7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prarastos ir rastos

Kūrybos potencialo galimybės

Nr. 36 (1443), 2022-11-11
Dailė Tarp disciplinų
Diskusijos akimirka. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Diskusijos akimirka. Šiaulių dailės galerijos nuotr.

Spalio 21 d. Šiaulių dailės galerijoje įvyko Šiaulių miesto ir apskrities meno bei kultūros organizacijų, įstaigų darbuotojams, menininkams ir visiems suinteresuotiems asmenims skirtas gerųjų patirčių sklaidos forumas „Kūrybinis potencialas: (pra)rastos galimybės“. Pirmoje forumo dalyje pranešimus skaitė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Anykščių, Panevėžio ir Šiaulių miestų atstovai, bendradarbiaujantys su menininkais ir plėtojantys meno inkubatorių, rezidencijų programas ar su menu susijusius projektus.

 

Pranešimą skaitydamas „Meno zonos“ Klaipėdoje atstovas Darius Vaičekauskas kalbėjo apie tai, jog skirti erdves, kad ir apleistas, menininkams visada gerai, nes erdvės iš naujo atgimsta ir ne tik tampa pramogų vieta, bet ir gali pasitarnauti sunkiomis sąlygomis: prasidėjus karui Ukrainoje, „Meno zona“ priglaudė ne vieną menininką, iki šiol gyvenantį ir kuriantį Klaipėdoje.

 

Anykščių meno inkubatoriaus vadovė Daiva Perevičienė pranešime atkreipė dėmesį į tai, kad meno inkubatoriai turi siekti įvairių finansavimo bei pajamų šaltinių ir prisidėti prie miesto kultūrinio patrauklumo, turizmo skatinimo. Kauno menininkų namų atstovai Edvinas Grinkevičius ir Agnė Bagdžiūnaitė kalbėjo apie meninio aktyvizmo atvejus ir tai, kad plėtojami projektai bei veiklos turi atliepti bendruomenės poreikius, būti saugia kūrybos ir socializacijos erdve. Nepriklausomo meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ atstovas Tautvydas Urbelis svarstė apie centro ir jo plėtojamų programų išskirtinumą, autonomiškumo, eksperimentinės, kūrybinės laisvės svarbą. Netrukus Panevėžyje duris atversiančio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ atstovės Vaida Andrijauskaitė ir Jolita Puleikytė akcentavo miesto potencialo per kūrybines veiklas vystymą ir plėtrą, jo tapatumo išskleidimą.

 

Lukiškių kalėjimo konversijos meno vadovė Kotryna Žukauskaitė pabrėžė gebėjimą dirbti ne tik kūrybingai, bet ir našiai, versliai, dėl ko galima ne tik išlaikyti vieną didžiausių Lietuvos pastatų, bet ir suteikti kūrybinę erdvę menininkams iš viso pasaulio. Šiaulių dailės galerijos direktorė Ernesta Šimkienė taip pat kalbėjo apie sinergiją tarp verslo ir kultūros organizacijų bei pristatė šiemet pradedamą vykdyti Šiaurės Lietuvos menininkų rezidencijos Sicilijoje programą „Labas Itala“, kuri negalėtų vykti, jei ne Italijoje gyvenančios lietuvės kvietimas ir iniciatyvumas.

 

Prie pasisakančiųjų prisidėjo ir prof. Gintautas Mažeikis, savo pranešime „Kūrybiniai industriniai kompleksai ir simbolinio kapitalo gamyba“ dekonstravęs Lietuvos dvarų, kūrybos ir komercijos sąlyčio taškus.

 

Kodėl menininkų inkubatoriaus idėją nusinešė laikas?

Pasibaigus pranešimams prasidėjo diskusija „Kalėjimas ar rūmai: vieta menininkui?“, kurioje kalbėtasi apie Šiaulių miesto atvejį: prieš dešimtmetį pradėta diskutuoti apie menininkų inkubatoriaus mieste steigimą, tačiau idėja taip ir nebuvo įgyvendinta. Kodėl vis dar nesukuriamas menininkų inkubatorius ar stipri rezidencijų programa? Kas tai turėtų inicijuoti? Dalijamės keliais diskusijos dalyvių pasvarstymais.

 

Virginijus Kinčinaitis: Jeigu mes iki šiol nieko nepadarėm Šiauliuose, matyt, kažkas ne taip. Taip, darbininkų miestas kažkada skambėjo oriai ir galima buvo didžiuotis. Dabar kažkodėl kalbame minorine gaida. Darbininkų klasė žlugo, susikūrė kita visuomenė. Įdomiausia, kad šiandien išgirdome tiek gerųjų patirčių, visur kažkas vyksta, tikrai labai dinamiškai. Pradedant Anykščių miesteliu, baigiant triukšmingomis Dariaus Vaičekausko iniciatyvomis. Matyt, čia kažkoks prakeiksmas, nes mes irgi daug metų bandėme kažką stipraus ir įspūdingo padaryti, bet galbūt buvome pralenkę laiką. Turiu mintyje kultūros fabriko istoriją, kai buvo kilusi iniciatyva ir iš apačios, ir iš viršaus. „Elnio“ fabrikų komplekse turėjo gimti didžiulis kultūros fabrikas, geriausių europinių standartų, bet nieko nepavyko.

 

Kodėl? Miestas nebuvo subrendęs tokiam sprendimui, nebuvo kritinės kūrėjų masės, nes menininkai buvo sutrikę, negalėjo patys sau atsakyti, reikia jiems ar nereikia. Po to dar iniciatyvų būta, o dabar Zubovų rūmai stovi kaip priekaištas. Juk juos mes įsivaizduojame kaip tinkamą erdvę menininkų rezidencijai – ar kaip bepavadintum. Tai galėtų būti dabartinis proveržis.

 

Kalbant apie tai, ką šiandien aptarinėjome – rezidencines programas, kūrybines industrijas, reikia pasakyti, kad Šiauliai, kaip žinote, jeigu įvažiuoji iš vienos pusės, tai miestas, jeigu iš kitos – miestelis. Dar iš kitos – didmiestis, dar iš kitos – kažkoks posovietinis lageris. Tai labai keisti vaizdai, todėl ir ta rezidencinė veikla mieste yra tokia latentinė. Ją vykdo įvairiausios įstaigos, kultūros centrai su savo renginiais kviečia žmones, mes nuolat kviečiam menininkus. Apgyvendiname juos čia, jie kuria savo meninius projektus, bet tai neįvardinta kaip rezidencijos, labiau kaip amortizacija, kompensacinis mechanizmas. Kai organizuojami plenerai, didžiulės šventės, atvažiuoja kūrėjai, čia kuria, palieka produktus, bet tai neįforminta, neįpavidalinta. Blogiausia, kad tai daro tos pačios biudžetinės kultūros įstaigos, kurios iš tikrųjų turi savo tiesioginę veiklą – ją turėtų ir vykdyti.

 

Kažkodėl tikrosios rimtos galerijos, kultūros centrai ir muziejai tokių rezidencinių programų nevykdo. Modelis turi būti kitas. Turi ateiti trys „nachalai“, chamai, jauni ir įžūlūs, degančiomis akimis, spardyti mero, banko ar kažkokių institucijų duris ir išsireikalauti vietos po saule šitame mieste, kur galėtų susikurti savo nišą ir gyvuoti, kaip jie įsivaizduoja.

 

Gintautas Mažeikis: Pritariu tam, ką Virgis kalbėjo. Panevėžio dabartinė istorija galėtų būti pavyzdys, bet ne tik Panevėžio. Šiauliams galėtų būti pavyzdys Kurtuvėnų dvaro istorija. Šiauliuose apie 2007–2008 metus vis dar galiojo proletariško teisingumo principas. Vadinasi, reikia tiksliai pasverti, kur kas eina, kiek eina, kiek pinigų bus išleista. Dar vienas dalykas, kuris buvo netikėtas, – tai puoselėjo abu laikraščiai ir bet kokia viešoji avantiūriška iniciatyva būdavo pasmerkiama. Problema, kad menai, kūrybinės industrijos nesivysto pagal logiką, jie yra avantiūriški. Tuos žmones, kurie darė didžiuosius dvarus arba didelius projektus, aš asmeniškai pažįstu, jie visi bepročiai, kaip Virginijus ir minėjo. Imasi neturėdami nė pusės lėšų, imasi grandiozinės vizijos, kurią neaišku, kaip būtų galima įgyvendinti. Bet svarbiausia, kad žmogus tikėtų ir turėtų energijos. Ir jo nežlugdytų, nepersekiotų korespondentai, nefilmuotų, nefotografuotų. Neužsiimtų vidiniu teroru. Mes įsivaizduojame, kad represija visada yra iš viršaus į apačią. Viršininkas neleidžia, todėl valdžia kalta, aš mažesnis, štai paklūstu, nes neturiu jėgų. Toks stereotipas. Problema, kad yra kito tipo represija. Vadinasi, tarp savų, tarp to paties rato žmonių, kaip anglų peers vadinama. Bendraamžių, draugų, kolegų, su kuriais dirbi.

 

Prisiminkime, kaip buvo su Šiaulių menų inkubatoriumi. Būtent menininkai prirašė krūvą laiškų, kokia tai kvailystė, nereikia šitų dalykų daryti, buvo didžiulis spaudimas iš pačių menininkų, aktyvistų, kūrėjų pusės, tai baigėsi katastrofa, kad nėra nei Zubovų rūmų, nei inkubatoriaus, nei pradėtos didelės, grandiozinės veiklos. Viskas prasideda nežiūrint to, kad nėra lėšų. Ką reikia toliau daryti? Ieškoti politinės paramos ir lėšų. Politinė parama – visada interesai. Susidėlioji interesus ir teisingai pasveri: aš tavo interesą patenkinsiu, tu mano stogą padarysi. Šitaip susitariama ir pamažu judama, padarant, žinoma, klaidų.

 

Kalbėjome per pertrauką apie Zubovų rūmus. Kas ten? Atsimenu – kiek projektų! Net Virginijaus projektą atsimenu, jis norėjo metalo skulptūrų parką daryti, bet jas išvogė. Tie patys menininkai po to jas pridavė į metalo laužą. Represija ateina iš mūsų kolegų, tų žmonių, kuriuos pažįstame. Hannah Arendt lygino įvairias revoliucijas ir kalbėjo, kuo ypatinga Amerikos revoliucija ir kokia dvasia išliko Amerikoje. Ten viskas ne apie tai, ar kažkas turi energijos, kad reikia pamatuoti, pasverti ir pasakyti, koks jis durnius. Aš turiu ne trukdyti tam energingam žmogui, bet prie jo pritapti. Svarbu ne bėgti jo apskųsti, bet susidėti su tuo stipresniu – padarysime dar geriau.

 

Kažkokia avantiūriška idėja. Aš miesto merui, jau nesakysiu kuriam, nors jų nedaug ir buvo, esu minėjęs. Jis klausia, kodėl Šiauliuose žlunga kultūra. To paties, ką mes svarstome. Aš jam sakau – nupirk bohemos. Ką reiškia „nupirk“? Sakau, kad Lietuvoje yra kūrybingos bohemos. Ką veikia bohema? Sakau – sėdi baruose, rūko, plepa, džiaugiasi, kuria idėjas. „Ką? Man reikia juos nupirkti?“ Taip, sakau, tu juos turi nupirkti. Kodėl? Todėl, kad neįdomu Šiauliuose, nėra kur kūrybingam žmogui nueiti, jeigu nėra bohemos. Ką veiksi? Statybininku būsi? Neįmanoma statybininku būti, jeigu esi kūrėjas. Vakarą vis tiek turi praleisti kaip kūrėjas. Jeigu nėra su kuo vakaro praleisti, yra tik batų parduotuvės, kur tu, kaip kūrėjas, dėsies? Tada išvažiuosi į kitą miestą ir praleisi vakarą ten. Vadinasi, yra tam tikros sociologinės aplinkos. Sakau – pirk bohemą. „O kur dėsi?“ Apgyvendink bohemą. „Ką ji veiks?“ Pijokaus ir dainuos. Nieko neveiks. Čia absurdas, sako. Gerai, sakau, nedarykim, nebus nieko. Pasaulis prasideda nuo žmonių.

 

Yra sociologijos mokslas, kuris aiškiai įvardija, kokio tipo profesijos, kokio elgesio, kokių pasaulėžiūrų reikia tam, kad tikri dalykai aplink tave vystytųsi. Avantiūristai reikalingi, taip. Meninė bohema. Kam reikalinga meninė bohema? Kad Elonas Muskas galėtų praleisti gerai vakarą. Jie niekam daugiau nereikalingi. Jie yra fonas. Žinoma, kad kiekvienas didelis geras projektas susijęs su politika ir su politiniu kapitalu, tą politinį spaudimą reikia neabejotinai daryti ir, žinoma, tada žiūrėti, koks yra politinis spaudimas.

 

Aš nesu Visvaldo Matijošaičio draugas ir nesu jo rėmėjas. Mano santykiai su juo nekokie. Iš karto pasakysiu: dėl Rusijos ir Ukrainos, ir dėl to, kaip jis laikosi. Bet yra dalykas, dėl ko Kaune jį mėgsta: jeigu jis imasi kokio beprotiško projekto, tai visi žinome, kad tas projektas bus padarytas. Buvo juokinga, kai eilinį kartą Vilniuje ėmė atstatinėti futbolo areną ir Kaune remontuoti, daryti. Kaune visi žinojome, kad šimtu procentų bus užbaigta. Matijošaitis toks oligarchas, kuris viską pabaigia. Ir, palyginimui, pradėjo Remigijus Šimašius. Sakėm, jokių variantų jis neturi. Kaip neturi – juk lėšos išskirtos, firmos pasamdytos, planas geras, projektas puikus, daug geresnis negu Kauno. Padarysim? Ne, nepadarysit, sakom. Kodėl? Nes pas jus nėra žmogaus, kuris galėtų tą padaryti. Tam, kad padarytum, turi galvoti ne vien tik apie tai, ką galima daryti. Šitas žmogus dar supranta, ką galima daryti. Vadovo reikia tokio menininko... Šiauliams reikia mero, kuris gimtadienius norėtų švęsti gerame Šiaulių dvare. Su šiuolaikinėmis parodomis. Reikia mero, kuris norėtų vakarais išgerti Šiaulių MO muziejuje.

 

Kotryna Žukauskaitė: Profesoriau, kaip ne gėda, kad ne nuo ekselio turi prasidėti projektai? Velniop tą seną idėją, kad nuo idėjos ir degančių akių. Ne. Jeigu norime sėkmės, privalome skaičiuoti. Jūsų skaitytame pranešime kultūra kainuoja, už ją reikia mokėti pinigus. Tol, kol turėsime nemokamų metalinių instaliacijų parkus, tol juos išvogs, išvežinės ir iš to bandys duoną užsidirbti patys tų instaliacijų autoriai – kad naują galėtų iškepti.

 

Aš, atsiprašau, šaržuoju. Bet būtina ją įkainoti. Kiek savivaldybė privalo prisidėti? Irgi velniop. Neprivalo prisidėti. Kultūra gali pati išvažiuoti, gimdyti pinigus ir vėl investuoti į save. Čia mūsų naujos kartos reikalas tuo užsiimti. Nebūtina ieškoti rėmėjų. Galbūt galima išspręsti jų problemą – afišavimosi, munduro išsiplovimo, jeigu kada nors būtų švelnu ir paprasta. Ir daugybė kitų sąlygų. Naujas NT vystytojas nori pastatyti gražų rajoną. Gal jis gali pristatyti visą naują koncertinę erdvę? Įjunkim galvas ir dalykai pradės vykti.

 

Galbūt tame dvare reikia kalėdinės mugės, tai gal galima tai finansuoti? Bet vėl čia toks... Kas iš to? Koks tęstinumas iš to, kad kažkas atėjo, įmetė pinigų, bet tuo ir pasibaigė. Būtinai reikia mąstyti ekseliu. Taip, tai sunku. Ne, specialistų mes beveik neturim, Lietuvoje galiu penkis suskaičiuoti, kurie mąsto nuo eilutės iki eilutės ir tik tada imasi veiksmų. Jeigu tokie žmonės dirba su tais degančiaisiais, tada išvažiuoja projektai. Bet kodėl aš taip vis link savivaldybės? Prisipažinsiu, aš pati iš Vilniaus savivaldybės atkeliauju. Reikia dirbti su miesto įvaizdžiu. Kam ta kultūra reikalinga? Būtent šitai auditorijai, dėl 30 ateisiančių žmonių? Gal ateis šimtas. Kaip padaryti, kad aš iš Rygos atvažiuočiau į Šiaulius? Koks yra miesto pozicionavimas? Ar sukurtas kultūros produktas turės pakankamai lėšų pristatymui, iškomunikavimui?

 

Šiandien tris valandas, kol per kamščius, per miestelius atvažiavau iki Šiaulių, suskaičiavau mintyse gal aštuonis taškus, kur galėtų būti fainas stendas, kaip panevėžiečiai pasidarė: „Ar atsimeni, kad Šiauliuose buvo pirmas tas?“, „Ar žinojai, kad čia daugiausia biudžetinių įstaigų, bet mes vis tiek padarėm geriausią kultūros projektą?“ Aš visiškai kitaip čia atvažiuočiau.

 

Jeigu miestas nori prisidėti, gal nebūtinai tiesioginiais pinigų srautais į degančių, žiauriai fainų, neargumentuotų projektų išvystymą, bet vien į miesto įvaizdį. Kai atvažiuoja žmonės, jie palieka pinigų, iš kurių gimsta produktai.

 

Visą diskusijos įrašą galima rasti Šiaulių dailės galerijos „YouTube“ arba „Facebook“ paskyroje.

 

Parengė Roberta Stonkutė

Diskusijos akimirka. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Diskusijos akimirka. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Darius Vaicekauskas. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Darius Vaicekauskas. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Tautvydas Urbelis. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Tautvydas Urbelis. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Pragiedruliai. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Pragiedruliai. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Gintautas Mažeikis. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Gintautas Mažeikis. Šiaulių dailės galerijos nuotr.