7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vaizduotės žaidimai ant betono

Gražina Montvidaitė
Nr. 16 (1210), 2017-04-21
Teatras
Muzikos, šokio ir vaizdo spektaklis „beTono", organizatorių nuotrauka
Muzikos, šokio ir vaizdo spektaklis „beTono", organizatorių nuotrauka

Pasaulinę kultūros dieną norisi švęsti kultūringai. Akis įnirtingai dairosi renginių, kol iš lūpų išsiveržia entuziastingas voilà! Valstybinis Šiaulių dramos teatras Mažosios salės erdvę patikėjo neįprasto žanro pasirodymui – muzikos, šokio ir vaizdo spektakliui „beTono“. Vien toks aprašymas suintriguoja, o kojos pačios nuneša į teatrą visa valanda per anksti.

Nekantrumas svilina padus, o smalsumas – pakaušį. Nusiraminti nepadeda žinojimas, kad spektaklį kūrė gerai žinomi menininkai (garso menininkas Gintas Gascevičius, vizualaus meno kūrėjas Dainius Trumpis ir choreografas Andrius Pulkauninkas), nelengvai nuspėjami jau patys savaime, ką jau kalbėti apie jų kūrybos ir idėjų sujungimą, kuris mažų mažiausiai turėtų pakabinti žandikaulį ties keliais. Įžengus į salę jaudulys kiek nuslūgsta, lieka tik to, kas įvyks, neišvengiamybė. Greitai išaiškėja, kad veiksmas jau vyksta, tačiau jį sunku įžiūrėti iš sėdimos padėties. Šiam pasirodymui tvarkingai salėje surikiuotos kėdės – visai nepraktiškas sprendimas. Kadangi judesys vyksta ir ant grindų, žiūrovai ne viską gali matyti net sėdėdami, tarkim, trečioje eilėje, todėl labiau pasiteisintų sėdmaišių ir kėdžių miksas arba stovimų-sėdimų vietų pardavimas.

Dėmesį prikausto aktorių judesių amplitudė: nuo labai lėtų, vos įžiūrimų kūno krustelėjimų iki karštligiško kratymosi. Judesiai beveik netaikomi prie garsų, neatrodo ritmiški, lyginant su būgnų mušimu, bet vykstantys individualiu kūno ritmu. Šokėjai išsitepę pilkuoju moliu, spektaklyje naudojami japoniško šokio butoh elementai. Šis šokio tipas sunkiai apibūdinamas (panašus į išdaigą, maištą, nepatogias fiziškai ir psichologiškai situacijas) ir kartais net atliekamas neįprastose vietose, kaip kapinės ar olos. Tokios choreografijos pasirinkimas nuspalvina spektaklį dar įdomesnėmis spalvomis bei sužadina smalsumą.

Protas pagauna cikliškumo idėją, užplūsta ramybė ir saugumo jausmas. Skambantis garsų menas visiškai nesiūlo tokių emocijų, greičiau skatina nerimą, pavojaus nuojautą, bet vėl grįžta ramesnė vilnis – tarsi grįžimo į gamtą epizodas. Banguoja garsai: lyg vėjo glostomas ežeras vieną akimirką ar galingai taršoma jūra jau kitą mirksnį. Vaizdai scenoje dar labiau sustiprina jausmą, kad esi kažkur tarpinėje metafizinėje erdvėje tarp miesto ir gamtos, tarsi kokiame burbule, nunešamo garsų ir judesių dinamikos, arčiau vieno ar kito poliaus, kur jau laukia vaizdo menas, susirangęs į grandinę ar išsiskleidęs medžio šakomis.

Jei kas paprašytų nupasakoti siužetą, atsakyčiau, kad neverta to daryti, jo beveik ir nėra (konkretaus, literatūrinio, suprantamo tradicine prasme). Spektaklis greičiau paremtas potyriais, kuriantis reikšmę (ar jos nekuriantis) kiekvienam žiūrovui individualiai, todėl bandyti užfiksuoti stop kadrus ir aiškintis jų prasmę būtų beprasmiška. Prasmę čia kuria visuma, tad net neverta skaičiuoti, kurios rūšies meno procentinė dalis pasirodyme buvo didžiausia ar kurios srities menininko indėlis buvo reikšmingiausias kūrybos procese ir etiuduose. Svarbesniu dalyku tampa sukurta atmosfera, kuri, bent man, sunarpliojo mitų, fantazijos, enciklopedinių žinių pasakojimą, pabarstytą atsiminimais bei žiupsneliu mokslinės fantastikos. Kūrėjų atsinešta ir sukurta energija verčia išjungti taip analizuoti mėgstantį protą ir būti tik čia ir dabar, stebėti bei gerti į save išgyvenimo patirtį.

Dar prieš ateinant į spektaklį pagrindinis orientyras buvo kūrėjų užuominos apie gamtos ir miesto, gamtos ir žmogaus santykius. Be šio siūlo galo, tenka prisipažinti, būtų buvę sunku suvokti, kas ir kodėl vyksta, tačiau, kad ir turint galvoje šias binarines opozicijas, spektaklis užminė nemažai mįslių, persukiojo kelis vidinius lankstus ir galiausiai paliko pasilypėjus ant aukštesnio dvasinio debesėlio (ar industrinio paminklo liekanų), nuo kurio matyti daugiau savęs, daugiau gamtos ir daugiau betono.

P.S. Prieš spektaklį skelbtoje informacijoje[1] užsiminta, kad jis planuojamas rodyti ir kituose miestuose. Šiaulių publikai, panašu, tai buvo kietai įkandamas riešutėlis. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio spektaklis Šiaulių teatro scenoje, dėl to galbūt dar sunkiai perprantamas. Kadangi kitų didžiųjų miestų žiūrovai užsigrūdina dažnesniais susitikimais su neįprastomis meno formomis, tad labai smalsu, kaip kūrinį priims publikos kituose miestuose.

 
Muzikos, šokio ir vaizdo spektaklis „beTono", organizatorių nuotrauka
Muzikos, šokio ir vaizdo spektaklis „beTono", organizatorių nuotrauka