje vyraujančioms problemoms, gausu interpretacinių momentų, rimtas temas neretai bandyta atskleisti per humoro prizmę. Neišvengta keiksmažodžių, kurie, pasirodo, vis dar priverčia jauną publiką kvatotis, neišvengta ir intymių aktų, kurie, kaip sužinojau pakabinusi žiūrovus, veikė provokatyviai. Galbūt tokiomis priemonėmis režisierius siekė atskleisti absurdo pojūtį. Vis tik lyginant su Artūro Areimos „Antikristo“ meilės scena, kurioje neretai žiūrovai suabejoja, ar mato realų aktą, ar vaidybą, „Baimėje“ ši scena atskleista subtiliau.

„Baimė“, nuotr. iš Kauno kamerinio teatro archyvo

Spektaklis baigiasi fraze: „Grįžk namo, mes nebūsim pasaulį griaunančia dalimi, susitaikėm, susikalbėjom, susidaužiam ir važiuojam namo“. Chaosas nurimsta, dvi aršiai kovojusios ir kontrastingai atsiskyrusios stovyklos vėl susirenka prie bendro stalo, kartu kelia taures, vyrauja bendrystė, o baimė atslūgsta...

Norėčiau pagirti jaunojo režisieriaus debiutą, nors jis apsiėmė sudėtingą užduotį, kuri net patyrusiam teatro režisieriui galėtų būti nemenkas iššūkis. Jaunasis kūrėjas su komanda sukūrė dar šlifuotiną spektaklį, tačiau jie nepabijojo imtis „Baimės“ ir prabilo apie tuos dalykus, apie kuriuos šiandieną prabilti reikia. Rekomenduoju šį spektaklį pamatyti tiems, kurie bijo ir tiems, kurie tariasi nebijantys nieko. Spektaklis neišgąsdins, jis pravers platesnius suvokimo klodus ir užduos klausimus: o ko bijau aš ir ar tikrai verta bijoti?..