Ne tuščias lapas, o pilnas miestas

Pradėkim nuo šių dienų Šiaulių identiteto, suformuoto kultinės Rimanto Kmitos knygos ir dar labiau kultinės Igno Miškinio ir Eglės Vertelytės ekranizacijos „Pietinia kronikas“, kur veiksmas vyksta viename iš pietinių mikrorajonų. O vis dėlto Šiaulių „Pietinis“, kaip ir daugelis kitų masinės statybos rajonų, gimė iš specifinės ideologinės ir estetinės srovės.

XIX a. pabaigoje architektui Louisui Sullivanui paskelbus maksimą, kad „forma seka funkciją“, o vėliau kitam architektui Ludwigui Miesui van der Rohei išgryninus minimalizmą iki „mažiau yra daugiau“, architektūra pasuko radikalaus grynumo link. Visgi ši evoliucija turėjo savo kainą, kurią ryškiausiai įkūnijo Le Corbusier. Jo sukurta „Dom-Ino“ sistema ar utopinė „Radialinio miesto“ (Ville Radieuse) vizija pavertė ateities miestą tabula rasa – nuvalyta lenta ar, kaip įprasta sakyti, tuščiu lapu. Šiuo požiūriu lig tol buvęs vietos fizinis kontekstas buvo suvokiamas ne kaip įkvėpimo šaltinis, o kaip buldozeriu šalintina kliūtis. Miestas turėjo tapti efektyvia, standartizuota „mašina gyventi“. Tačiau projektuojant tokias mašinas tarp brėžinių dažnai pasimesdavo žmogaus dvasia ir istorinis sėslumas.

Nors Le Corbusier vizijos gimė Paryžiaus salonuose, ironiška, kad plačiausią poligoną jos rado būtent Sovietų Sąjungos bloko šalyse. Čia prancūzų architekto idėjos buvo ne tik perimtos, bet ir brutaliai supaprastintos bei pritaikytos milžiniškiems masteliams. Tai, kas Vakaruose buvo suvokiama kaip estetinis ir socialinis eksperimentas, Rytuose virto konvejeriniu būdu štampuojamu standartu.

Nikitos Chruščiovo inicijuotas perėjimas prie industrinės statybos radikaliai pakeitė Lietuvos miestų veidą. „Tobulo mikrorajono“ planas rėmėsi standartizuotomis sekcijomis (pvz., 120V tipo blokai), kurios buvo orientuotos į kiekybę, o ne į kokybišką urbanistinį dialogą. Le Corbusier svajonė apie šviesius, erdvius miestus čia transformavosi į pilką, unifikuotą realybę, kurioje pastatai dažnai priminė izoliuotas salas asfalto jūroje.

Šiame milžiniškame urbanistiniame mechanizme dingo bet koks ryšys su vietos identitetu – mikrorajonai būdavo „nutupdomi“ ant žemės paviršiaus tarsi svetimkūniai, visiškai ignoruojant tai, kas toje vietoje buvo anksčiau. Taip atsirado fragmentuotos erdvės, kuriose trūko aiškios hierarchijos tarp privačių ir viešųjų erdvių, o gyventojas tapo statistiniu vienetu milžiniškame miegamajame koryje... Bet kai architektūra atsisakė kurti kontekstą erdvėmis, jį susikūrė žmonės savo istorijomis.

Man, šiandien projektuojančiam architektui, pavykęs projektas yra ne ego apraiška, o sėkmingas dialogas tarp skirtingų žmonių grupių (užsakovų, valstybės tarnautojų, bendruomenių), istorijos ir ateities poreikių. Architektūra beveik niekada neprasideda nuo tuščio lapo. Priešingai – architektas visada pradeda dirbti jau „pilname mieste“: su jo istorijomis, sluoksniais, erdvėmis, judėjimo trajektorijomis ir žmonių patyrimais. Kiekviena vieta jau turi savo charakterį ir atmintį. Todėl architektūra man yra ne naujo objekto sukūrimas vakuume, o dialogas su tuo, kas jau egzistuoja.

Šią temą analizavau dar prieš dešimtmetį Kopenhagos karališkojoje vaizduojamųjų menų akademijoje rengdamas magistro darbą „Change the block“ ir siūliau radikaliai kitokį kelią nei Le Corbusier – negriauti mikrorajonų, juos pritaikant ateities poreikiams ir taisant padarytas klaidas, o modifikuoti. Griauti – tai naikinti išteklius ir atmintį. Vietoj to siūlau tris veiksmus: a) pridėti (tai naujų tūrių, terasų ar balkonų prijungimas prie daugiabučių struktūrų); b) atimti (erdvių, šviesos, jungčių kūrimas tankiuose tūriuose juos iš dalies praardant); c) modifikuoti (cokolio įveiklinimas, sukuriant aktyvų pirmąjį aukštą, palengvinant patekimus, judėjimus, sukuriant papildomų funkcijų tiek gyventojams, tiek svečiams).

