Pribloškiantis pavadinimas ir dominuojanti rombo forma – taip Klaipėdos dailininkų sąjungos pirmininkė, menininkė ir dėstytoja Neringa Poškutė-Jukumienė Kaune, galerijoje „Meno parkas“, pristato parodą skambiu ir nieko gera nežadančiu pavadinimu „WTF“.
Nebe keiksmažodžiu, o nuostabos išraiška tapęs posakis skatina nesuinteresuotumo nuostatą. Autorė šį pasirinkimą grindžia Kembridžo internetinio žodyno sąvokos apibūdinimu: „Raidinė frazė WTF išaiškinama kaip vartojama tokiais atvejais, kai esame nustebę, susierzinę ar nekvaršiname sau dėl ko nors galvos.“ Kadangi parodos pavadinimas nenukreipia į konkretesnę temą, pagrindinė idėja tarsi paliekama žiūrovo interpretacijai. Pavadinimo ne nuoroda intriguoja žiūrovą, o lūkesčius patvirtina pirmasis įspūdis – paroda yra tai, dėl ko nekvaršiname galvos, tačiau simbolinės nuorodos ir prasmės vis tiek išlieka ryškios.
Ekspozicijoje akivaizdžiai dominuoja rombas, šios formos detalės. Ženklo reikšmė pasaulyje įvardijama kaip deimanto simbolis, kurį galime suvokti ir kaip nuorodą į autorės juvelyrikos darbus, tačiau ji nėra tiesioginė. Anotacijoje autorė teigia: „Pastaraisiais metais savo kūryboje tyrinėju juvelyrikos kaip medijos ribas. Siekiu juvelyrikos teminio praplėtimo vizualiąja priemone. Personalinis santykis su juvelyrika, kaip medija, parodoje nėra pirmapradiškai nuspėjamas. Jis pasislepia, maskuojasi arba reikalauja įsigilinimo.“ Nors deimantų simbolis ir užsimena apie šiuos brangiuosius akmenis naudojančią juvelyriką, akivaizdu, kad susiduriame su platesnėmis ženklo interpretacijomis.
Paroda savo koncepcija tiesiogiai primena kelio ženklinimą. Ir visai neatsitiktinai Kaune atidarytoje parodoje dominuoja Kauno pėsčiųjų perėjas išryškinantis rombas, kurio paskirtis yra įspėti apie perėją ir padėti sumažinti greitį artėjant prie jos. Kaunas – vienintelis Lietuvos miestas, kuriame naudojamas šis ženklinimas ir didžiuojamasi jo efektyvumu. Kelių eismo taisyklėse tokio ženklo nėra. Čia kyla klausimas dėl „galima“ ir „negalima“, keliantis mums dilemą – ribą palikti ar naikinti? Ekspozicija ypač aktuali šiandienos Kaune, kai šis klausimas kaip tik ir sprendžiamas.
Kelio ir panašūs ženklai paprastai yra nuoroda į ribą arba apribojimą, kuris vienu atveju mums priimtinas ir asocijuojasi su saugumo siekiu, kitu – ką nors draudžia, galbūt tampa riba, kurią norisi, o gal jau ir reikia keisti. Paroda kalba apie tai, kad ribas kartais reikia peržengti, nes jos atima iš mūsų galimybę rinktis ir stato į rėmus, taip įspausdamos į nepatogias formas, pavyzdžiui, į rombą. Šią mintį parodoje iliustruoja rombo formos veidrodėliai, kuriuose kiekvienas išvystame save – sumažintą ir fragmentuotą aštrios formos.
Verta paminėti, kad keičiantis riboms, perorientuojant ženklus ar nuorodas bei įveikiant nustatytus rėmus, dažnam galvoje suskamba anksčiau minėtas nuostabos šūksnis „WTF!“ Pastatant žiūrovą prieš veidrodį ir kurstant jausmus, kviečiama ieškoti atsakymo į klausimą: kas aš? Veidrodžių ir šviesų junginys, šiek tiek primenantis šešėlių žaismą, žiūrovą priverčia jaustis ryškiausiu ekspozicijos objektu, o veidrodį juosianti rombų formos stop juosta nebyliai klausia: ar gerai jautiesi už ribos?
Vis dėlto paroda daugiasluoksniškesnė. Autorė neįvardija ekspozicijos kūrinių, tačiau šią instaliaciją lydi QR kodas, kurį nuskaitęs jūsų išmanusis telefonas nuveda į videosiužetą, o jame matome Neringos Poškutės-Jukumienės instaliaciją „Regalijos“ iš 2020 m. serijos „Borders“. Videosiužete pasakojama apie tai, kad Klaipėdai aktualios kultūrinės miesto paveldo problemos nėra sprendžiamos, nuo jų atsiribojama – tai iliustruoja stop juostos motyvai. Manifestuojama ir dėl Klaipėdos mero pozicijos – bėgančioje eilutėje sakoma: „Būk Meru.“
Toks netipinis Kauno ir Klaipėdos skirtingų problemų ir ribų analizavimas suprantamas kaip menininkės sociokultūrinis tyrimas, tiriantis ribos tarp vadovų ir minios, atsiribojimo fenomenus. Vis dėlto žiūrovai čia tampa esmingiausia dalimi – kiekvienas iš mūsų, mat veidrodžių atspindžius užpildo mūsų veidai, o prasminė kūrinių linija priklauso nuo asmeninių interpretacijų, kurias sukuria lankytojų minia.
Parodoje menininkė per videoeksponatus kalba apie tai, kad ribų ir stereotipų laužymas būtinas laisvei ir vidinei nepriklausomybei pasiekti. Netikėti sprendimai – kėdės-kuprinės, kurios leidžia patogiai jaustis pajūryje, tačiau yra nepatogios keliaujant miesto gatvėmis, – įrodo, kad ribų nepaisymas ne visada patogus, bet reikalingas. Kūrybingumas ir viena forma, jungianti visus parodos naratyvus, nuosaikiai pasakoja apie daugiabriaunius ir sudėtingus, aktualius gyvenimiškus klausimus. Nuo gatvės rombų temos, aktualijų mieste iki uostamiesčio kultūrinių problemų bei pajūrio lankymo su kėde ant pečių – paprasta, bet talentingai perteikta simbolika žiūrovui sako: perženk ribas, ateik į parodą ir važiuok prie jūros.
Paroda veikia iki liepos 25 d.
