7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šimtmečio dovana iš Estijos

Kristupas Antanaitis
Nr. 21 (1258), 2018-05-25
Teatras Muzika
Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo
Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo

Nutilus vasario 16-osios aidams ir, atrodo, viskam pasibaigus, kuomet Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuaras eina į pabaigą, Estijos nacionalinis operos ir baleto teatras į Lietuvą atvežė net 3 spektaklius. Rygos, Talino ir Vilniaus teatrai dar prieš kurį laiką sutarė, jog ypatinga proga vieni pas kitus atvyks į svečius. Mūsų teatras birželį vyksta į Estiją, kur per tris dienas parodys G. Verdi operą „Don Karlas“, G. Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“ ir S. Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“. Spalį vyksime į Latviją, kur vietoj „Romeo ir Džuljetos“ rodysime pagal garsios prancūzų dainininkės dainas sukurt1 baletą „Piaf“.

Pirmieji gastroles pradėjo estai, kurie gegužės 15–17 dienomis viešėjo Vilniuje. Pagal susitarimą teatrai atveža vieną operą, vieną baletą bei vieną nacionalinį savo šalies kūrinį. Estai gegužės 15-ąją rodė R. Wagnerio (1813–1883) operą „Tanhoizeris“ (1845), kuri 2013 m. buvo tituluota geriausiu operos pastatymu Estijoje. Reikia pripažinti, jog R. Wagnerio muzika yra tikrai kietas riešutėlis bet kuriam pasaulio teatrui, net ir tai pačiai Niujorko „Metropolitan Opera“, kur į R. Wagnerio spektaklius beveik niekada nesusirenka pilna salė žiūrovų. Ši muzika reikalauja visiško susikaupimo, elegancijos, bet tuo pačiu ir didelės brandos bei svorio. Estai iš savo mažo ir, atrodo, gana kuklaus teatro atsivežė milžinišką orkestrą, kuris vos tilpo mūsų teatro orkestro ložėje. Teatro muzikos vadovas ir vyriausiasis dirigentas Vello Pähnas tikrai vertas pagarbos ir mūsų teatro valdžios dėmesio. Nelabai aišku, kodėl LNOBT spektakliuose dažnai dainuoja svečiai iš užsienio - ,(kurie smarkiai pakelia atlikimo kokybę),  bet beveik niekuomet nediriguoja užsienio dirigentai (išskyrus vienitėlę operą „Manon“). Ši estų žvaigždė taip puikiai vedė orkestrą, jog beveik nebuvo jokių netikslumų, neskaitant pamesto tempo antrajame veiksme.

Spektaklio režisierius Danielis Slateris (Anglija), scenografas ir kostiumų dailininkas Leslie‘is Traversas (Anglija), šviesų dailininkas Antonas Kulaginas ir judesio režisierė Kati Kivitar nutapė visiškai kitokį paveikslą, nei įsivaizdavo pats kompozitorius. Mitologinė Vokietija prapuolė steriliame baltame kube, kuris vietomis lyg ir priminė miegamąjį, bet vaizdavo tamsų ir apleistą mišką, kuriame klajoja Tanhoizeris.

Painus operos siužetas pasakoja tikrą dramą, kuri muzikoje perteikta itin subtiliai. Pirmajame veiksme matome Veneros (Heli Veskus) grotą. Čia, toli nuo žmonių, jau kurį laiką užsimiršęs gyvena Tanhoizeris (Jyrki Anttila). Jis garbina deivę, prašo dovanoti jam laisvę, nes ilgisi prarastų žemiškų džiaugsmų. Įskaudinta Venera veltui bando perkalbėti Tanhoizerį, žavėdama jį savo kerais ir gundydama lengvabūdiškais malonumais. Į sceną nusileidžia X formos strypai, aprišti raudonomis medžiagoms, Galinė kubo siena, simbolizuojanti Veneros sumišimą ir pyktį, ima suktis. Antroje scenoje grojant orkestrui scena pakeičia padėtį ir atsiveria didesnė perspektyva į gylį.

Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo

Tanhoizeris atsiduria slėnyje prie Vartburgo – gauna trokštamą laisvę. Pro šalį eina piligrimai (Volframas – Runo Elpas, Hermanas – Martas Jakobsonas, Valteris – Martas Madiste‘as, Biterlofas – Jassi Zahharovas, Heinrichas – Reigo Tammas ir Reinmaras – Martas Lauras) ir joja landgrafas. Jo riterių svita atpažįsta Tanhoizerį ir pakviečia jį į pilį. Mat prieš daugelį metų Tanhoizeriui nepavyko laimėti minezingerių varžytuvių, todėl jis, neištvėręs pralaimėjimo kartėlio, palikęs rūmus pasislėpė Veneros grotoje. Volframas praneša, kad Tanhoizerio dainos užkariavo gražiosios Elizabetės (Heli Veskus) širdį. Į sceną sugužda choras, kurį lydi Estijos berniukų choras, dainuojantis diskantais ir taip praturtinantis nostalgišką muziką. Elizabetei neabejingas Tanhoizeris prisideda prie grafo palydos. Gaila, tačiau galingi valtornių garsai, pranešantys apie minezingerių varžytuves yra kupiūruoti (kaip ir spektaklyje Rygoje), taip praradus dalį muzikos šiek tiek griūva vientisumas.

Antrajame veiksme matome Vartburgo pilies menę. Chore, įsimaišę tarp kostiumuotų vyrų ir juodai dėvinčių moterų, sėdi ir Tanhoizeris su Elizabete. Ji, pradžiuginta dainiaus grįžimo, maloniai pasitinka svečius ir sutinka tapti dainų varžybų nugalėtojo žmona. Orkestras groją žymųjį maršą, Volframas pradeda varžybas. Jis dainuoja apie tyrą dvasinę meilę, tačiau pasipiktinęs Tanhoizeris nutraukia jį pareikšdamas, kad tikroji meilė negalima be aistros, ir pradeda himną Venerai. Suvokę, jog Tanhoizeris buvo Veneros grotoje, renginio dalyviai užsimoja kardais, gindami įžeistą geradarystę. Kaip tik tuo metu Elizabetė nusimeta savo juodą paltą ir publiką ją pamato su ta pačia raudona suknele, kurią solistė vilkėjo ir pirmame veiksme. Įdomu, kad ta pati artistė dainavo abi roles, kas yra be galo sudėtinga ir painu, ypač tada, kai šalia nėra suflerio. Elizabetė prašo įpykusių riterių pasigailėti dainiaus. Landgrafas leidžia Tanhoizeriui drauge su piligrimais keliauti pas popiežių į Romą, kad ten išmelstų sau nuodėmių atleidimą. Įspūdingai veiksmą pabaigia iš visų jėgų grojantis orkestras.

Finalinis, trečiasis, veiksmas prasideda garsiuoju piligrimų choru, pranešančiu apie parvykstančiuosius. Volframas pasirengęs paaukoti savo gyvenimą Elizabetei, bet ši negali atsakyti į jo jausmus – tikisi sulaukti Tanhoizerio. Prislėgtas Volframas klajoja po mišką ir sutinka išsekusį keleivį – Tanhoizerį. Dainius jam papasakoja, kad žiaurusis popiežius jam pareiškęs, jog greičiau jo lazda sužaliuos, nei Tanhoizeriui bus atleistos nuodėmės. Nusivylęs herojus nusprendė ieškoti užsimiršimo Veneros grotoje. Volframas bando įtikinti Tanhoizerį nepasiduoti Veneros kerams, primindamas apie Elizabetės meilę. Tačiau pro šalį praeina Elizabetės laidotuvių eisena. Apimtas nevilties, Tanhoizeris sušunka jos vardą, ir Venera išnyksta. Spėjęs ištarti: „Šventoji Elizabete, melsk užmane!“, palūžęs Tanhoizeris krinta negyvas. Skambant visos operos metu užuominomis girdimam piligrimų chorui – geriausiai operos vietai – minioje pasigirsta šūksniai, kurie praneša apie sužaliavusią lazdą. Tanhoizerio siela išgelbėta.

Įspūdingas, net 4 valandas trunkantis veikalas prasidėjęs beveik pilna žiūrovų sale, finalą pasitiko vos su keliais šimtais žmonių, tačiau ištikimiausieji operos mylėtojai nepagailėjo griausmingų ovacijų vokiečių genijui, taip retai atliekamam Lietuvoje, ir nuostabiajai estų operos trupei.

Baletas „Goblinas“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo

Gegužės 16-ąją į teatrą susirinko seimo bei vyriausybės nariai, keleto šalių ambasadoriai. Antrasis gastrolių vakaras buvo skirtas dar kartą oficialiai paminėti valstybių šimtmečius ir šalių draugystę. Ta proga rodytas baletas „Goblinas“ (1943), kurį sukūrė kompozitorius Eduardas Tubinas (1905–1982). Šį spektaklį baleto istorikai vadina pirmuoju Estijos nacionaliniu baletu, mat pirmąkart „Goblinas“ Tartu Vanemuinės teatre buvo pastatytas dar 1943 m. Netrukus po to baleto muzikos autorius ir premjeros dirigentas kartu su šeima emigravo į Švediją, taip išvengdamas sovietų valdžios diktato. Estijos nacionalinėje operoje „Goblinas“ pirmąkart buvo pastatytas dar 1944 m., tačiau tuomet dėl prasidėjusių Talino bombardavimų spėta parodyti vos kelis spektaklius. Baleto artistai, skubėdami pasislėpti nuo artėjančio pavojaus, išbėgo iš teatro netgi nespėję persirengti spektaklio personažų kostiumų...

„Goblinas“ buvo pirmasis scenos veikalas ir paties kompozitoriaus kūrybinėje biografijoje. Baleto muzikoje lengvai atpažįstamos estų liaudies melodijos, perteiktos simfoninės muzikos kalba. Libretui buvo pasirinkta pasaka apie visų pasaulio turtų geidusį mitologinį personažą Gobliną, kuris goduoliams padeda krauti turtus. Naujausiame 2015 m. pastatyme Goblinas yra ne tiek personažas, kiek šiuolaikinių žmonių smegenyse skambantis vidinis balsas, trukdantis pasitenkinti sukauptomis gėrybėmis. Spektaklį sukūrė Choreografė ir režisierė Marina Kesler, kostiumų dailininkas Gerly Tinnas, scenografas Madis Nurmsas, šviesų dailininkas Karmenas Tellisaaras, vaizdo projekcijų dailininkas Argo Valdmaas ir grafikė Joanita Janson. Baletą dirigavo publikai jau pažįstamas estų dirigentas Vello Pähnas.

Spektaklis sužavėjo savo gracija ir paprastumu. Tik pakilus uždangai, klausytojus pritrenkė muzika, kuri turi  daug sąsajų su lietuvių kompozitoriaus Eduardo Balsio baletu „Eglė žalčių karalienė“. Nuostabus pagrindinis solistas Johnas Rhysas Halliwellis, sušokęs itin sudėtingą personažą Gobliną, kurio choreografija buvo neįtikėtino meistriškumo. Žiūrovai pasijuto tarsi tikrame šou ar cirko arenoje, kuomet norisi šaukti, rėkti ir be sustojimo ploti – tiesiog negali patikėti, jog žiūri ne filmą, o tikrą reginį. Su visa pagarba lietuvių šokėjams, jiems dar yra iki ko tobulėti.

Antrasis spektaklio veiksmas buvo dar sudėtingesnis ir kur kas įspūdingesnis, tiek muzikine, tiek vizualine prasme. Pusė veiksmo buvo tarsi dainų šventės ansamblių vakaras, kuomet persirengę tautiniais kostiumais šokio mimanso nariai. Efektinga gaisro scena ir pagrindinio veikėjo mirtis.

Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo

Gegužės 17-ąją gastroles pabaigė naujausia Estijos nacionalinio baleto premjera, pastatyta 2017 m. lapkritį. Tai pagal garsaus rašytojo T. Williamso (1911–1983) pjesę „Geismų tramvajus“ sukurtas baletas, kuriam muziką parašė Peteris Salemas. Spektaklis ypatingas tuo, jog pagal dramaturgo Tennessee Williamso pjesę jį kartu kūrė amerikiečių ir britų dramos ir kino režisierė Nancy Meckler ir belgų bei olandų choreografė Annabelle Lopez Ochoa. Jos abi parašė ir baleto libretą. Skirtingai nei pjesėje, balete iš pradžių matome scenas iš seserų Blanšos ir Stelos Diubua jaunystės. Balete pateikta labai daug romano ištraukų, siužetas programėlėje užėmė net 2 puslapius, atrodė, jog tai bus ilgas vakaras, primenantis „Tanhoizerį“. Tačiau, visų nuostabai, scenos truko apie minutę ir keitė viena kitą taip greitai, jog buvo sudėtinga susivokti, kas vyksta. Orkestras nustebino savo sudėtimi – grojo vos 12 muzikantų, kuriems vadovavo Kasparas Mändas.

 

Estijos teatro gastrolės buvo tikrai ypatingas reiškinys Lietuvos muzikos padangėje. Sužavėjo ne tik orkestro, solistų, choro bei šokėjų darbo kokybė, bet ir nacionalinė muzika. Lietuvos teatras turi beprotiškai stiprias pajėgas, tad belieka tikėtis, jog ir mes ateityje pasieksime tokių scenos aukštumų kaip ir kaimynai estai.

Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo
Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo
Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo
Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo
Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo
Opera „Tanhoizeris“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo
Baletas „Goblinas“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo
Baletas „Goblinas“, nuotr. iš Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro archyvo