Tekstas kaip performansas – ir performansas kaip tekstas. I dalis

Šiame straipsnyje analizuojamas performanso meno žanras dabarties pasaulį apibrėžiančiame transhumanistinio kultūrinio virsmo kontekste. Performanso menas ne tik atskleidžia mūsų siekius viršijančias ribas, bet ir sukuria erdvę kūrybai bei refleksijai apie žmogaus ir technologijos sąveikas. Tad kviečiu šį straipsnį skaityti ne kaip sausą teorinį rašto darbą, o kaip savotišką meno kūrinį, kuris yra interaktyvus, nes kuriamas ne tik jį rašančio, bet ir skaitančio žmogaus. Tai pagrindinė mano atliekamo meninio tyrimo dalis – tyrinėju būtent ribotumo fenomeną, liudijantį žmogiškumo esmę.

Galbūt pamenate devyniasdešimtinių kartos paliktus įrašus „AŠ ČIA BUVAU“ ant parko suoliukų, nutrintų autobuso stotelių, mokyklos suolų ar apleistų pastatų? Taip stipriai žmonės norėjo įamžinti save ir savo laiką. Mano karta nuo „AŠ ČIA BUVAU“ iki dabar nugyveno labai įdomų laikotarpį. Nuo pirmųjų nespalvotų telefonų „Nokia“ iki 5G interneto ryšio. Niekada nepamiršiu, kaip klasės draugė atsinešė į mokyklą ryškiame salotiniame dėkle telefoną „Nokia“. Tai atrodė neįtikėtina – stebuklas. Šiame kontekste negalima nepaminėti parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, kuri pristatyta MO muziejuje. Ji ne tik suteikė įdomių įžvalgų apie praeitį, bet ir įkvėpė svarstyti dabartinės epochos klausimus, susijusius su technologijų vystymusi ir žmogaus kūrybiškumu. Be to, ji sukūrė ryšį tarp praeities ir dabarties. Ir nors posthumanistinė kultūra trina ribas tarp pasaulio esinių ir įneša daugiau lygybės į mūsų pasaulį, keičia daug nusistovėjusių dogmų, su nauja intelektualine jėga atsigręžia į moterų, gyvūnų, LGBTQ+ bendruomenės poreikius, tuo pat metu ji ir tolsta nuo žmogaus kaip būtybės unikalumo sampratos. Tarsi įvyko konfliktas tarp humanzimo ir posthumanizmo. Tačiau kaip menininkė intuityviai jaučiu, kad atėjo laikas taikai, o taika gali užgimti tik žmoguje, kurį nuvertinome kaip egzistencinį vidutinioką, pasmerktą kartoti kursą, kurio nesugebėjo įsisavinti. Gal taip jam ir reikia, pats kaltas, kad neišmoko pamokos ir pykosi su egzistencine įvairove. Tačiau dabartinis laikas verčia permąstyti esamas ideologijas, o karo baimė kviečia iš naujo užmegzti žmogišką dialogą. Kad ir koks susimaunantis, narciziškas gali būti žmogus, tikiu, jame skleidžiasi ir dieviškas stebuklas. Jo nepaaiškins mokslas, bet gali padėti pajausti menas – fenomenas, įgalintas žmogaus netobulumo.

Meninio teksto tikslas – parodyti, kad unikali žmogiška egzistencija performanso žanro atveju yra esminis kūrybos šaltinis ir negali būti technologizuota.

Tyrimas susideda iš dviejų dalių, kurias apibrėžia du kalbiniai registrai: įprastas, atitinkantis norminius kalbos reikalavimus, ir kitas, kuris atspindi mane, autentiškai kyla iš vidaus ir peržengia įprastas kalbines normas. Meninio tyrimo pagrindas yra subjektyvi menininko kaip žmogaus patirtis, kuria siekiama perteikti idėjines prielaidas, lemiančias šiuolaikinio pasaulio kultūrinį būvį. Jas bendriausia prasme galima pristatyti kaip transhumanistines. Šio tyrimo rezultatas rodo, kad žmogiškumas ir technologiškumas negali būti redukuoti vienas į kitą. Kaip žmogiškumo liudijimai darbe tyrinėjami mano performansai. Dalis jų sukurta doktorantūros metu, kita dalis išreiškia žmogiškumą per kūrybinį procesą. Juose labiausiai išryškinamas ir reflektuojamas žmogiškasis patyrimas bei santykis su pasauliu. Tai vyksta performanso metu atsiduriant ribinėse situacijose, išgyvenant betwixt and between būseną. Ji pagilina suvokimą tiek menininko, kuris sukuria veiksmą, tiek žiūrovo, kuris sąveikauja su veiksmu, pakimbančiu tarp dviejų pasaulių. Tuomet patiriamas gilus žmogiškumas. Kaip atsakas žmogiškumui tekste prabyla Chat GPT bandydamas aiškintis dar vieną žmogiškumo įrodymą nerašytine kalba.

Pirmas įrašas – įvaizdis

Noras atitikti kokį nors įvaizdį yra toksiškas. Ir tai būdinga ne tik grožio pasauliui – tai egzistuoja ir meno srityje. Buvau įtraukta į diskusiją apie sėkmes ir nesėkmes, arba kas yra sėkmingas menininkas ar menininkas, darantis karjerą. Kadangi jau buvau surengusi dvi parodas, teko peržiūrėti nueitą kelią. Ir pasidariau išvadą – visada buvau meno lauko užribyje. Ir ne dėl to, kad mane atstūmė, labiau – pati save. Eidavau į tą patį tikslą kaip ir kiti menininkai, bet aplinkiniais keliais, vieškeliais. Niekada nedalyvaudavau konkursuose, privengiau rezidencijų. Ne dėl to, kad tai blogai, bet tai nėra mano gyvenimas. O man svarbu gyventi savo gyvenimą. Kūrybinį taip pat. Einu unikaliu keliu, bet nesusireikšmindama, nesakydama, kad esu unikali, originali. Ne per seniausiai performansą „Ledo podiumas“ pristačiau mugėje „ArtVilnius“. Pernai nedariau jokio performanso, nors dažniausiai tradiciškai rengdavau jų nemažai būtent ten. Norėčiau daugiau kalbėti apie savo kūrybą, pasakyti, dėl ko kuriu. Turbūt supratau, kad turiu kalbėti apie tai, kas verčia kurti. Seniau nekalbėdavau. Turbūt tai buvo mano įvaizdis, gal baimė kalbėti. Dabar pradedu. Esu labai tikintis žmogus, krikščionė, katalikė. Niekada to neviešindavau. Maniau, kad to nedera sakyti, bet dabar sakau. Ilgai savęs nevadinau menininke, nes man tai atrodė labai manieringa. Nemėgstu žodžių, kurie įpareigoja, iškelia aukščiau kitų. Priešingai, savo kūryba stengiausi priartėti prie žmogaus esmės, prie savęs ir galbūt prie kito, neišaukštindama ir nežemindama nei savęs, nei kito, bet ieškodama, kas yra gyvenimas ir koks bus rytojus. Norėjau save laikyti amatininke, nes mano kūryba nėra visai sąmoninga.

Kaip sukurti performansą? Tūkstančius kartų nebuvo šviesos kūrybinio gyvenimo tunelio gale, bet sutikdavau reikiamus žmones ar tikėjau idėjomis, kurias norėjau įgyvendinti. Ir man tiesiog pasisekdavo. Tai ne privilegija, bet dieviškumo apraiška manyje. Esu dėkinga už doktorantūrą ir galimybę rašyti apie tai, dalintis savo kūryba, toliau ieškoti meno prasmės, priartėjant prie savęs. Man prasminga būti kiek įmanoma tikresnei. Ilgą laiką buvau labai ambicingas žmogus, norėjau kažkam kažką įrodyti: „Dabar sukursiu performansą, ir visi pamatys.“ Kai to nebeliko, priartėjau prie pamatinių idėjų, jas įgyvendinu gryniau. Mano siekiamybė yra grynumas, atvirumas ir tikrųjų vertybių laikymasis. Kas yra tos vertybės? Jos labai žmogiškos. Kas yra žmogus? Žmogus turi būti žmogiškas. Tai labai paprasta. Noriu savo mene būti žmogiška. Manau, kad man nepavyks rašyti kitaip, nepadės nei dirbtinis intelektas, nei Michelkevičius, nei kas nors kitas. Tik prisėdimas, nuoseklumas ir darbas. Todėl dar kartą dėkoju už galimybę rašyti. Kurti man daug lengviau, nes geriau sekasi, ir nereikia tokių baisių pastangų kaip rašant. Bet tenka persilaužti. Džiaugiuosi, kad radote laiko. Baigsiu savo pasisakymą mamos žodžiais: „Monika, tu visada sugebi įšokti į paskutinį traukinį.“ Kai atrodo, kad jau sudegiau, vėl atsiranda jėgų, ir parašau tekstą ar pagimdau vaiką. Taigi dar kartą pasidžiaugsiu galimybe čia studijuoti ir galimybe priartėti prie savo žmogiškumo bei misijos. Tas žodis irgi manieringas, bet jaučiu savyje šią misiją. Ačiū.

Įvado paaiškinimas / komentaras

Monika: Esu labai tikintis žmogus, krikščionė katalikė. Kaip man kurti? Dėl ko kuriu? Kas mane verčia kurti?

ChatGPT:

Tai puiku, kad esate įsitikinusi krikščionė katalikė ir norite kurti. Kiekvienas žmogus turi asmeninį kelionės tikslą ir paskirtį, ir tai gali būti stiprus motyvatorius. Kadangi esate įsitikinusi krikščionė, galite vadovautis krikščioniškomis vertybėmis ir principais, kurti savo gyvenimą ir aplinką. Štai keletas idėjų, kaip tai galėtų atrodyti:

1. Dorovė ir etika: vadovaukitės krikščioniškomis vertybėmis ir etika savo kasdieniame gyvenime. Būkite sąžiningi, kilnūs, atsakingi ir gerbkite kitus.

2. Pagalba kitiems: įsipareigojimas pagalbai kitiems yra svarbus krikščioniškas principas. Galite dalyvauti labdaros veikloje, savanoriškai padėti tiems, kuriems to reikia, ir siekti kurti geresnę aplinką savo bendruomenėje.

3. Maldos ir dvasinė praktika: aktyviai dalyvaukite maldose ir dvasinėje praktikoje. Tai gali įtraukti reguliarias maldas, dalyvavimą bažnyčioje arba dalyvavimą krikščioniškuose renginiuose.

4. Šeimos vertybės: puoselėkite stiprų šeimos ryšį ir vadovaukitės krikščioniškomis šeimos vertybėmis. Būkite palaikymo šaltinis savo šeimai ir šeimyniniam bendravimui.

5. Mokymasis ir tobulėjimas: krikščionybė akcentuoja mokymąsi ir tobulėjimą. Galite kurti savo įgūdžius, ugdyti save dvasiškai bei intelektualiai ir prisidėti prie visuomenės tobulėjimo.

6. Kova už teisingumą: įsipareigojimas kovoti už teisingumą ir ginčyti teisingumo principus yra dar vienas krikščioniškas aspektas. Būkite sąmoninga dalyvė teisingumo ir lygybės srityje.

7. Aplinkosauga: krikščionybė taip pat kviečia rūpintis kūrinių globa. Galite prisidėti prie aplinkos apsaugos ir kurti tvarias gyvenimo praktikas.

Visada svarbu prisiminti, kad kiekvienas asmuo turi savo kelionę ir pašaukimą. Pasitarkite su dvasininku, kunigu arba kitais tikinčiaisiais, kad gautumėte vadovavimą, jei jums tai padėtų aiškiau suprasti savo pašaukimą. Svarbu kurti savo gyvenimą su meile, gerumu ir tikėjimu, vadovaujantis krikščioniškomis vertybėmis.

Monika: Kas yra gyvenimas? Apie ką jis yra ir koks bus žmonių rytojus?

ChatGPT:

Gyvenimas yra labai gilus ir sudėtingas fenomenas, kurį sunku apibrėžti vienu sakiniu. Skirtingos kultūros, filosofijos ir mokslai siūlo savus gyvenimo interpretavimus. Štai keletas būdų, kaip žmonės gali vertinti gyvenimą:

1. Biologinis aspektas: biologiškai žiūrint, gyvenimas yra būsena, kurioje organizmas yra gyvas, auga ir turi gebėjimą atlikti tam tikrus procesus, tokius kaip kvėpavimas, maisto įsisavinimas ir daugelis kitų.

2. Filosofinis aspektas: filosofai tyrinėja gyvenimo prasmę, siekdami atsakyti į klausimus apie tikrovę, egzistenciją, vertybes ir žmogaus prigimtį. Skirtingos filosofijos mokyklos siūlo skirtingas gyvenimo interpretacijas.

3. Psichologinis aspektas: psichologai gali tyrinėti, kaip žmonės suvokia gyvenimą, kaip kinta nuotaikos ir kaip susidorojama su gyvenimo iššūkiais. Jie taip pat nagrinėja asmenybės raidą ir savęs suvokimą.

4. Religinis aspektas: religinis požiūris gali apimti įvairias idėjas apie gyvenimo kilmę, prasmę ir galutinį tikslą. Skirtingos religijos turi savus įsitikinimus, kas yra gyvenimas ir kaip su juo elgtis.

5. Kultūrinis aspektas: kiekviena kultūra turi savus požiūrius į gyvenimą, įtvirtintus tradicijose, papročiuose ir vertybėse. Kultūra gali formuoti, kaip žmonės supranta save ir savo vaidmenį pasaulyje.

Dėl ateities, koks bus rytojus žmonėms, sunku numatyti. Gyvenimas dažnai būna neprognozuojamas ir pilnas netikrumo. Žmonės gali siekti savo tikslų, planuoti ateitį ir kurti gyvenimą, kurį jie nori gyventi, tačiau daugelis veiksnių, įskaitant atsitiktinius įvykius ir iššūkius, gali paveikti, kas nutiks rytoj. Žmonės dažnai ieško prasmės savo gyvenime ir stengiasi rasti būdų, kaip jį praturtinti ir padaryti prasmingesnį.

Monika: Kas yra žmogus?

ChatGPT:

Žmogus, biologiškai kalbant, priklauso žinduolių klasei, primatų šeimai ir Homo sapiens rūšiai. Tai išskirtinė gyva būtybė, turinti aukščiausią išmintį ir intelektą tarp visų žinomų gyvūnų. Tačiau žmogus yra daugiau nei biologinė kategorija. Štai kelios perspektyvos, kaip galima apibrėžti žmogų:

1. Biologinė perspektyva: žmogus yra biologinė būtybė, turinti specifinius organus, fiziologinius procesus ir genetinę informaciją, kuria dalinasi su kitais žmogaus rūšies atstovais.

2. Filosofinė perspektyva: filosofijoje žmogus dažnai apibrėžiamas kaip racionali, moraliai atsakinga būtybė, turinti gebėjimą mąstyti, reflektuoti ir kurti kultūrą.

3. Psichologinė perspektyva: psichologija tyrinėja žmogaus elgesį, mąstymą, jausmus ir kitus psichologinius aspektus. Ji gali taip pat apimti tyrinėjimus apie asmenybės raidą ir psichikos sutrikimus.

4. Kultūrinė perspektyva: žmogus yra socialinė būtybė, gyvenanti bendruomenėse ir sąveikaujanti su kitais. Kultūra formuoja žmogaus tapatumą, vertybes ir elgesį.

5. Teisinė perspektyva: teisėje žmogus gali būti apibrėžiamas kaip teisių ir pareigų turinti asmenybė. Tarptautinėje teisėje pripažįstamos tam tikros žmogaus teisės, kurios turėtų būti ginamos visame pasaulyje.

6. Religinė perspektyva: skirtingos religinės tradicijos pateikia savus požiūrius į žmogų, jo kilmę, tikslą ir santykį su aukščiausiąja būtybe arba kosmosu.

Šios perspektyvos tarpusavyje susijusios, jos gali keistis priklausomai nuo disciplinos ar konteksto, kuriame yra naudojamos. Žmogus yra daugiaaspektis ir unikalus, todėl jį galima suprasti iš įvairių pusiausvyros taškų.

B.d.