Ant pastolių laiko tyloje

Apskaičiavusios šunkelių kilometražą link svajonių kaimo ir šešioms kojoms tenkantį išvykos krūvį, pasirinkome ne kelionę automobiliu ar viešuoju transportu. Ieškodamos Vėliučionių, su bičiulėmis nuo Naujosios Vilnios pakraščio patraukėm pėsčiomis, nes vieną vietovę nuo kitos skiria vos keturi kilometrai žygeiviško maršruto. Dar XIX a. antroje pusėje nutiesus geležinkelį Peterburgas–Varšuva, Naujoji Vilnia tapo miesteliu ir kartu pramoninio proveržio centru, todėl aplinkinės žemės su visais žemiečiais neišvengiamai irgi susisaistė su šiuo miestu visais gyvenimiškais ryšiais. Topografiniame intymume egzistuojančių šių teritorijų istorinės sąsajos skleidžiasi iš karto: vos kirtusios krovininį geležinkelį, neužtrukome atsidurti prie juodą istorinę dėmę žyminčio geografinio taško, kuris, ko gero, vienintelis iki šiol daugiausia garsino Vėliučionių kaimą. Tai paminklas, skirtas 1159 šioje vietovėje nužudytų, iš Naujosios Vilnios geto atvarytų žydų atminimui. Įdėmesnio žvilgsnio reikalaujantis paminklas ochriniuose tyruose reikšmingas ne vien tuo, kad papildo tragišką Lietuvos žydų istoriją, bet svarbus kaip duomuo, kuris leidžia įkyriai sutelktus į Vilniaus istoriją žvilgsnius patraukti link periferijos ir, atsisakius stereotipų apie Vilniaus kraštą, platesne aprėptimi pažvelgti į jo daugialypį kultūrinį kontekstą. Bandant įvertinti bendrą Vilniaus krašto gyvybinės energijos potencialą, svarbūs įvairūs socialiniai pjūviai: ne vien profesinis pasiskirstymas, amatininkystė, vietovės finansinis ir pramoninis kapitalas, tautinė ir religinė, tačiau ir įvairiais aspektais marginalizuojanti tapatybė. Tai yra mažai tyrinėjami Vilniaus rytinių apylinkių klausimai, kurie nėra „estetiškai“ patrauklūs, taip pat nėra ir moraliai patogūs. Taigi Vėliučionių žemė – ne išimtis, ten būta visko, o šios istorijos greičiau perimamos ne archyvinių dulkių keliu, o iš dar gyvų senųjų vietos gyventojų arba jau nuogirdų, kuriomis gali pasidalinti jų palikuonys. Ir pagrindinis visų įvykių epicentras čia visada buvo dvaras.

