Pagarsinti, garsiau

Dar per parodos atidarymą (lapkričio 4 d.) stovint Radvilų rūmų dailės muziejaus fojė, iš rūsio sklindantis garsas baugino, bet kartu ir traukė sužinoti – kas ten? Lipant laiptais žemyn, sekant paskui nerimą keliantį garsą, šį tikslą iš galvos išmuša raudonos sienos, netikėtai atsiradusios tarp baltų ir pilkų restauruoto Radvilų rūmų interjero. Rūsio erdvė, dar išsaugojusi plyteles, tačiau su skylėmis sienose ir kai kur lubose, kuria atmosferą, išsiskiriančią iš tvarkingos, atnaujintos muziejaus aplinkos.

Nerestauruotas rūsys su Ukrainos istorijos laiko juosta, kuri pasitinka dar nespėjus nulipti laiptais žemyn, nubloškia į praeitį. Metalo plokštelių pavidalo laiko juosta gaubia visą parodos erdvę, veda laiku iki mums pažįstamų datų. Ukrainos istorikės, docentės ir tyrėjos Tetianos Boriak išskirta Ukrainos istorijos laiko juosta, atrodo, lyg apglėbia kitų menininkų kūrinius. Vienas jų, Ievos Rojūtės „Srovė“, šviesą skleidžianti instaliacija su tekstų nuotrupomis, verčia padaryti dar vieną mažą apsisukimą einant pasroviui – chronologiškai su Ukrainos istorijos datomis.

Atsidūrus didžiausioje parodos erdvėje, į tris dalis pasidalindami tris sienas išsiskaido Valentyno Odnoviuno kūriniai „Stebėjimas“, „Ištepti kalėjimo langai“ ir „Horizontai“. Estetiškai malonūs, iš pirmo žvilgsnio nesudrebinantys vaizdai pasikeičia daugiau paskaičius apie kūrinius. Vaizdai tampa kraupūs, parodos lankytoją įtraukiantys į teisiamojo arba teisiančiojo vietą. Erdvės specifika – iš niekur atsiradusios pakopos priartina ir žaidžia su kūrinių temomis, pavyzdžiui, keli laipteliai, vedantys prie Valentyno Odnoviuno „Horizontų“, puikiai susijungia su kūrinyje matomu vaizdu. Visą didžiąją erdvę įstrižai skiria Vytenio Buroko „Gyjantys laukai“, kurie tarsi suauga su nerestauruota Radvilų rūmų rūsio erdve ir išdygsta iš žemės. Kūrinio medžiagiškumas – augmenijos vaizdiniai – sujungia erdvę, žadindami du prieštaringus jausmus. Trapumo, kurį sukelia tinkas, bei tvirtumo dėl įtempto metalo tinklo, ant kurio tinku kuriamas vaizdas.

Jau visai prisiartinus prie pirminio vedlio, kvietusio į parodą – Vytauto V. Jurgučio garso kūrinio „Volume U“, prieš akis sužaižaruoja Algirdo Jako „gyvsidabrio pelėsiai“. Senos rūsio sienos, menančios ikirekonstrukcinius metus, – lyg aptaškytos, Jako kūriniai įsiterpę į sienas, tarsi užtaisydami plyšius jose. Tačiau grįžtant prie garso, jis priminė ir sprogimą, ir įtampą iki sprogimo momento, drebino ir neleido pamiršti šiandienos situacijos Ukrainoje. Stovint ir žiūrint į garso šaltinį, į durų tarpą, uždengtą skaidriu plastiku, įvyksta susidūrimas su dideliu garsu ir baime. Vis dėlto tą jausmą nuramina šviesos stulpas, matomas už plastiko lakšto. 

Mildos Dainovskytės kuruota paroda susieja Lietuvos ir Ukrainos menininkų kūrinius, kurtus būtent šiai parodai. Parodos pavadinimas deklaruoja tikslą – pagarsinti. Kalbėti apie Ukrainos istoriją ir jos raidą, ypač dabar, karo akivaizdoje. Kaip mini parodos kuratorė, „moderniai renovuotų parodų salių laiptai mus nuveda po žeme, palydi šviesos pluoštu ir primena apie saugios buveinės siekį“. Parodos architektas Vytautas Gečas sumaniai kuria parodos erdvę, išnaudodamas rūstų rūsio interjerą sukuria trapumo ir grėsmės pojūtį, tačiau su viltimi – šviesos linija tamsoje.

Paroda veikia iki lapkričio 27 d.

Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Parodos veikimo laikotarpiu bilietus galima įsigyti per tickets.paysera.com platformą. Visos lėšos už parduotus bilietus bus skirtos pagalbai Ukrainos kariams.