Pusiausvyros brūzgynuose

Vilniaus botanikos sode Kairėnuose jau šešioliktą kartą vyksta žemės ir aplinkos meno paroda. Šiemet Ingos Raubaitės kuruojamoje parodoje dalyvauja įvairių sričių menininkai. Vieni konstruoja kūrinius iš gamtos medžiagų, kuria žemės meno projektus, kiti integruoja daiktus, net pramonines medžiagas į aplinką. Ne pirmus metus vis laukiu šios parodos, nors šį sykį nenuėjau į atidarymą: toji diena buvo lietinga. Bet sulaukusi saulėtos sekmadienio popietės, kasoje gavusi lapelį su planu leidausi ieškoti kūrinių.

Pirmiausia pamačiau Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės kūrinį „Slėpimasis už kasdienybės. Dėlionė“ – medžio šakų šulinius, ant kurių lyg gintariniai inkliuzai spindėjo keli nukritę pageltę lapai. Kūrinys atrodo tarsi savaime atsiradęs dėliojant į krūvas medžių šakas. Anksčiau meno kūriniai dažniau būdavo kuriami centrinėse botanikos sodo erdvėse, o dabar jie atsiduria vos ne paribiuose. Keliavau už tvenkinio kone per laukus į kažkokius miškelius, kuriuose beveik nebuvo lankytojų. Dauguma žmonių vaikštinėjo po japonišką sodą, lankė jurginų žiedynus. Miško pakraštyje vos įžiūrėjau vieną iš kūrinių: Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos interjero ir dizaino studentai, vadovaujami Rasos Mozūrienės, juodais marškiniais aprengė beržų kamienus – tai pasakos apie brolius juodvarnius užuomina. Galbūt balansas yra perėjimas iš vienos būsenos į kitą. O juoda spalva susijusi ne tik su netektimi, bet ir su žeme. Kylant keliuku, už tvenkinio, įsprausti tarp beržų kamienų sujuodavo šakų vainikai, lyg žiūrėjimui skirti žiūronai. Labai grafiškai atrodo Audronės Sabalytės-Burbulienės „Akiračiai“. Beje, matymo tema gvildenama ir Karolinos Kunčinaitės kūrinyje „Žiūrėjimas miške“. Liepyne ant kerpėmis apaugusių kamienų iš vilnos suveltos akys – tarsi medžiai, stebintys mus. Tas sužmoginimas kyla iš mitologijos, bet ir iš ekologijos perspektyvos. Liepos ir akys, tarsi deivės Laimos personifikacijos.

Suvokiau, kam reikėjo įkurti šiuos kūrinius atokesnėse vietose. Čia lyg kažkokioje metafizinėje plotmėje pilna netikėtumų, o tas aplinkos natūralumas sukūrė kažkokią ypatingą nuotaiką. Skulptorius Arvydas Ališanka šį sykį tankmėje paslėpė didžiaakį paukštį – apuoką. Galimybė tam kitam, medžiui ar gyvūnui, mus matyti, stebėti, tampa ne vieno menininko įsivaizduojama balanso galimybe. Gamta irgi turi savo požiūrį, nors kartais jis gali būti ir grėsmingas.

Lauke, erdvioje vietoje, – netikėtas Martyno Gedimino (He) kūrinys „Srautas arba Jis“ . Šamaniškame rato centre pritvirtintas baslys, aštriu galu pakibęs virš balutės. Čia balansas – tai galimybė išsaugoti pusiausvyrą. Tolumoje plevėsavo Manto Maziliausko „Balto vėjo kūnas arba baltoji trispalvė“. Nežinau jos sukūrimo priežasties, tiesiog saulėtą dieną giedrame danguje vėliava spindi akinančiu baltumu kaip koks debesis.