Tiesą sakant, šiandien ši filosofija ypač garsiai aidi prancūzų architektų „Lacaton & Vassal“ darbuose: transformacija leidžia išsaugoti bendruomenę, kartu suteikiant jai šiuolaikinę gyvenimo kokybę. Už tai jie 2019 m. apdovanoti prestižiniu Mieso van der Rohės vardo Europos Sąjungos prizu ir 2021 m. – Pritzkerio architektūros premija.

Architektūra tampa tvari ir prasminga tuomet, kai sugeba užmegzti dialogą su vieta, paversdama aplinkos diktuojamas sąlygas savitu kūrybiniu pasakojimu ir tapdama didesnės istorijos dalimi. Tai pabandysiu pagrįsti papasakodamas apie du projektus, prie kurių dirbau kartu su kolegomis ir bendraminčiais iš „DO ARCHITECTS“ biuro. Per šiuos pavyzdžius bandysiu parodyti du svarbius procesus: kaip architektūrinės idėjos gimsta iš konkretaus konteksto ir kaip realizuota architektūra savo ruožtu pradeda keisti aplinką – erdves, jų naudojimą ir žmonių patirtį.

Pagirių „Pelėdžiuko“ darželio projektas („DO ARCHITECTS“, koncepcijos autoriai Gilma Teodora Gylytė, Ignas Uogintas, Karolina Čiplytė, Domantas Baltrūnas) nebuvo tiesiog dar viena valstybinio darželio renovacija, apšiltinant sienas ir pakeičiant langus. Tai buvo gilus urbanistinis pjūvis į sovietinį LD01 tipo pastatą, siekiant iš esmės pakeisti edukacinę paradigmą.

Sovietinė švietimo architektūra rėmėsi griežta kontrole ir izoliacija: atskiros grupės, uždari koridoriai, „juodieji įėjimai“ personalui. Projektuodami „Pelėdžiuko“ priestatą šią hierarchiją sugriovėme. Prie senojo pastato pridėjome naujus modernius korpusus, kurie kartu su senuoju tūriu suformavo jaukų, saugų ir skaidrų vidinį kiemą. Šis kiemas tapo darželio širdimi, kurioje susitinka visi: vaikai, tėvai ir mokytojai.

Projekte visiškai atsisakyta personalo izoliacijos. Virtuvę ir valytojų patalpas, kaip ir klases, suprojektavome su didžiuliais langais, stiklinėmis durimis į bendrąsias erdves. Vaikai mato, kaip kepamos bandelės, kaip plaunamos grindys, – kasdienė buitis virsta ugdymo dalimi, o darbuotojai – matomais ir vertinamais bendruomenės nariais. Taip architektūra tampa skaidri ir atvira ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.

Vietoj sterilių, plastikinių paviršių, kurie dažnai lydi renovacijas, čia dominuoja natūralumas. Natūraliai pilkėjantis medinis fasadas ir medinės vidaus konstrukcijos, mediniai baldai sukuria jaukią, taktilinę aplinką. Net laiptai nėra tik komunikacija – jie platūs, pritaikyti sėdėti, žaisti ar klausytis pasakos.

Nugriovę senąjį darželį būtume praradę ne tik medžiagas, bet ir vietos atmintį, o statybų sąnaudos būtų išaugusios kelis kartus. Pritaikius ne „griovimo“, o „pridėjimo“ strategiją, gautas rezultatas pranoko lūkesčius: projektas ne tik pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą, bet ir buvo nominuotas prestižiniams Europos „Mies van der Rohe“ apdovanojimams.

Tuo tarpu Panerių g. 12 gyvenamųjų daugiabučių kvartalo regeneracija Vilniuje („DO ARCHITECTS“, koncepcijos autoriai Andrė Baldišiūtė, Kasparas Žiliukas, Ignas Uogintas, Eglė Gelažauskaitė), prie pat Šv. Stepono bažnyčios, primena istorinį detektyvą, urbanistinę archeologiją, kai „kasti“ reikėjo kur kas giliau nei sovietmečio era. Čia po žeme glūdi XVII a. marijavičių vienuolyno pamatai, o viršuje stūkso buvusio carinio kalėjimo kanceliarija.

