Dykumėjimo povaizdis

2023 m. rugsėjo 29 d. Anykščių Dainuvos nuotykių slėnyje vyko trumpalaikis, tik vienos valandos trukmės, meninis įvykis „Dykuma ʼ23“. Pasirinkta renginio vieta – senoji anykštėnų „Sachara“ – tai aplinka, prieš šimtus metų buvusi turtinga besisluoksniuojančių dulkių. Dabar senosios dykumos smėlynai jau smarkiai pakitę. Bendro kūrybinio dialogo principu kontempliuoti vietą ir laiką čia susitiko menininkai Greta Grikevičiūtė ir Arturas Bumšteinas.

*

To vakaro dykuma buvo maža sala didelėje teritorijoje, bet jos poveikis neapsiribojo vien smėlingų kontūrų vidumi. Likę pojūčiai išplito į kasdienes sritis. Šių vietų identifikavimas kur kas sudėtingesnis ir labai individualus. Tekstu stengiuosi priartėti prie dykumos reginio poveikio, mėginu jį įžodinti.

Leidausi žemyn miško taku iki numatytos vietos. Viskas neatrodė nenatūralu, niekas neužgožė paties slėnio būvio. Tačiau atskirti, kur yra dykuma, buvo lengva. Nustatytos pradžios laukimas kūrė pirmąjį įspūdį. Kūnas tuo metu buvo laipsniškai pratinamas prie artėjančio vakaro. Jau tada dykuma ėmė rastis. Mačiau besiartinančius žmones, lyg aplink alką besibūriuojančias šešėlines formas. Jutau, kad visi kažko laukia. Tarsi sakralinio ritualo pradžios.

Visa, kas tamsoje kaupėsi toje vietoje, sulig tikėtos šviesos atsiradimu staiga buvo apnuoginta. Pirmiausia pamačiau liniją, savita dinamika suformuotą apskritą ratą. Kažkas buvo atskleista. Supratau, kad dalyvauju įvykyje, dykumėjimo procese. Tai iškart virto prisiminimu. Galbūt dar prieš akimirką išgyvento laukimo, bandymo surasti savo vietą tamsos nežinomuosiuose. Arba prisiminimu to, ko tada nežinojau, o gal dar ir dabar nežinau.

Dykumos pamatas – susitikimas ir sutikimas bendradarbiauti, keistis mintimis. Pirmojo šiuo principu paremto įvykio materialioji išraiška gana minimali. Ją sudarė Gretos Grikevičiūtės šviesos instaliacija ir Arturo Bumšteino garso kūrinys. Tai kūnas, kuris aplink save subūrė žmones, dėl kurio mano pojūčiai yra tokie, kokius juos aprašau. Tačiau galiu tik spėlioti, kokios vidinės kiekvieno atskiro elemento sandaros lėmė būtent tokį kūrėjų dialogo rezultatą. Tas užsilikęs sakralumo pojūtis niekaip nepasitraukia ir skatina dykumą šiek tiek mistifikuoti.

Šviesos linijos komponavimas ratu aplink Dainuvos slėnyje egzistuojantį grindinį yra lyg ir žymuo, lyg ir ženklas, lyg ir skiemuo. Grikevičiūtės sukurtos šviesos formos efemeriško paprastumo įtaigumas negalėjo likti nepastebėtas, jis efektingai ženklino dykumą, taip pat buvo jos kūnas. Būtybė, po kurią vaikščiojo ir kalbėjo žmonės, per kurią buvo slenkama į menamus užribius ir pamatus, tuo pačiu metu liko visiškai nepastebima, suvokiama tik per ilgą laiko atstumą. Kol kas dar nėra aišku, kokį turinį toji šviesos forma nusako, kokią istoriją nešasi. O gal ją dar tik pradeda kurti. Įvykis ir yra jos istorija.

Garsinė instaliacijos dalis sąlyginai atliepė šviesos apvado ritmą. Kolonėlėse, išdėstytose apskritimo išorėje, buvo sutelkta savita logika, elgesio su vietiškumu išraiška. Bumšteino sukurta muzikinė kompozicija suteikė instaliacijai dabarties pojūtį. Laiko ir vietos kategorijos dar stipriau juntamos panagrinėjus menininko kūrybinius pasirinkimus. Pasitelkęs Antano Baranausko romantinę poemą „Anykščių šilelis“, perrašęs ją Morzės abėcėle, autorius tarsi transformavo kultūrinį palikimą į abstraktųjį atvirą lauką. Pakeitus pirminę formą į neatpažįstamą dėmę, ji vis tiek išlaiko bent menką pirmosios ląstelės liekaną, trapų ryšį su praeitimi ir vieta, kurioje kodas tuo metu skleidėsi. Instaliacijoje garsas aplinką užklojo nematoma migla, sujungė pabirusius kultūrinius elementus.

Pradėjus veikti instaliacijai, ėjau išoriniu ratu. Iš kairės pusės sklido dirbtinė šviesa, dešinėje – tamsa ir drėgmę į mane iškvepiantis miškas. Tą akimirką pajutau, kokią stiprią skirtį mano kūnas sujungia, aktyvuoja kultūrinės mitologijos lauką, pabirusias įvykių detales, jau įsirašiusias pačiame slėnyje. Tiek garsinis, tiek fizinis instaliacijos ritmas susidėjo iš tam tikrų tarpų. Pro juos sklido žmonių klegesys, užpildantis garsinės kompozicijos pauzes, jie leido kūnams judėti viduje ir už rato ribų dėl padiktuotos fizinės dykumos formos. Visa tai kūrė apeigų įspūdį.

Apie dykumą norisi mąstyti ir kaip apie lingvistinę erdvę. Dviejų autorių kūrybiniai sąlyčio taškai sudarė sakinį. Toks samprotavimas atrodo galimas dėl naudojamų užuominų į kalbą – šviesos įženklinimo, primenančio šriftą, ir tiesioginio kalbinės kūrybos perkeitimo. Šis dykumėjimo metu ištartas sakinys – tai trumpalaikis magiškojo realizmo burtas, šiuolaikiškos, bet žvelgiančios į praeitį pasakos šnabždesys, kurį girdėjo susitikusieji Dainuvos slėnyje.

Dykumos burtams išsisklaidžius liko jos povaizdis, dirginimo pėdsakas mano dvasinėje tinklainėje. Jis nėra ta lengvai nusakoma sustingusi forma, pagal kurią galiu įvardyti jos realybės duomenis, tai greičiau tvarus daugiasluoksnis nevizualus pojūtis. Jis pasirodė ir dingo. Dabar galbūt sklando tarp gamtos ir kultūros, kūno ir proto, sapno ir būdravimo, realybės ir istorijos, mitų ir tikėjimo.