Istorija apie architektūrą po vakarėlio

Honkongas. Pusė devynių ryto.

Nusileidžiam iš savo 24-ame aukšte nuomojamo buto į jau ošiančią gatvę. Pypsi šviesoforai, visomis kryptimis skuba žmonės. Iš restoranų ir parduotuvių sklinda keisčiausi kvapai. Šaligatviai limpa nuo varvančių kondicionierių. Prašvilpia keli dviaukščiai miesto autobusai, bilda senovinis medinis tramvajus. Pasukame kalno link, pakylame keletu lauko eskalatorių, laiptais, dar vienais laiptais. Ir staiga atsiduriame džiunglėse. Čirpia cikados, kvepia drėgme, pro akis praskrenda ryškiai žydras drugelis. Vos 15 minučių skiria šias dvi realybes tankiausiai gyvenamame pasaulio mieste, kad ir kurioje salos vietoje gyventum.

Iš Honkongo, kur keletą metų dirbome tarptautiniame olandų architektūros biure OMA, grįžome 2019-aisiais, po šešerių metų gyvenimo ir darbo dviejuose radikaliai skirtinguose, tačiau savaip tvariuose miestuose – jau minėtame Honkonge ir Kopenhagoje. Vienas jų – vertikalus, koncentruotas su tropine gamta centre. Kitas – lėtas, žmogiško mastelio, kvėpuojantis kartu su gyventojais.

Gyvenimas šiuose miestuose neabejotinai suformavo mus kaip architektus. Tuo pačiu metu, projektuodami Kinijos, Vidurio Azijos, Amerikos regionuose, matėme, kaip sparčiai plečiasi miestai, o architektūra dažnai tampa trumpalaikio efekto įrankiu. Statoma milžiniškais masteliais, be atminties, be jautrumo planetos ištekliams. Statybų industrija atsakinga už klimato krizę taip, kaip retas kuris sektorius: daugiau nei 35 proc. visų pasaulinių CO2 emisijų susijusios su pastatais, jų eksploatavimu ir statyba. Tai ne tik skaičiai – tai sprendimai, kuriuos dažnai priima architektai su klientais priešakyje.

Todėl grįžę į Lietuvą dešimtmečių sandūroje, 2020-aisiais, įkūrėme savo studiją, kurią pavadinome „After Party“. Ne tiek dėl savo įpročio baigti darbą vidurnaktį (nors tai ir tiesa), bet daug svarbiau – kaip manifestą sau patiems. Kaip priminimą, kad nebegalime gyventi nerūpestingo vakarėlio nuotaikomis. Kad atėjo laikas atsakomybės, sąmoningumo ir aiškių architektūrinių sprendimų filtrui: ką statome, kodėl, iš ko ir – kam?

Tvarumas architektūroje turi daugybę formų. Tai ir žiedinė ekonomika, kurioje medžiagos ne švaistomos, o grąžinamos į apyvartą. Tai rekonstrukcija ir transformacija, leidžianti miestui augti be savo istorijos griovimo. Tai, žinoma, ir tvarios medžiagos, kuriančios ne tik estetinę, bet ir ekologinę vertę. Viena jų – mediena. Lietuvoje gerai pažįstama, turinti senas tradicijas, o dėl šiuolaikinių apdirbimo galimybių, sprendžiančių degumo ir patvarumo trūkumus, šiandien vėl atrandama naujai. Mediena – ne tik atsinaujinantis, CO2 sugeriantis ir savyje užrakinantis išteklius. Jos panaudojimas architektūroje kuria mikroklimatą, kuriame žmogus savaime jaučiasi gerai.

Pastaraisiais metais šis požiūris įgavo ir politinį stuburą. Nuo 2024 m. Lietuvoje įsigaliojo iniciatyva, įpareigojanti, kad statant naujus visuomeninius pastatus, finansuojamus valstybės ar tarptautinėmis lėšomis, bent 50 proc. statybos medžiagų turi būti pagaminta iš atsinaujinančių gamtos išteklių – medienos ar kitų organinių medžiagų. Tai drąsus žingsnis, galintis tapti lūžio tašku visai statybų rinkai Lietuvoje.

Pirmuoju tokios iniciatyvos bandomuoju projektu tapo VĮ Valstybinių miškų urėdijos būstinė su lankytojų centru, kurios architektūrinį konkursą dar 2022 m. laimėjome kartu su kolegomis „Išora x Lozuraitytė“ studija, o 2025-ųjų pradžioje projektas gavo statybos leidimą. Ir tai ne tik pastatas – tai simbolis, kad architektūra gali būti ir tvari, ir ikoniška vienu metu. Tarsi reprezentuojanti naują grožio standartą – ne prabangias medžiagas ar konstrukcinę akrobatiką, bet jautrumą žmogui ir aplinkai.

Galiausiai tvarumas nėra tik stilius ar mada. Tai sąmoningumo būsena, ryšys su tuo, ką kuri, ir empatija rytojui. Tai sveikas ir ilgaamžis gyvenimo būdas. Tai aplinka, kuria lengva mėgautis.

Todėl, kai vakarėlis nutyla, pradeda vėl švelniai skambėti gamta.

Tekstas parengtas architektų Gabrielės Ubarevičiūtės ir Giedriaus Mamavičiaus paskaitos, vykusios Šiaulių dailės galerijoje 2026 m. balandžio 25 d., pagrindu. Paskaita – Šiaulių dailės galerijos vykdomo projekto „Jaunas menas: kultūrinės rezistencijos“ II dalis.

Teksto parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba