7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atsargiai: tikros istorijos

Interviu su britų teatro kūrėja Mimi Poskitt

 

Rengėjų inf.
Nr. 10 (1247), 2018-03-09
Teatras Anonsai
Mimi Poskitt kūrybinės dirbtuvės „Versmėje“. D. Matvejevo nuotr.
Mimi Poskitt kūrybinės dirbtuvės „Versmėje“. D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras iki kovo 15-tos dienos laukia idėjų dokumentinio teatro projektams, kurie bus vystomi ir pristatomi festivalyje „Versmė“. Į bendruomenių fenomeną atsigręžti siūlantys festivalio organizatoriai, prieš kviesdami jaunų teatro kūrėjų grupes teikti pasiūlymus, praėjusį rudenį organizavo visiems atviras kūrybines dirbtuves – vienas iš jų vedė britų teatro kūrėja, kolektyvo „Look left look right” įkūrėja, režisierė Mimi Poskitt, ir šiemet tapsianti idėjos vystymo mentore.

Režisierė, pristačiusi spektaklius Londone „Young Vic“ teatre, Edinburgo Fringe festivalyje, Covent Garden aikštelėje bei daugelyje kitų Didžiosios Britanijos ir užsienio teatrų bei festivalių, teigia, kad jos ir bendrakūrėjų įsteigtas teatro kolektyvas visuomet skyrė dėmesį bendruomenių – ypač bebalsių – patirtims: „Mūsų kūrybos centre – dalyvavimas, – teigia M. Poskitt, – mes esame greta dalyvių kiekviename proceso etape, siekiame papasakoti jų istorijas ir kalbėti apie jų kolektyvinę nuosavybę“.

O papasakotų istorijų amplitudė – ypatingai plati ir spalvinga: nuo Londono sprogimus patyrusiųjų atsiminimų,  liudijimų apie Zimbabvės diasporos sugrįžimą namo iš Didžiosios Britanijos, iki scenoje savo istorijas pasakojančių Londono sekso industrijos darbuotojų, kurie dienomis yra mokytojai, valytojai, tėvai…

Praeitais metais „Young Vic“ teatre pristatėte spektaklį „Pamatyk mane dabar“ (orig. „See Me Now“) apie vyrus, moteris ir translyčius asmenis, dirbančius sekso industrijoje. Vėliau spektaklis keliavo į Edinburgo Fringe festivalį. Kaip gimė spektaklio idėja ir kaip sekėsi dirbti su žmonėmis, kurie savo tikromis istorijomis dalinasi scenoje?

Tuo metu Londone gyvenau su drauge, teikusia socialinę paramą ir paslaugas vyrams, moterims ir translyčiams asmenims, dirbusiems Londono sekso industrijoje. Vakarais grįžusios namo kalbėdavomės apie praėjusią darbo dieną, ir mane vis labiau ėmė dominti istorijos apie sekso industrijos darbuotojus, su kuriais ji susidurdavo kiekvieną dieną. Apie šių žmonių patirtis ir išgyvenimus visi žinome labai nedaug, tačiau nepaisant to žmonės paprastai turi labai aiškią stereotipinę nuomonę apie darbą sekso industrijoje. Tuomet ir nusprendžiau eiti pasikalbėti su keletu tų žmonių ir pasiūlyti jiems įsitraukti į kūrybinį procesą. Kadangi pirmoji reakcija buvo pozityvi, netrukus pradėjome rengti kassavaitines kūrybines dirbtuves. Jų metu dalyviai mokėsi vaidybos, rašymo, muzikos. Per dvejus metus trukusį procesą jie rašė savo istorijas, vystė aktorinio meistriškumo įgūdžius, dalinosi savo patirtimis – visa tai buvo dalis kūrybinio proceso, kurio metu vystėme „Young Vic“ teatrui skirtą spektaklį, kuriame jie „atlieka“ savo pačių gyvenimo istorijas.

Dažnai dirbate su dramaturge Molly Taylor, su kuria abi priklausote kolektyvui „Look left look right“. Pasidalinkite savo mintimis apie kolektyvinę kūrybą ir kaip, Jūsų nuomone, tai keičia supratimą apie spektaklio kūrimą nykstant tradiciniam vaidmenų pasiskirstymui tarp režisieriaus, dramaturgo, aktorių?

Dirbome su Molly įvairiuose projektuose. Susitikome universitete, tuomet režisavau jos spektaklius. Vėliau ji pradėjo rašyti ir mes ėmėme vis daugiau bendradarbiauti, kūrėme spektaklius su skirtingomis bendruomenėmis. LLLR kolektyvas turi nuolatinius kūrybinius bendražygius: dailininkę Joanną Scotcher, dramaturgus ir rašytojus Morganą Lloyd Malcolmą ir Katie Lyons, taip pat aktorius ir atlikėjus, kuriuos dažnai kviečiame vaidinti mūsų spektakliuose. Taigi esame susidirbę kartu, puikiai vienas kitą suprantame iš pusės žodžio, kas ne visada pasitaiko, kai pirmą kartą dirbi su žmogumi. Ir nors esame apsibrėžę savo „oficialius“ vaidmenis, vis dėlto dirbame visi drauge tam, kad sukurtume spektaklį, t. y. rašytojai gali įsitraukti į scenografinius ieškojimus, dailininkas patars dėl dramaturgijos. Daugiausiai dirbame su kūrėjomis moterimis, o tai reiškia, kad kūrybinis procesas išties kolektyvinis. Daugelis aktorių yra sakę, kad jiems yra kur kas geriau ir lengviau dirbti su moteriškomis mūsų komandomis. Mano nuomone, kolektyvinė kūryba yra esminis elementas visame teatro kūrimo procese, ypač dirbant su neprofesionaliais aktoriais ar bendruomenėmis. Svarbu dirbti visiems išvien, šiek tiek atidėjus į šalį savo ego. Molly nuostabiai veda kūrybines dirbtuves ir labai padėjo spektaklio „Pamatyk mane dabar“ dalyviams atrasti būdų ir įgūdžių pasakoti savo istorijas.

Kaip paprastai atrandate temas būsimiems spektakliams?

Atvirai sakant, nežinau. Tiesiog viduje ima kirbėti nuojauta, noras sužinoti daugiau apie vieną ar kitą temą, gyvenimo sritį. Tuomet tiesiog imu tyrinėti, o tai gali vykti įvairiomis formomis: tiesiog stebiu, darau interviu, žiūriu žinias ir renku informaciją, kad geriau susipažinčiau su ta tema. Pati forma – ar tai bus filmas, spektaklis, o gal instaliacija – gimsta vėliau, jau įsibėgėjus tyrimo ir medžiagos rinkimo etapui.

Pakalbėkime apie medžiagos rinkimą – kaip paprastai dirbate, nuo ko pradedate? Kaip iš visos surinktos informacijos gimsta turinys? Ar pačioje pradžioje apsibrėžiate, apie ką kursite spektaklį ir ką norite juo pasakyti, ar tai kinta priklausomai nuo aplinkybių?

Išeities taškas kiekvieną kartą kitoks. Kartais reaguoju į aktualią politinę situaciją, o kartais jaučiu, kad noriu išleisti į „eterį“ kažkur nugirstą istoriją, suteikti „balsą“ jos pasakotojui. Pradedu kalbėtis su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Jeigu nori sukurti spektaklį, paremtą tikromis gyvenimo istorijomis ir pasakojimais, reikia atlikti kuo platesnį tyrimą: pasikalbėti su kiek įmanoma daugiau žmonių, išklausyti skirtingas puses, kalbinti žmones, kurie turi kitokią nei tavo nuomonę ir pažiūras, jaunus ir pagyvenusius, žurnalistus, istorikus, profesorius ir namų šeimininkes – svarbu susirinkti kuo platesnį nuomonių ratą. Pačioje pradžioje niekada neturiu aiškaus dramaturginio sumanymo – man rodos, svarbu išlikti atviru viso tyrimo proceso metu, leisti išgirstoms istorijoms, prakalbintiems balsams keisti idėjos vystymo trajektoriją, tapti galutinio rezultato dalimi. Pavyzdžiui, kartą ėmiausi tyrinėti Didžiąją Britaniją ištikusią stichinę potvynių nelaimę: šalis buvo nusiaubta siaubingų lietaus audrų, 200 tūkst. žmonių liko be pastogės. Po metų daug žmonių vis dar gyveno laikinuose namuose. Prieš imdamasi šitos temos galvojau, kad tai bus pasakojimas apie klimato kaitą, bet galiausiai jis visiškai pakito ir man pasidarė svarbiau kalbėti apie tai, ką žmogui reiškia namai ir kaip formuojasi bendruomenės.