Netrukome prieiti Vėliučionių Liepų alėją, kurios pavadinimas atitinka realybę; belieka tikėtis ir melstis, kad taip būtų visada: iš vienos pusės liepos driekiasi palei buvusį dvarą, o iš kitos – palei ant kalvos stovinčią Gerojo Ganytojo koplyčią, liūdinčią išdaužytais langais, šiltnamius, daržus ir mažaaukščius tarybmečio daugiabučius. Šnektelėjus su vėliučioniečiais paaiškėjo, kad tiek dvaras, tiek koplytėlė, tiek kiti pastatai (nespėjau sumoti, ar dar esantys, ar jau tik menami) prieš daugiau nei pusantro šimto metų priklausė tam pačiam savininkui. Šio koplytkaimio esminis egzistencijos centras, kaip jau minėta, buvo ir yra dvaras, tačiau dabar plačiąja, jo teritorijos funkcine prasme. (Dvaro, kaip architektūrinio objekto, teisinė apsauga yra kitas klausimas, kuris turėtų būti sprendžiamas nedelsiant ir nelaukiant, kol prisistatys koks nors kultūrinių sentimentų neturintis gudrutis). Jau XIX a. pabaigoje jame buvo įkurti vaikų namai. Ši vaikų globos tradicija perėjo ir į XX a., ką liudija išaugę skaičiai – antroje praėjusio amžiaus pusėje globotinių čia gyveno jau apie keturis šimtus, o pati įstaiga buvo beveik visų vietovės gyventojų darbo vieta. Įstaiga seniau tiesmukai buvo vadinama nepilnamečių pataisos kolonija, o šiais laikais švelniai – vaikų socializacijos centru. „Dvaro rezidentų“ skaičius visada tiesiogiai veikė ir veikia Vėliučionių kaimo ekonominį ir kultūrinį gyvybingumą – dabar, ugdytinių skaičiui sumažėjus iki dvidešimties, fiziškai justi, kad kaimelį smelkia nykimo dvasia, nes čia neliko nei mokyklos, nei pašto, o buvusi gan turtinga biblioteka susitraukė iki minimalius skaitytojų poreikius tenkinančios įstaigėlės. Kita vertus, čia atsibeldėm ne ieškoti nykimo ženklų, o paliudyti bendruomenės kūrybines viltis ir vietovės atgimimo lūkesčius žadinančius procesus. Mūsų žygio tikslas buvo senos medžių alėjos gale esančio garažų komplekso, stovinčio matomoje vietoje ant kalvos, nuo kurios atsiveria įkvepianti gamtinė panorama, prikėlimo antram gyvenimui „iškilmės“. Neseniai kūrybines procedūras patyręs architektūrinis objektas gimė 1959 metais ir ilgai priklausė minėtam vaikų socializacijos centrui. Nereikia būti itin pagauliam, norint suvokti, kad šis pastatas, kaip ir daugelis panašios paskirties statinių, patenka į tam tikrą architektūrinių žaizdų kategoriją, kurias užgydyti galima tik pasitelkus gatvės meną, objektui dvasios įpučiant pakeitus jo paskirtį. Tad šis smalsumu angažuotas vizitas į vietovę buvo tarsi lankytojo siekis sužinoti, kaip laikosi ligonis ir ar terapija buvo sėkminga. O terapija šiame projekte buvo nukreipta ne vien į statinį, bet ir į tam tikrą bendruomeninį segmentą. Todėl dėsninga, kad į kūrybinę programą buvo įtraukti to paties socializacijos centro vaikinai, kurie šioje vietoje atlieka bausmę. Be jų entuziazmo ir fizinio indėlio tokios apimties objektas (300 kvadratinių metrų pagrindinio ir dviejų šoninių fasadų bei 90 kvadratinių metrų septynerių vartų vidinių dalių) nebūtų galėjęs „pakilti ant kojų“. Projektą dalinai parėmė Lietuvos kultūros taryba, dalinai vietos verslininkai, taip pat daug prisidėjo vietos gyventojai, moraliai – draugai, bičiuliai ir kiti smalsūs žmonės. Vieno iš garažų savininkas, projekto iniciatorius ir vadovas Akmis Lomsargis papasakojo visą kūrybinį nuotykį, pradedant objekto atradimu toje vietovėje, baigiant bendradarbiavimu su menininkais. Dalyvauti šiame projekte, poetiškai pavadintame „Laiko tyloje“, Lomsargis pasikvietė Mantą ir Moniką Maziliauskus, taip pat ir tris jų vaikus. Su menininkais projekto iniciatorius jau buvo pažįstamas – lankėsi jų dirbtuvėse, plenere Balninkuose, parodose, tačiau svarbiausias akstinas pasikviesti būtent Maziliauską buvo šio menininko patirtis dirbant su to paties centro vaikais dar nepriklausomybės pradžioje. Dėl to dailininką, besileidžiantį į kūrybinį vėliučionietišką nuotykį antrą kartą, šiame kaime galima laikyti „savu“. 1998 metais kartu su ugdytiniais sukūrė freską „Vaikų svajonės“, kurią, kad ir kaip būtų gaila, užuot pasikvietus menininką restauruoti, buvo nutarta uždažyti. Manytina, kad ši Vėliučionių freska turbūt buvo viena iš pirmųjų įgyvendintų gatvės meno projektų Lietuvoje. Todėl, apsukus laiko ratą, buvo įdomu tiek Maziliauskui sugrįžti į tą pačią vietą su naujomis idėjomis, tiek ir pačiai projekto įgyvendinime dalyvaujančiai bendruomenei matyti save įprasminančiame procese, pradedant nuo kūrybinių dirbtuvių, eskizų, projekto aptarimo, baigiant sudėtingais, fizinės ištvermės ir valios reikalaujančiais darbais ant pastolių. Per projekto aptarimą su bendruomene (konkrečiai – su vaikinais, kurie buvo įtraukti į tapybos procesą) Maziliauskas akcentavo darnos paieškas tarp visuomeninių, asmeninių ir savininko norų pastatą paversti įdomiu, savitu vietovės akcentu. Ieškota paralelių tarp senųjų ir šiuolaikinių menų, siekiant atrasti laikui atsparų sprendimą, o ne tik vienadienio pokyčio, kuriamo pasitelkus greitąsias, aerozolines „freskas“. Fasado dalys ištapytos pilkais, melsvais, balkšvais tonais, o kontūrus ženklinančioms struktūroms panaudoti geltoni neoniniai dažai. Tokiu būdu siekta, kad statinio tapybiškumas labiausiai atsiskleistų naktį: kai visas kraštovaizdis paskęsta tamsoje, nuo menkiausio natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo srauto kūrinys išnirtų kaip optinio-kinetinio meno objektas.

Prašalaičiui, nežinančiam savininko lūkesčių ir projektą vykdančios meno komandos kasdienybės iššūkių, rezultatas suteikia daug džiaugsmo, nes atsiveria erdvė įvairioms kūrybinėms iniciatyvoms. Tiesa, kaip teigia Lomsargis, pagrindinio projekto uždavinio klausimas išliko aktualus iki pat galo: ar menas – galutinis tikslas, ar tik priemonė, nes projekto dalyviai tai iki šiol suvokia skirtingai. Belieka tikėtis, kad iš Maziliausko lūpų Dievui į ausį nukeliaus jo žodžiai, ištarti per projekto aptarimą: ši vieta turi galimybę iškilti kaip dar vienas šiuolaikinio meno centras, kelionė į kurį galėtų tapti savaitgalio įvykiu.