Ši teritorija Naujamiestyje pasižymi itin tankiu ir prieštaringu kontekstu: nuo sakralaus XVII a. paveldo iki kalėjimo pėdsakų. Taigi projektavimo procesas prasidėjo ne nuo tūrių derinimo, o nuo gilaus žvilgsnio į žemę. Archeologiniai tyrimai atvėrė tai, ko nebebuvo matyti plika akimi – buvusio marijavičių vienuolyno pamatų fragmentus. Kažkada čia pulsavo sakralus gyvenimas su daržais, ligonine, o XVII a. pabaigoje netoliese stovinti Šv. Stepono bažnyčia fiksavo svarbią miesto ribą prie trakto į Gardiną.

Tačiau XIX a. antra pusė šią ramybę brutaliai pakeitė, kai teritorija virto kalėjimu. Mūsų, kaip architektų, užduotimi tapo ne ištrinti vieną sluoksnį vardan kito, o sukurti erdvę, kurioje visi šie laiko randai taptų unikaliu vietos identitetu. Tad projektuodami leidome kontekstui diktuoti architektūrinę išraišką. Naujų pastatų tūriai ir jų išdėstymas sklype tiesiogiai atkartoja archeologinių tyrimų metu aptiktų vienuolyno pamatų vietas. Taip sukūrėme viešą patekimą iš Panerių gatvės link Šv. Stepono bažnyčios ir jos šventoriaus. Atvėrėme miestiečiams erdvę, kuri dešimtmečius buvo uždaryta už kalėjimo ar gamyklų tvorų.

Fasaduose naudojamas tinkas ir plytų faktūros nurodo istorinį Vilniaus priemiesčių charakterį, tačiau tai daroma šiuolaikine kalba. Pastatų aukščiai ir proporcijos suderinti taip, kad neužgožtų bažnyčios tūrio, taptų jai ramiu, pagarbų atstumą išlaikančiu fonu. Vidiniai kiemeliai atitverti bromomis nuo viešo praėjimo, o dauguma butų turi tiesioginį patekimą iš šių kiemelių. Taip kuriama senamiestiška erdvių hierarchija, kamerinės erdvės kaimynijoms burtis. Tarsi „megzdami“ objektą iš istorinių tyrimų galėjome daug glaudžiau įpinti jį į vietos kontekstą, atverti vietos vertybes ir sukurti tokį kūrinį, kuris negalėtų būti niekur kitur.

Šiandienos architektas nebeturi prabangos būti „nekaltas“ ir ignoruoti aplinką. Tabula rasa era baigėsi. Sėkminga urbanistika šiame „pilname mieste“ tampa lėtu, atsakingu ir empatišku procesu. Tai menas ne statyti sienas, o kurti erdves tarp jų, integruojant praeities istorijas į ateities trajektorijas. Mes jau palikome epochą, kurioje architektas buvo demiurgas, brėžiantis linijas ant švaraus popieriaus lapo, ir esame eroje, kurioje jis yra moderatorius, gebantis suvaldyti informacijos perteklių – nuo griežto teisinio reguliavimo iki trapios istorinės atminties.

Architektūra – lėtas menas. Kadangi procesas nuo idėjos iki realizacijos trunka dešimtmetį ar ilgiau, o rezultatas lieka šimtmečiais, kiekvienas sprendimas turi būti orientuotas į ilgalaikį tvarumą, o ne į trumpalaikę madą. „Pelėdžiuko“ pavyzdys rodo, kad investicija į kokybę šiandien tampa standartu ateinančioms kartoms. Sekant „Lacaton & Vassal“ pavyzdžiu, mūsų didžiausias iššūkis ir galimybė yra ne naujos statybos laukuose, o esamų struktūrų įveiklinimas. Gebėjimas transformuoti, pridėti ir modifikuoti yra tikrasis šiandienos architekto meistriškumas.

Miestas niekada nebus baigtas, tačiau jis visada yra pilnas. Šiuolaikinė architektūra yra tvari ne tada, kai pasipuošia naujausiais technologiniais „gadžetais“, o tada, kai sugeba užmegzti prasmingą ryšį su vieta, jos istorija ir žmonėmis. Tai erdvių menas, kurio esmė – gebėjimas pasakoti didesnę istoriją, tą, kurioje mes esame ne vien stebėtojai, bet ir aktyvūs kūrėjai.

Tekstas parengtas architekto Igno Uoginto paskaitos, vykusios Šiaulių 2026 m. balandžio 11 d. Šiaulių galerijoje, pagrindu. Paskaita – Šiaulių dailės galerijos vykdomo projekto „Jaunas menas: kultūrinės rezistencijos II“ dalis.

Teksto parengimą finansavo Lietuvos kultūros taryba