Kas Jus ypač domina politiniame, socialiniame teatre? Prie kokių temų norisi prisiliesti?

Eidama į teatrą noriu ir gerai praleisti laiką, ir ką nors sužinoti. Noriu matyti spektaklius, kurie aktorine, pasakojamos istorijos, fabulos ir menine prasme yra vertingi kūriniai. Man patinka dokumentinis teatras, nes jis parodo vieną iš mūsų pasaulio versijų, papasakotą jame gyvenančių žmonių balsu ir iš jų perspektyvos. Vis dėlto mes, teatro kūrėjai, turėtume nepamiršti, jog esame ir tam, kad sukurtume žiūrovams pramogą, todėl statant spektaklį reikia stengtis išlaikyti pusiausvyrą.

Kaip pasirenkate žmones, kurių istorijas norite perkelti į sceną? Koks aktorių vaidmuo dramaturgijos kūrimo procese?

Kaskart tai vyksta vis kitaip, priklauso nuo spektaklio. Kai kuriu verbatim teatro spektaklį, dirbu su pilnais interviu, kuriuos vėliau repeticijų metu karpau, redaguoju, keičiu, kol gimsta spektaklio pjesė. Aktoriaus vaidmuo čia ypač svarbus, nes dažnai aktorius, klausydamas įrašo, išgirsta tai, kas man, kaip teksto redaktorei, dažnai pačiai ir dariusiai interviu, praslysta pro ausis. Be to, aktoriai atgaivina tekstą, padeda paversti jį spektakliu – labai naudinga išgirsti tekstą skaitomą aktoriaus, kad suprastum, kaip galima jį pastatyti. Jeigu dirbu su neprofesionaliais aktoriais, tuomet viskas priklauso nuo dalyvių, su kuo jie nori eiti į sceną ir kokiomis istorijomis nori dalintis su žiūrovais.

Kokie etikos principai Jums yra svarbiausi – sakykime, matote, kad turėsite įdomios medžiagos, tačiau taip pat jaučiate, kad žmogus nebūtinai nori ja plačiau dalintis. Kaip sprendžiate istorijų, kurios turi būti papasakotos ne tik Jums, bet ir žiūrovams, klausimą?

Manau, kad kūrinio, įtraukiančio tikrų žmonių istorijas ir patirtis, kūrimo etika yra labai jautri tema. Turi gauti asmenišką sutikimą naudoti kito žmogaus istorijas, o jei tokio sutikimo negauni – tos medžiagos naudoti ir negali. Atlikėjas scenoje turi jaustis patogiai ir galėti papasakoti savo istoriją. Tačiau jei pasakodamas ją vis iš naujo, ima jaustis nesaugus ir traumuojamas, tai gali tapti pavojinga. Visų pirma turi vertinti asmenį ir jo emocinį saugumą, o ne meno kūrinį.

Tačiau ar gali būti, kad dokumentinis teatras gali būti savotiška emocinio gijimo forma, pasakojamoji terapija? Ar esate turėjusi panašių patirčių su asmenimis, su kuriais teko dirbti?

Manau, kad turime būti labai atsargūs, žiūrėdami į pasirodymą ir teatrą kaip į gijimo formą. Pasidalinimas istorijomis gali padėti gyti, jei jautiesi saugus, jei jauti paramą. Kai kuriems žmonėms buvimas kūrybingoje aplinkoje ir dalijimasis savo patirtimi taip pat gali būti gydanti patirtis. Manau, kad tapdami savo patirčių atlikėjais, esame labiau pažeidžiami nei vaidinantys kažką kitą, taigi režisieriui tenka užduotis sukurti saugią aplinką repeticijose ir scenoje, kad tavo atlikėjai galėtų jaustis ramūs, dalindamiesi savo patirtimis.

Ar Jūsų šalyje dokumentinis teatras, tokio pobūdžio spektakliai yra dažnas reiškinys?

