Prisiminimų fermentacija, arba kaip išsikepti duoną

Žiūrėdama senas nuotraukas iš pirmų savo gyvenimo metų jaučiu, kaip laki fantazija pradeda trinti ribas tarp nuotraukoje užfiksuotų įvykių ir nebeprisimenamų atsiminimų atkūrimo. Nebesuvoki, ar tai tavo praeities atgaminimas, ar susikurtas atsiminimas. Tada kyla klausimas, ar iš viso galime susikurti prisiminimus. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykstanti Jokūbo Vaicekausko ir Gustės Kripaitės paroda „Atmintukas“ nagrinėja atminties klastojimo ir keitimo ypatybes. Tai išreiškiama technologijų ir raugo formomis. Ši paroda – apie technologinę ir biologinę atmintį.

Paroda „Atmintukas“ unikali visapusišku juslių pasitelkimu. Jai iš elektroninės drum & bass muzikos ir duonos raugo skleidžiamų garsų sukurtas garso takelis pateikiamas taip, kad jį būtų galima nešiotis su savimi CD disko grotuve. Taip leidžiama „išgirsti“ kūrinius ir užpildoma bibliotekos tyla. Šis garso takelis susieja ir dviejų menininkų Gustės Kripaitės bei Jokūbo Vaicekausko kūrybą, nes Kripaitė kurdama pasitelkia informacines technologijas, o Vaicekauskas – fermentacijos procesus. Jo kūrinys „Archyvinis raugas“ – pirmąją parodos savaitę vykusi gyva transliacija iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos archyvo, kuriame saugomos knygos iš Šv. Jurgio bažnyčioje buvusių „knygų rūmų“. Ši transliacija vyko todėl, kad toje patalpoje buvo fermentuojamas gyvas duonos raugas, ir galiausiai tai virto duonos degustacija. Taip panaudoti klausos ir skonio jutimai, kurie dažniausiai nėra pagrindiniai parodos orientaciniai dirgikliai. Tai priminė apie mūsų atmintį, kuri irgi susieja pojūčius.

Vaicekausko kūriniai supažindina su raugo fermentacijos specifika. Žmonijai duona svarbi nuo seno, o jos išsikepti, bent mūsų regione, neįmanomas be raugo. Menininko kūrinyje atsiskleidžia sudėtingi fermentacijos procesai, kuriems įtaką daro aplinka. Tarsi aplinkos atsiminimus laikantis duonos kepalas dėl skirtingų buvimo vietų pakeičia skonį ar iškilimo lygį. „Institucinis raugas“, „Bažnytinis raugas“ ir „Archyvinis raugas“ – tai menininko projektai, kai duonos raugas fermentuojamas trijose tam neįprastose erdvėse. Kiekviena vieta tarsi įsirašo į raugo atmintį, pakeisdama jo judesius, kilimo trukmę ir net skonį. Turbūt panašus procesas vyksta ir su žmonių atsiminimais, kai skirtingi vaizdiniai, kvapai ar net garsai primena apie specifines gyvenimo akimirkas.

Kitas Vaicekausko kūrinys „Raugai“, kuriame rodomas pagreitintas duonos raugo kilimas ir leidimasis, rezonuoja su atmintimi. Taip visi gyvenimo įvykiai, net tuo metu buvę labai svarbūs, galų gale nuslūgsta ir susisluoksniuoja į prisiminimų kratinį, kuris vis ką nors netikėtai iškelia į pirmas greito minčių srauto gretas.

Teigiama, kad vidutiniškai per dieną žmogų aplanko apie 60 000 minčių. Normalu, kad šį didžiulį kiekį turime kažkur sutalpinti. Todėl kyla klausimas, kaip mūsų smegenys atsirenka informaciją, kurią reikia išlaikyti. Gustė Kripaitė savo kūriniais gilinasi į technologijų atmintį, bet jai išreikšti pasirenkami nostalgiški ir, sakytume, pasenę įrenginiai. Taip dar labiau pabrėžiant atminties priklausomybę nuo kintančio laiko. Dėl mažesnės talpos ir lėtesnių pajėgumų šie įrenginiai negali apimti tiek daug informacijos kaip šiuolaikiniai jų atitikmenys.

Beveik pusę mažos bibliotekos ekspozicijų salės užima Kripaitės kūrinys „Šokoladu ir seilėmis aplipusios rožės“, kurį sudaro VHS videoprojekcija, sukurta iš archyvinės videomedžiagos ir iš tešlos nulipdytos rožės. Rodomame videodarbe matoma spintos sekcija, būdinga XX a. antrajai pusei, o kameros judesys intuityvus, kartais nerangus – lyg vaikas būtų pasiėmęs šią kamerą ir filmuotų. Taip pat vaizdo įrašas redaguotas iškraipant vaizdą, jį išplatinant ir susiaurinant, kaip filmuose, kai norima parodyti veikėjo prisiminimus iš praeities. Šis videodarbas kaip ir atmintis – netiksli, iškraipyta, bet kiekvienam jo paties prisiminimas atrodo kaip gryniausias faktas, tiksliai atspindintis praeitį. Ant žemės prie videoprojekcijos išbarstyti objektai – rožės ir jų lapeliai. Jie susiploję, praradę savo tikrąją formą, tarsi piešiniai iš atminties. Šis kūrinys apibendrina mūsų atminties kaip subjektyvios realybės sampratą. Kiekvienas mūsų prisimena tą patį dalyką skirtingai, unikaliai ir asmeniškai.

Kartais atmintis būna miglota, susidariusi iš padrikų fragmentų. Kūrinyje „Mąstymo teiginiai“ autorė fotografuotus portretus paverčia pikseliais. Po kopijavimo, dydžio keitimų ir bandymų grąžinti į praeities formatus nuotraukos virsta pikseline abstrakcija. Tarsi neryškūs asmenų vaizdiniai iš sapnų, virstantys žinojimu, o ne užtikrintais teiginiais apie tai, kas įvyko nekontroliuojamose pasąmonės vizijose. Taip pat „Mąstymo teiginiai“ tampa galutinai apdorotu produktu – nuotrauka išgryninama iki pikselinių spalvinių dėmių, kurių pirminė informacija žinoma tik kūrėjai. Kiekvienam žmogui prisiminimai yra kaip šio kūrinio pikseliai – pašaliniams nesuprantamos asociacijos. Tačiau menininkai suteikia lankytojui prieigą prie jų parodos kūrimo prisiminimų. Bendras kūrinys „Leidinys“ leidžia pažinti kūrėjų mąstymo procesus ir tampa savotiška parodos kūrimo proceso atmintimi, sudaryta iš idėjų pristatymų, asmeninių autorių įžvalgų ir raugo receptų.

Paroda „Atmintukas“ sprendžia žmogaus įvykių fiksavimo mintyse ypatumus, pasitelkdama nostalgiškas technologijas bei duonos raugą – modernybę ir senovę. Mūsų atmintis ar prisiminimai atspindi visokiausius veiksnius, darančius mums įtaką, ir sukuria unikalius asmeninius reiškinius.

Paroda veikia iki gegužės 24 d.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos III aukšto parodų salė (Gedimino pr. 51, Vilnius)