Teatras
Lapkričio 4 d. 19 val. Klaipėdos dramos teatre įvyks vakaras, skirtas legendiniam aktoriui Vytautui Paukštei – „Homage aktoriui“ (Nusilenkimas aktoriui). Renginio režisierius – Gintaras Varnas, dailininkas – Gintaras Makarevičius. Vakare dalyvaus Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus), Klaipėdos dramos teatro aktoriai, vakaro vedėjai – Nelė Savičenko ir Mikalojus Urbonas.
Klaipėdos miesto simboliu vadinamas aktorius šiemet švenčia 85-erių metų sukaktį. Daugiau nei penkis dešimtmečius besitęsiančią kūrybinę jo biografiją sudaro daugybė įsimintinų vaidmenų, susitikimų su žiūrovais. Paukštės darbų svarbą liudija kolegų pagarba, žiūrovų meilė ir garbingi apdovanojimai. Paukštė yra sukūręs daugiau kaip 100 vaidmenų teatre, per 50 – kine. Šių metų birželį aktorius už viso gyvenimo nuopelnus kine apdovanotas „Auksine gerve“.
Kalbėdami apie aktorinį meną, kaip geriausią pavyzdį kolegos, kad ir kokios aktorių kartos – Regimanto Adomaičio ar Arūno Sakalausko – jie būtų, dažnai įvardija būtent Vytautą Paukštę. Viename iš interviu R. Adomaitis, samprotaudamas apie Justino Marcinkevičiaus garsiuosius personažus, nedvejodamas iškėlė retorinį klausimą: „Mindaugas, Mažvydas, – tikriausiai Paukštė geriau už mane suvaidino šiuos vaidmenis?“
Apie Vytautą Paukštę kalbamės su jo kolegomis.
Režisierius Gintaras Varnas: Vytautas Paukštė yra iš legendinės didžių aktorių kartos. Mūsų jaunystė praėjo kartu su tais didžiaisiais aktoriais. Stepas Jukna, Monika Mironaitė, Henrikas Kurauskas, Kęstutis Genys, Rūta Staliliūnaitė, Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis, Pranas Piaulokas, Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis – tai karta, kurios jau nebelieka. Tam tikros teatro epochos pabaiga. Tai buvo asmenybės. Nepriklausomai nuo savo charakterio jie buvo charizmatiški. Nežinau, kodėl toje kartoje jų taip daug? Spėju, kad prie to prisidėjo labai rimti, net tragiški gyvenimo kataklizmai – okupacija, karas, pokaris, sovietų valdžia. Patirtis ir yra aktoriaus maistas, vėliau užauginantis gilius vaidmenis. Gero, didžio aktoriaus be kančios nebus. Paukštė visus tuos kataklizmus pergyveno, bet, matyt, tai nugulė giliai į dugną.
Jis turi ypatingą charizmą, beje, ne tik scenoje. Vos išgirdęs Paukštės pavardę, iš karto suprantu, kad „kažkas bus“. Jeigu filmas „išeina“ su Paukšte, tai aš jau laukiu to Paukštės. Jame yra paslaptis, tai, ko tu nematai, bet gali nujausti. Savo prigimty jis turbūt komikas, ironiškas šmaikštuolis, bet, spėju, gyvenimas jį padarė tragiku. Įdomiausia, kai komikas vaidina tragiškus vaidmenis. Jis tarsi Lyras ir juokdarys vienu metu. Iš tikro, jei kas klaustų, kuo Paukštė išskirtinis toje mūsų didžių aktorių plejadoje, sakyčiau, – universalumu, spalvų ir pustonių gausa. Tuo, kad, atrodo, jam pavaldūs visi žanrai – nuo grotesko, farso iki lyrinės dramos ir tragedijos.
Paukštei svetimas patosas, kuris jo kartai buvo būdingas. Mes šiandiena vengiame bet kokio patoso, gal todėl Paukštė labai lengvai pritapo prie šiandieninio teatro organikos. Tiesa, atrodo, buvo didžioji jo siekiamybė scenoje. (Manau, ir gyvenime.) Jis išliko charizmatiškas, spindinčiomis didžiulėmis giliomis akimis, visada labai gyvas, linksmas, juokingas, šmaikštus. Humoro jausmas ir savita autoironija jį visą laiką gelbėjo ir lydėjo. Apskritai, aktorius be humoro jausmo – labai blogai, o tokių aktorių, deja, yra. Paukštė priklauso lengvai „neperkandamų“ aktorių tipui. Rusijoje buvo panašiai nenusakoma garsi aktorė Faina Ranevskaja. O kas gali būti įdomiau teatre ar kine? Jeigu esi „perkandamas“ – neįdomu.
