7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vidinė nuodėmių išpažintis

Gražina Montvidaitė
Nr. 40 (1192), 2016-12-09
Teatras Muzika

Gruodžio pirmosiomis dienomis susimąstyti ir išgirsti vėl kvietė erdvinė opera tamsoje „Confessions“, grįsta septynių mirtinų nuodėmių tema. Susirinkusieji patirti šį kūrinį prieš ateidami turėjo nusiteikti, kad tai nebus tradicinė opera, o greičiau intervencijos į asmeninę erdvę tolerancijos išbandymas. Publikos reakcijos po šio išpažinčių seanso rodė, kad sąžinės inspekcija ir apsivalymas įvyko. Tačiau jo sėkmės įvertinimas – jau individualus dalykas.

Šią erdvinę operą tamsoje kūrė kompozitoriai Rūta Vitkauskaitė, Jens Hedman ir dainininkė, sopranas Åsa Nordgren. Pirmą kartą ji rodyta dar 2015 m. balandžio 17 d. šeštajame NOA (Naujosios operos akcija) šiuolaikinės operos festivalyje.

Pirkdami bilietus potencialūs dalyviai galėjo pasirinkti, kaip aktyviai nori įsitraukti į operos vyksmą: dar prieš renginį buvo paskelbta, kad yra trijų tipų kėdės, kurios lemia, kaip gerai jaučiamas garso suround efektas, ir kiek dalyvis gauna atlikėjų dėmesio, tad kiekvienas ateidamas turėtų atsinešti atitinkamą savo pasirinkimui nusiteikimą.

Šiais laikais informacija intensyviausiai atakuoja žmogaus akis. Tai paveikia ir muzikos klausymą, mat koncertuose taip pat ieškome, kur paganyti akis. Erdvinė opera „Confessions“ kviečia prisiminti ir kitus pojūčius, stengtis mąstyti pojūčiais ir garsais. Norint tai pasiekti, publikai užrišamos akys, eliminuojamas vaizdinis pasirodymo elementas. Nors nieko prieš akis žiūrovas nemato, tačiau užsidėjus kaukę suaktyvinama vaizduotė, todėl vaizdinis elementas tampa itin stiprus ir asmeniškas.

Muzikos vaidmuo šioje operoje tampa itin svarbiu, nes jis kuria aplinką, kurioje vyksta veiksmas, panardina kiekvieną operos dalyvį į garsų jūrą, iš kurios iki kūrinio pabaigos neleidžiama išnirti. Kiekviena dalis pradedama mirtinos nuodėmės lotyniško pavadinimo kartojimu, kuris skamba kaip burtažodis mistiškose apeigose. Kiekvienai daliai parinkti asociatyvūs, nuodėmę atspindintys garsai, pavyzdžiui, tinginystei – žiovulys. Kai kuriuos garsus net sunku atskirti. Kartais girdimos dejonės, griežimas smuiku, įvairus tarškesys, metalo užgavimo garsai, tačiau labai sunku identifikuoti, kas girdima, nors galbūt tai visai nebūtina, nes tie suvokimu neapčiuopiami garsai kuria pasakojimą.

Pirmiausia, sunku vertinti tokio kūrinio estetiškumą, nes akys, kuriomis stebime ir vertiname darbą, yra uždengiamos. Lieka klausa, kuri ištisą valandą atakuojama įvairiausių, keisčiausių garsų. Nelieka jokio objektyvumo, nes pusė veiksmo įvyksta galvoje įsivaizduojant veiksmą, koks jis galėtų būti. Tokiomis sąlygomis labai sunku ir atsiriboti, būti stebėtoju, nes vaizduotė labai trukdo suvokti realią savo būseną realioje erdvėje, prikurdama nebūtų aplinkybių.

Dar vienas svarbus veiksnys yra žiūrovai. Įėjus į erdvę, kur vyks pasirodymas, galima pastebėti, kad žiūrovų bus apie penkiasdešimt, jie sėdės ratu, tačiau prasidėjus veiksmui jautiesi lyg paliktas, visiškai vienas, besistengiantis racionalizuoti, paaiškinti ir suprasti, kas vyksta, o ilgainiui tiesiog pasiduodantis tėkmei, įsitraukiantis į veiksmą. Mažiau vienišam erdvėje jaustis nepadeda ir pro šalį šmėkščiojantys atlikėjai, dėl savo apsiaustų, braukiančių per kojas, labiau primenantys pamėkliškas dvasias, nuo kurių tik krečia šiurpas, nei gyvus šiltus žmones.  

Žiūrovas veikiamas dviem gana skirtingais būdais: jį veikia garsai, apsupantys iš visų pusių, kartais veikiantys net fiziškai, kai pašiurpsta oda ar iš baimės susigūžiama, atlikėjai dar šnabžda į ausį, vėdina vėduokle, surinka tiesiai į veidą ar aptaško vandeniu, tačiau tuo pat metu smegenyse vyksta kiti procesai – vaizdų atkūrimas ir sukūrimas. Taip žiūrovas balansuoja tarp padidinto budrumo dėl kūniškų patirčių ir sapno dėl vaizduotės šėlsmo. Kai kurie naudojami garsai iššaukia atsiminimus, išgyventas patirtis, kaip jūros bangų mūša, ar paukščius imituojantys garsai, išgaunami balsu, o kiti garsai neįprasti ausiai, todėl vaizduotę skatina kurti naujus vaizdinius, išgalvoti, kas galėtų skleisti tokį neįprastą garsą. Viskas, kas vyksta už kauke uždengtų akių, yra individualus patyrimas, jausmų išgyvenimas. Tai iš dalies panašu į bet kurį postmodernistinį spektaklį, nes tokio tipo spektakliai kelia sau tikslą sudaryti sąlygas žiūrovui susikurti individualias prasmes. Tačiau „Confessions“ visgi yra opera, kuri individualią patirtį kuria ir pakursto garsais ir kūną veikiančiais efektais. Nors savo forma ji balansuoja tarp koncerto ir performanso, tačiau organizatorių visgi buvo pavadinta opera.

Kūrinys turi gana aiškią struktūrą: yra įžanga, nors ir labai trumpa, septynios dalys, skirtos nuodėmėms, taip pat yra kulminacinis taškas priešpaskutinėje dalyje. Tuo jis panašus į logišką išbaigtą kūrinį, kuriame nejusti improvizacijos. Veiksmai iš anksto suderinti, surepetuoti, todėl žiūrovas gali jaustis saugus. Nors neišvengiama ir atsitiktinumo elemento – atlikėjai negali numatyti, kaip žiūrovai reaguos, o žiūrovai nežino ar, ir kaip dažnai prie jų bus prieinama, kas jiems bus daroma ir kokiu būdu, nes to matyti ir įvertinti jie negali.

Erdvinės operos tamsoje „Confessions“ sugrįžimas primena, kad menas vis dar sugeba išjudinti ir sukrėsti šiuolaikinį visko mačiusį žiūrovą. Menas dar kartą patvirtino savo svarbą ir paveikumą, o šiuolaikinė muzika grįžo prie garso, skambesio ir muzikos įtaigos akcentavimo. Bent jau šiame kūrinyje.