Čia, Jungtinėje Karalystėje, daugelis teatro trupių dirba dokumentinio teatro kūrimo ar dalyvaujamojo (participation lead) teatro principais. O šios rūšies spektaklių įvairovė yra begalinė. Kai kurios trupės dirba griežtai verbatim principu (naudoja interviu metu surinktą medžiagą, transkribuotą ir atliekamą aktorių), o kiti dirba su dalyviais, pasakojančiais savo pačių istorijas. Taip pat yra ir tokių, kurie dirba tarp:  naudodami scenarijų, paremtą interviu medžiaga, pjeses ir dokumentinę video-medžiagą bei teksto dalis, paremtas iš dalies tiesa, o iš dalies – vaizduote.

Kaip manote, ar savo poziciją scenoje išreiškiantys asmenys, iš pirmų lūpų papasakojantys visuomenei tai,  ko didžioji jos dalis galbūt nežino ir apie ką net nesusimąsto, gali keisti situacijas, apie kurias jie kalba, visuomenės požiūrį, atkreipti dėmesį į problemas?

Manau, kad teatras gali keisti dalykus. Papasakoti įtraukiančią istoriją, pasidalinti patirtimi, kuri gali įkvėpti žiūrovus socialiniams pokyčiams, – tai gali būti labai stipru. Žinoma, nesakau, kad po spektaklio į gatvę išėjęs žiūrovas iškart tampa aktyvistu, tačiau jei pasodini sėklą, tame žmoguje ji gali sudygti didesniais asmeniniais pokyčiais.

O ką galite papasakoti apie etapą po dokumentinio teatro spektaklio sukūrimo – ar skausminga palikti savo herojus? Ar palaikote su jais ryšį?

Mes visuomet palaikome ryšį su tais, su kuriais dirbome, iš kurių ėmėme interviu. Jei kalbėjome su žmonėmis ir naudojame jų žodžius pasirodyme, visuomet juos pakviečiame pasižiūrėti ir įsitikinti, ar tikrai visi yra patenkinti mūsų naudojamu turiniu. Tai būna sudėtingiausias spektaklio rodymo aspektas. Jei dirbame su žmonėmis, kurie dalyvauja spektaklyje, visuomet rūpinamės jais ne tik spektaklio metu, bet ir po jo – stengiamės kontaktuoti ir įsitikinti, ar jie nesijaučia atitrūkę nuo šios patirties. Kiekvieno spektaklio kūrimas gali būti apnuoginantis ir žeidžiantis, o jei dar nesi profesionalus aktorius, gali būti sunku suprasti, kaip elgtis spektakliui pasibaigus ir kaip save apsaugoti.

Kokia buvo Jūsų patirtis Vilniuje, kur aną lapkritį vedėte kūrybines dirbtuves lietuviams teatro kūrėjams? Ir ko tikitės šiemet?

Man be galo patiko dirbti su talentingais teatro kūrėjais Vilniuje. Visi buvo labai atsidavę teatro kūrimo ir storytelling’o procesui – buvo išties labai smagu. Kalbėjome, kaip ir nuo ko reikėtų pradėti turimos idėjos tyrimą verbatim teatro spektakliui, gilinomės į galimus paties tyrimo metodus bei spektaklio technikas. Manau, kad Vilnius turi labai gyvybingą kūrybinę bendruomenę, buvo įdomu stebėti dalyvių įsitraukimą, bendradarbiavimą. Nekantrauju grįžti į Lietuvą vasarą, artimiau dirbti su teatro kūrėjais, gilintis į jų atsineštas temas bei pasidalinti savo patirtimi. Vilniaus ir Lietuvos praeitis labai turtinga, esu tikra, čia galima rasti begalę įdomių istorijų – jau nekantrauju pradėti jų klausytis.

 

Interviu rengė ir iš anglų kalbos vertė Agnė Pulokaitė ir Viktorija Ivanova

Žymos:
Rengėjų inf.,
Mimi Poskitt kūrybinės dirbtuvės „Versmėje“. D. Matvejevo nuotr.
Mimi Poskitt kūrybinės dirbtuvės „Versmėje“. D. Matvejevo nuotr.
Mimi Poskitt. D. Matvejevo nuotr.
Mimi Poskitt. D. Matvejevo nuotr.