Kai 2011 m. Klaipėdoje stačiau Augusto Strindbergo „Šmėklas“, teatras buvo „nudrenuotas“. Daug gerų aktorių buvo pasklidę po kitus teatrus. Ilgai galvojau, kokią medžiagą pasirinkti? Man norėjosi tinkamos ir įdomios Paukštei.
Mes užaugome su didžių aktorių karta, todėl juos gerbiame ne tik nuo jaunystės, bet net ir nuo vaikystės laikų. Šiandien tokių aktorių labai trūksta.
Režisierius Aidas Giniotis: Vytautas Paukštė – vienas mylimiausių mano aktorių. Klaipėdos dramos teatre pirmą kartą su juo susitikau 2001 m., kai stačiau Moliѐreʼo komediją „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras“, spektaklis vadinosi „Ožys“. Pono Sotanvilio vaidmenį skyriau Vytautui Paukštei. Tuo metu dirbti Klaipėdos dramos teatre buvo vienas malonumas, nes jame buvo stipri kūrybinė grupė. Iš pradžių Paukštės labai bijojau. Manau, kad ta baimė buvo iš pagarbos šiam aktoriui. Stebėdamas jį teatro scenoje bei filmuose, pastebėjau didiems aktoriams būdingą savybę – ypatingą organiką. Niekada nesupainiosi, kad tai Paukštė. Jo personažai savo tiesas išsako su išskirtine jėga. Kai jis atėjo į pirmą repeticiją, aš net akis bijojau pakelti. Tačiau bedirbant pasitvirtino taisyklė, kad genialieji yra labai paprasti ir šilti žmonės.
Iš pradžių buvo Moliѐreʼas, vėliau – Werneris Schwabas (2003 m. spektaklis „Tautkrūša“ pagal Schwabo „Tautos sunaikinimą, arba Mano kepenys beprasmės“). Toks reiklumas sau, kokiu pasižymi Paukštė, labai retas. Jeigu jis neišsiaiškina minties, tą patį sakinį ištaria ne vieną, ne du ir ne tris kartus. Paukštė skaitys, kol supras, arba klaus, arba sudėlios pagal savo paukštišką logiką. Tai iš karto matydavai: skaito, skaito ir nepraleidžia nė vieno minties klaustuko, neatideda iki „kada nors“. Jis čia pat, vietoje viską aiškinasi. Šis reiklumas labai naudingas ir režisieriui. Visą laiką turi būti pasirengęs, viską išsiaiškinęs, kad galėtum aktoriui padėti. Kai atsiranda normali, reikli atmosfera, – o tokią Paukštė ir sukuria, – tuomet ir darbo kokybė, ir greitis visai kitokie, nors aiškiniesi kiekvieną žingsnį, mintį, potekstę.
Dirbant man pasirodė, kad jis nemėgsta būti spaudžiamas ar kai jo prigimtis kaip nors laužoma. Vytautas Paukštė – aktorius, kuris eina kartu su režisieriumi.
Repetuodami Moliѐreʼą nemažai kalbėjome apie tai, ar aktorius yra „marionetė“, tik savo vaidmens atlikėjas, ar turi ir savo „klyksmą“ scenoje. Man trūko aiškaus akcento, skirto būtent teatro temai. Pamenu, po spektaklio „Ponas Puntila“ užėjau pas Paukštę į grimerinę ir radau jį visiškai nuvargusį, šlapią, bandantį nusitraukti prie kūno prilipusius marškinius... Tai buvo ryškus, apibendrintas teatro aktoriaus paveikslas. Grįžęs namo parašiau teatre seniai dirbančio aktoriaus monologą. Atnešiau Paukštei paskaityti. Pirma reakcija – lyg ir nustebo, atmetė, bet pamažu apsiprato, o kai per peržiūrą pamatė, kaip į šį monologą reaguoja publika, buvo įtikintas. Paukštė – labai jautrus žiūrovui, nesvarbu, ar spektaklis linksmas, ar liūdnas. Jis užmezga labai glaudų kontaktą su publika ir sugeba ją vesti paskui save. Šiandien, kai spektaklio jau nėra, daug kas prisimena būtent tą Paukštės monologą.
Repetuojant jis be reikalo nekalbėdavo. Tylėdavo, klausydavo, pasakydavo ką nors sarkastiškai. Man atrodo, kad jis atsirenka žmones, o jeigu vieną ar kitą pripažįsta, tampa puikiu draugu.
Jeigu Vytautas „pagauna“ vaidybos malonumą, pripažindamas partnerius, gerą medžiagą, tai jį dar labiau įkvepia. Paukštė visada ieško. Jis gali sakyti: „čia ne mano“, turėdamas labai aiškią savo poziciją, bet, norėdamas pabandyti, jis niekada neprarado to vaikiško, gero aktorinio smalsumo. O juk teatre metams bėgant daugelis šių savybių netenka. Jis nevynioja žodžio į vatą, visada sako tiesą – ką galvoja. Myli savo kolegas, palaiko jaunuosius, nemėgsta tuštybės.
