Kai laimi visi

Ar galima rasti bendrą vardiklį tarp XVII a. Japonijos pirklių, samurajų kultūros, Stradivarijaus smuikų, architektūros ir šiuolaikinio verslo? Iš pirmo žvilgsnio šie dalykai neturi nieko bendro. Tačiau būtent tokia buvo paskaitos apie Sanpō Yoshi filosofiją pradžia – kelionė per skirtingus laikmečius, profesijas ir kultūras ieškant atsakymo, kas iš tiesų kuria ilgalaikę vertę.

Sanpō Yoshi – daugiau nei prieš tris šimtus metų Japonijoje susiformavęs principas, kurio esmė paprasta: geras sandoris yra tas, kuriame laimi trys pusės, pardavėjas, pirkėjas ir visuomenė. Šiandien šis principas dažnai pristatomas kaip verslo filosofija, tačiau iš tiesų jo taikymas gerokai platesnis.

Paskaitoje buvo kalbama ne tik apie Japoniją. Japonija tapo pretekstu pažvelgti į universalius dalykus – žmogaus santykį su darbu, atsakomybe ir kuriama aplinka. Kalbant apie japonišką meistrystę, dažnai minimi samurajų kardai, arbatos ceremonijos ar tradiciniai amatai. Tačiau svarbiausia čia ne pats objektas, o požiūris į jo sukūrimą. Daiktas neturi būti tiesiog pagamintas. Jis turi būti padarytas gerai. Ne todėl, kad taip reikalauja klientas ar rinka, o todėl, kad kitaip tiesiog negalima.

Panašaus požiūrio pavyzdžių galime rasti ir Europoje. Vienas ryškiausių – Antonio Stradivari. Praėjus daugiau nei trims šimtams metų jo smuikai vis dar laikomi meistrystės etalonu. Nors nuolat ieškoma paslaptingų priežasčių, kuo jie išskirtiniai, tikriausiai didžiausią jų vertę lemia ne medžiagos ar technologijos, o dėmesys detalėms, kantrybė ir nuoseklus darbas.

Šios savybės svarbios ir architektūroje. Dažnai manoma, kad architektūra prasideda nuo brėžinio, formos ar medžiagų. Tačiau iš tiesų ji prasideda gerokai anksčiau – nuo supratimo, kokį poveikį sprendimai turės žmonėms. Pastatas beveik niekada nėra tik jo savininko reikalas. Jis tampa gatvės, miesto ir bendruomenės dalimi. Todėl architekto atsakomybė neapsiriboja vien užsakovo poreikiais.

Paskaitoje nuskambėjo mintis: jei suklystama privačiame projekte, užsakovas tai pasakys gana greitai. Tačiau jei suklystama kuriant miestui, pasekmės gali būti juntamos dešimtmečiais. Dėl to architektūra nuolat balansuoja tarp individualių poreikių ir bendrojo gėrio. Būtent čia Sanpō Yoshi principas tampa ypač aktualus. Architektūroje taip pat egzistuoja trys pusės – kūrėjas, užsakovas ir visuomenė. Kai viena iš jų pamirštama, ilgainiui nukenčia visas rezultatas.

Ši mintis atsispindi ir šiuolaikinėje architektūroje. Kaip pavyzdys paskaitoje buvo pristatyti „Tichė Vandens Namai“ („Lava projects“ architektūros projektas) Šiauliuose. Projekto koncepcija gimė iš vieno vandens lašo ir jo sukeliamų ratilų. Tačiau svarbiausia projekto dalis buvo ne pati forma, o siekis sukurti erdvę, kuri būtų naudinga ne tik verslui ar pastato savininkams, bet ir žmonėms, kurie joje lankysis.

Kalbant apie ateities architektūrą, daug dėmesio skirta ir medžiagoms. Šiandien vis dažniau kalbame apie tvarumą, tačiau kartais pamirštame paprastą klausimą – ar mūsų kuriami daiktai ir pastatai bus taisomi, remontuojami ir naudojami po kelių dešimtmečių? Natūralios, ilgaamžės ir atnaujinamos medžiagos tampa ne tik ekologiniu, bet ir kultūriniu pasirinkimu.

Vis dėlto paskaita nesibaigė mintimis nei apie architektūrą, nei apie verslą. Paskutinėje skaidrėje buvo mažas paukštelis. Po pokalbio apie miestus, meistrystę, projektus ir atsakomybę jis atrodė beveik nereikšmingas. Tačiau būtent jis tapo visos paskaitos apibendrinimu. Dideli pokyčiai dažniausiai prasideda nuo mažų veiksmų. Nuo dėmesio kitam žmogui. Nuo kokybiškai atlikto darbo. Nuo sprendimo ne ieškoti kaltų, o prisiimti atsakomybę. Nuo gebėjimo pastebėti grožį ten, kur iš pirmo žvilgsnio jo nesimato.

Kartais tai gali būti tarp betono plyšių išaugusi gėlė. Kartais – plunksna ant tako. Kartais – gerai suprojektuota erdvė. O kartais tiesiog mintis, kad geriausi sprendimai yra tie, dėl kurių laimi ne vienas. Laimi visi.

Tekstas parengtas Kristijono Murausko paskaitos „Sanpō Yoshi – triguba vertė architektūroje: žmogus, investuotojas, miestas“, vykusios 2026 m. gegužės 30 d. Šiaulių dailės galerijoje, pagrindu. Paskaita – Šiaulių dailės galerijos vykdomo projekto „Jaunas menas: kultūrinės rezistencijos II“ dalis.

Teksto parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba