Paroda, prie kurios negaliu kišti nagų, bet vis tiek slapta tai padariau

Svarbiausia moderniojo meno dalis – paveikumas, žmogaus išstumtis iš jam pačiam egzistuojančios komforto zonos ir skverbimasis į mene slypinčią prasmę, per paties jo liudininko – žiūrovo – imanentišką vaizduotės pasaulio veikimą.

Ne itin populiari nuomonė, bet labai dažnai paveikumas pasitinka bukai šokiruojančiomis bukovskiškomis, paviršutiniškomis, nuspėjamomis, permatomomis paralelėmis bei modeliais, dėl to modernusis menas manęs dažniausiai neįtikina, nuvilia arba tiesiog kelia nuobodulį. Betgi reikia apsimesti, kad nesi siauraprotė senųjų amžių dvėseliena, plačiai išskėstomis rankomis į save susisiurbti viską, ką tau diktuoja šių laikų mados, ir pildyti savo beprotybės bei standartiškų normų neįmanomybės arsenalą, nes kitaip nespėsi nė mirktelėti, ir tave labai greitai nušluos nuo popkultūros pjedestalo. Juk evoliucija įrodė, kad padaras vienas kaip mizantropas neišliks – jam reikia bandos, o juodą makabriško grožio juoką įvaro suvokimas, kad vienu ritmu kvėpuojančio organizmo krūtinės ląsta kilnojasi iš polėkio, varomo visai ne individualaus tikėjimo savo įsitikinimais, bet individualios baimės nepritapti prie vienos bendruomeniškos tiesos. O kas yra ta tiesa?

Esu linkusi manyti, kad ši mano nuomonė tėra menko išsilavinimo ir pernelyg siaurų, ir taip jau retų, protinių proveržių klausimas, o šiek tiek daugiau panagrinėjusi galbūt patirsiu ekstatinį nušvitimą – galiausiai pamilsiu šią paralelinę meno suvokimo plotmę, tokią artimą, bet kartu taip nepasiekiamai tolimą. Vis dėlto „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, o tai, su kuo susidūriau šiandienos vaiskų baltaodį rytą, man buvo tolygu ne lašams, bet mažam medeliui, šaknimis ardančiam betono gniaužtus.

Galbūt ši garsaus lietuvių dailininko, tapytojo ir grafiko Žygimanto Augustino paroda nebūtų taip stipriai manęs patraukusi už marionetės virvučių, jeigu joje nebūtų slypėję šiek tiek daugiau nei grynakraujis dėdė Modernas, bet kita vertus, stilių sublimacija egzistuoja beveik visur, ir tai neišvengiama. Būtent čia liežuvis vertėsi praminti autorių siurrealistu, juk vis dėlto aplinkiniai manė, kad jis keliaus Saukos pėdomis, o pastarasis ryškiausiai žinomas Lietuvoje būtent dėl to ir jei kam, bent kiek nusimanančiam apie meną, reikėtų įvardinti siurrealistą, Saukos pavardė, prasifiltravusi pro stemplės tunelinę angą, ore pakibtų pirma. Bet čia mane spėjo sustabdyti dėstytoja (lygiai taip pat, kaip ir klausė: „Gerda, ar tu įrašinėji garsą? Neįrašinėk.“ –„Nee, neįrašinėju“, – sakau ir kišu tyliai įrašinėjantį telefoną sau į rankovę), sakydama, kad Augustinas turi tik keletą siurrealistinių motyvų ar kokį vieną kitą kūrinį. Vis dėlto tai nesutrukdė jo parodoje apsireikšti mistinėms būtybėms, autoriui kalbėti apie mitologinius veikėjus, jų transformacijas, pokyčius, demonus, tamsą, mirtį ir baimę. Ir netgi tai nėra pagrindiniai šios parodos akcentai. Didžiausiomis konspiracijos teorijomis iškiliai apsivainikavęs soste puikuojasi tas, kuo menininkas domisi jau keletą metų – visos parodos karalius Garsas.

Garsas parodoje man įvarė graudulį. Atrodė, tarsi visos aplinkos alchemija būtų bandoma išgauti ekstraktą iš manyje susikaupusios tamsos ir skausmo. Iš pradžių per didžiulius metalinius garsiakalbius pasitikusi tyki laukinė lyra – melancholiška, romi ir paslaptinga, tačiau jos natos kūrė nesuvokiamai sunkiai paaiškinamą slogulį. Galbūt čia kalta laike įstrigusi melodija, skleidžianti tuos pačius garsus, tarsi užsikirtusi vinilinė plokštelė – ne visas kūrinys, bet jo nuotrupa.

Toliau parodoje – neviltį varantis gaižus siaubūno staugimas. Iš vidaus, jau paliesto tolimos nostalgijos lyros, jis tarsi užkabino manyje giliai egzistuojančią kančią, garsia rauda neišreikštas emocijas, mintis, traumas – jo šauksmas priartina kūną prie primato, natūralaus pavidalo, žmogaus-žvėries, neslepiančio savo jausmų po kaukėmis, negrūdančio pykčio, liūdesio ar sutrikimo giliai po oda. Atrodo, kad norisi staugti kartu su juo arba kad jam staugiant plyšta mano oda ir visa iš vidaus tiesiog veržiasi laukan. Panašiai jaučiuosi klausydamasi sunkaus roko arba metalo klyksmo.

Ant lentynos, iš kurios girdėti šis širdį veriantis krioksmas, stovi mechaninis įrenginys, kurį pats autorius surinko ir restauravo. Tai tikra tarybinė gamyklinė sirena, gaminta Sovietų Sąjungoje, – garsiakalbis, naudojamas avariniams tikslams ir sukurtas taip, kad skleistų tokį garsą, kuris išsiskirtų iš aplinkos ir sukeltų gąsdinantį efektą. Kaip tai susiję su staugūnu? Šis yra tam tikros rūšies beždžionė, nepaisant savo nedidelės fiziologinės formos, gebanti išskirtinai garsiai staugti, – tai tolygu įspėjamajam įrenginiui. Bet kaip tai įmanoma? Ši gyvūnų rūšis turi labai išskirtinį poliežuvinį kaulą, kurio piešinys taip pat eksponuojamas ir ant sienos – tuščiaviduris, su savitu rezonansiniu dažniu. Kuo šis stipresnis, tuo daugiau gyvūnas suvilioja patelių, tuo aiškiau įrodo savo galią, dominuoja.  

Probėgšmais parodoje kažkieno paspaudžiami mygtukai transliuoja netikėtą, nerimastingą kūno atsaką į pavojų. Pavyzdžiui, garso ginklas – apipintas mitais ir pasakojimais, nes niekas nėra jo matęs, tėra tik gandai, diskusijos apie jo veikimą ar neveikimą, be jokių įrodymų. Karo medicininiame žurnale autorius aptiko straipsnį apie garso ginklo panaudojimą vandenyne, kur dėl kitokios aplinkos akustinės varžos daug geriau sklinda garso bangos. Nepaisant to, garso ginklą primenantis prietaisas naudojamas ir ore, pavyzdžiui, vaikant varnas Katedros aikštėje. Taip pat leidžiant sakalo klyksmą baidomi ir balandžiai – siekiama apsaugoti skulptūras nuo sunkiai nuvalomų ekskrementų. Menininkas yra girdėjęs, kad kai kuriuose miestuose tokie ginklai naudojami paaugliams vaikyti. Jie skleidžia aukšto dažnio garsus, kurių negirdi pagyvenę žmonės, bet paaugliai girdi ir tiesiog nenori būti tose vietose, tad eina kažkur kitur. Smagu.

Parodoje paspaudus mygtuką galima ir pasikankinti. Tiesa, dažniai čia kiek modifikuoti, tad iš proto varantį spengimą gali išgirsti ir senyvo amžiaus piliečiai. Be to, jei ir šio parametro dar negana, garsiakalbiai čia yra du, per vieną eina 16000 Hz, per kitą 16002 Hz, ir jie, interferuodami žmonių galvose, veda iš proto. Šio 2 Hz skirtumo sąmoningai nesuvokiame, tačiau mūsų kūnui ramybės tai tikrai nesuteikia. Nors mano atžvilgiu dažniai atsakomąja sutartine visai maloniai surezonavo, atliepdami į mano ir taip egzistuojančius ūžesius ir spengimą ausyse. Analogiškai galime įsivaizduoti šalia muzikalaus žmogaus nusidainuojančius artistus – poveikis panašus. Šis principas naudojamas ir riaušėms išvaikyti, kas iškart sukelia pasipiktinimą.  

Taigi visi garsai galerijoje turi savo paskirtį, istoriją ir kampą tarp sienų, tačiau garso neįkalinsi, nebent kiekvieną jo šaltinį užbarikaduosi akustiniais porolonais, todėl visa čia susilieja į vieną bendrą chaosą, užvaldantį kūną ir protą.

Garsą galerijoje įkūnija ir tyla – graikų mitinės sirenos, atsiradusios jau 4 a. pr. Kr., kilusios iš kerių, demoniškų, blogį sėjančių būtybių. Šiais laikais paplitęs šių mitinių būtybių suvokimas gerokai skiriasi nuo to, kokios jos turėjo būti. Dabar tai išvaizdžios, beveik erotiškos merginos, o senovės Graikijoje jos buvo vaizduojamos kaip jūrinės būtybės, paukščio su plėvėmis tarp kojų pirštų ir moters hibridas. Sietinos su sapnais iš anapusybės, sėdėdamos kažkur salose ant uolų jos viliodavo ir pražudydavo jūreivius, jeigu šie būdavo sėkmingai sugundomi. Pasak mokslininkų, maždaug viduramžiais, ~XI–XII a., vietoj autentiškų graikiškų sirenų atsirado undinės. Hipotezė: viduramžiais ne itin atidžiai skaitant tekstus buvo susipainiota ir sirenos imtos piešti su žuvies uodega, tačiau ši klaida jokių nepatogumų nesukėlė, nes tai labai išplito ir ypač gerai tiko vaizduojant ornamentus, tad šis įvaizdis įsitvirtino.

Turbūt pagrindinis ir didžiausias paveikslas parodoje vaizduoja būtent tokią sireną. Po pažastimi ji laiko styginį instrumentą – vėžliakiautę lyrą. Tai IV a. sirenos piešinys, remiantis skulptūra iš muziejaus Graikijoje, jos rankos nulūžusios. Tad Augustino atkurtos – juodos – pagal autoriaus vaizduotę. Veido išraiška iššifruojama kaip kupina liūdesio dėl mirusiojo, ne veltui vėlyvuoju sirenų vaizdavimo laikotarpiu jos pradėtos tapyti ant kapų, kaip ano pasaulio būtybės, saugančios mirusiuosius. Vėliau vietoj jų imta vaizduoti pelėdas ir kitas būtybes.

Kitas tylos šešėlis – Žygimanto Augustino autoportretas, greta ant sienos kabantis kičiniu baltu kailiuku apkamšytas A4 formato viso kūno piešinėlis, kuriame menininkas stovi juokingai kvailai išskėstomis rankomis. Tai – apsimestinai agresyvi poza, bet kodėl ji šioje parodoje? Nes agresija be garso dažnai atrodo neįtikinamai, bet jei paveikslo veikėjas, išlipęs iš rėmų, imtųsi baubti, nelyginant garsusis staugūnas... būtų visiškai kitoks paveikumas. Garso galia paslaptinga ir mįslinga.

Parodą vainikuoja sena, nebeveikianti sirena, prietaisas, kaip ir senas žmogus, silpnas ir paliegęs, tačiau kartu ramus ir oriai atitarnavęs – patyręs savo didybę ir nuopelnus, dabar įgavęs visai kitokią paskirtį nei veikiantis.

Visos būtybės ir daiktai čia turi stiprią anapusinę jėgą, ištraukiančią žiūrovą iš kūno ir vėl sumaišančią su imanentinio pasaulio srovėmis. Būsena, iš kurios išeini palikęs galerijos duris sau už nugaros, jausmiškai prilygsta egzistencijai, kokią įsivaizduočiau valandą patyrusi klinikinę mirtį ir vėl sugrįžusi į fizinį kiautą. Tokia realybė provokuoja patirti tą pačią svaiginančią būseną, skandinančią transe, viliojančią paslaptingu misticizmu ir antgamtinėmis būtybėmis. Nors visa tai šiek tiek gąsdina, kartu ir beatodairiškai traukia, tarsi drugelį naktį ugnimi besispjaudančios liepsnos ir jų žaižaruojanti šviesa: drugelis plačiai išskečia sparnus ir sąmonės užribin nustūmęs sirenišku kauksmu signalizuojantį pavojaus šauksmą lekia prie vaiskaus šviesos šaltinio. Su kiekvienu plastelėjimu jis nyra vis gilyn į savo pasąmonės užkaborius. Verda, kaista, šyla, tyžta – jo kūnas plėšomas, baladojasi tamsios būtybės drugelio tvariai apibrėžtame pavidale. Jis jaučia kūną, organus, šie liepsnoja gyvastimi, plaka, duria, plečiasi, traukiasi, artėja prie jo paties, ir jojo savasties skraistė pasidengia aptriušusiomis kerpėmis, degėsiais – jis stengiasi nusipurtyti tai nuo savęs ir toliau skrenda. Tolyn ir tolyn, vis arčiau neišvengiamai artėjančių liepsnų – drugeliui plyšta oda, tai po ja slypi visi tie, kurie įkvepia jame parazitus, tas negandas, dievaži, mirtis drugelio netenkina, jis nesiekia jos. Jis, jis... jau čia, ten, kur skamba tyki laukinė lyra. Mėnesiena jo veidą aptraukia migla ir žiežirbose paskęsta jo didybėje apsvaigęs senas, atitarnavęs, nebeveikiantis kūnas.

P. S.

Kazimiro Malevičiaus kvadrato įkvėptas teksto užbaigimas, remiantis faktu, kad jo paveikslas buvo tapomas įvairiais dažais, tarp kurių nebuvo juodų, o gauta spalva – jų maišymosi rezultatas. Taip ir individuali mirtis, mano nuomone, nėra tiesiog juoda neegzistencija, o gausybė gyvenimo spalvų, virtusių juoda.

Ar matote sąsają su paroda? Aš – taip.

Paroda veikė iki spalio 26 d.