Aš itin žaviuosi šio aktoriaus savitumu. Jo labai stipri aktorinė prigimtis, natūra, „vidus“. Jis tarytum neturi aiškių rėmų: nedidelio ūgio, tam tikras manieringumas balse, bet jo gaivališka vidinė energija gali užpildyti beveik kiekvieną vaidmenį – nesvarbu, teatre ar kine. Pavyzdžiui, net epizodinis Vyskupo vaidmuo filme „Herkus Mantas“. Atrodytų, koks jis vyskupas? Bet įtikina... Man atrodo, kad tai Dievo dovana. Jis – tarsi tiltas tarp senų ir naujų teatro tradicijų, kaip gyvo teatro pulsas.
Aktorius Vytautas Anužis:. Nors su Vytautu Paukšte dirbau ilgai ir daug, man jis buvo ir liko mįslė. Sunku konkrečiais žodžiais apibūdinti, atspėti, kur slypi jo magija, jo trauka, įtaiga. Man atrodo, kad tai – jo nuolatinis darbas su savimi, kad išliktų laisvu žmogumi, kūrėju. Ieškodamas ir gindamas vidinę laisvę jis nesustabarėjo, nesusikūrė kokių nors rėmų. Nors kartais tos laisvės ieškodamas ir įkliūdavo, nuolat triūsė. Tai, ką jis atranda, suvokia kaip tam tikrą ribą. Tuomet peržengia ribą ir vėl eina tolyn. Todėl ir galima kalbėti apie jo laisvės ieškojimą, kuris jam suteikia daug gyvybės. Todėl jis yra „čia ir dabar“. Kaip žmogus jis nuolat „kūrena“ save. Todėl ir jaučiamas paukštiškas spinduliavimas, kuris užkrečia. Tai ir yra jo magija.
Paukštė yra pokštininkas. Vyksta repeticija, kad ir pirmas pjesės skaitymas, o jis iškart pradeda „karą“ dėl savo erdvės. Pradeda „okupuoti“, šmaikštauti, replikuoti. Visa tai vertinu kaip tam tikrą užkariavimą ir savęs įtvirtinimą. Kai Paukštė pasijunta laisvas, atsiranda galia, leidžianti įdomiai kurti. Tam tikra prasme konkrečiame darbe jis tampa „diktatorius“, veiksmo lyderis. Bet yra kitas labai svarbus dalykas – nepaprastas jo delikatumas. Kai pasiekia savo, tampa labai delikatus. Juk protingas karalius visuomet geras savo pavaldiniams. Paukštė labai nuoširdžiai padeda ir įsiklauso tuomet, kai pats jaučiasi tvirtai.
Savo pokštus Paukštė kartoja dešimtmečiais, bet vis tiek jie labai juokingi. Svarbu, kaip jis tai sako, kada... Pavyzdžiui, „Gal puonas riaikia batialių, „Raudonnosis spalis“?“ Tai lyg prisiminimas sovietinių laikų, kai žmonės važiuodavo į Kauną pirkti vogtų „deficitinių“ batų iš „Raudonojo spalio“ gamyklos. Kai važiuojame į gastroles pro Kauną, jis visą laiką tai primena. Kadaise išgirstos batų prekeivių intonacijos kiekvieną kartą atkuriamos labai šmaikščiai. Jis ir pats smagiai juokiasi. Kažkas jo net paklausė: „Kaip tu, Vycka, tą patį bajerį šimtąjį kartą pasakoji, pats iš to žvengi, visi jau viską žino, bet mes vis tiek juokiamės?“ O jis ir sako: „Aš gi aktorius, viskas gi iš naujo!“ Ta aktoriaus gyvybė, kuri „kare dėl laisvės“ jame užgimsta, turbūt ir yra tas jo beprotiškas sugestyvumas.
Vytautas Paukštė – drąsus žmogus. Jis, matyt, suprato, kad normalus kūrybinis konfliktas dirbant su režisieriumi yra gerai, o visa kita – destruktyvu. Jam užteko nuovokos vaisingai bendradarbiauti su pačiais įvairiausiais režisieriais.
Man pats gražiausiais jo vaidmuo yra Mažvydas (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“, rež. Povilas Gaidys, 1976). Taip pat nepamirštami komiški vaidmenys, tokie kaip Profesorius, Paslikas (Kazio Sajos „Poliglotas. Abstinentas“, rež. P. Gaidys, 1970). Šie vaidmenys buvo puikūs, įsiminiau juos visam gyvenimui.