Pievoje, ant kalvos, yra gal didžiausias čia savo apimtimi kūrinys, Tomo Lagūnavičiaus „Metamodernistinių kontempliacijų kasdienybė“. Šaknų ažūrai sudėlioti ratu, suformuotas šaknų kelias į ateitį... Kokia ji galėtų būti ne tik mums, žmonėms, bet ir gamtai? Šaknys simbolizuoja gyvybines jėgas, įsikabinimą. Saulėtą dieną krintantys jų šešėliai primena retus mezginius, tarsi šakose slypėtų kažkas minkšta.

Žemiau, einant link tvenkinio, sudėliotos Raimos Drąsutytės šakos mįslingu pavadinimu: „Klausyk širdies, prisimink uodegą“. Autorei buvo svarbus natūralumas, kai žmogaus intervencija minimali, kita vertus, širdies dūžiai – tai kaip šių šakų pasikartojimai. O Aušra Jasiukevičiūtė, prie kuoliukų pritvirtinta raudona juosta aptvėrusi žolės plotą, tuo ryškiu spalviniu kontrastu tiksliai įkūnijo savo sumanymą „Kultūra-gamta“. Rezultatas atrodo tiesmukas, bet įtaigus. Kita vertus, kultūra juk gali išaugti iš gamtos, kaip Gaudi architektūra. Sujungti, palyginti, disponuojant spalviniu kontrastu, siekta ir Justinos Šaltytės ir Domo Ignatavičiaus kūriniu „Jungiantys“. Burokėlių spalvos vamzdžiai įauga į medžio kamieną...

Kiti autoriai ieškojo ne prieštaros, bet panašumo. Juozo Masiulio „Lygsvara“ – iš šieno sukurtas medituojantis žmogus, pakibęs ant lyno, pritvirtinto tarp beržų kamienų. Rūtos Dzindziliauskaitės „Balansas suardytas, arba Žemės spygliai“ prie eglių ant žolės išdygę pilkšvi spygliai, kaip koks mėnuliškas objektas, prilietus buvo kieti, nors atrodė, kad tai kažkokia medžiaga.

Išties, šiuolaikinis menas byloja apie dabarties problemas. Nemanyčiau, kad nuolat reikia ką nors deklaruoti, tyla irgi turi savo kalbą, o estetinė vertė sukuria ir etinę. Daugelis parodos dalyvių nesiekė provokuoti, bet ieškojo įsiklausymo, įsižiūrėjimo.

Tvenkinyje plūduriavo žalia sala – Irinos Tromos „Žaliasis artefaktas“. Lyg mandala, sudėliota iš išpjautų durpių ar žemės, apaugintos žole, kuri buvo nuplaukusi į šoną nuo ją žyminčios prie kranto lentelės. Apėjus tvenkinį, ant kranto, vilna apveltos krūmų šakos atrodė lyg kokie dideli kokonai, iš kurių galėtų išsiristi šilkverpiai, tačiau kūrinio pavadinimas „Invazija“ byloja apie užgrobimą, o ne apie harmoningą simbiozę. Šią interpretaciją pasirinko Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos interjero studentai, vadovaujami Veronikos Žvirblės.

Pievoje iš susmeigtų pagaliukų sudėliotas Gretos Kardi-Kardišiūtės „Palinkėjimas“ primena baltišką ornamentą. Taisyklingas, daug pastangų reikalavęs sumanymas dvelkia gera nuotaika, to dabar reikėtų įtampos suskaldytai visuomenei. Paskutinis mano susektas kūrinys, sukurtas Saulės Jurgelytės ir Dali Rust, paslaptingai pavadintas „M“. Miško tankmės take suvertos šermukšnių gijos kyla kamienu ir kaip koks rožinis malda apglėbia medžio šerdį. Ant žemės karoliukai atrodė kai kur išsibarstę. Laikas padarė savo, tas trapus balansas ne visuomet gali būti išlaikytas, bet gal tai ir yra dar viena jo pusė.

Paroda veikia iki spalio 31 d.