Tarp disciplinų
Pasirodė lenkų meno istorikės, parodų kuratorės (tarp jų ir dabar MO muziejuje eksponuojamos parodos „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“) Andos Rottenberg knygos „Labai prašau“ („Proszę bardzo“) antrasis leidimas. Apie ją „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose autorę kalbino literatūros kritikas Michałas Nogaśius. Pokalbis pavadintas „Rottenberg: Dabar žinau, kad mano sūnus buvo nužudytas. Tai nebuvo „auksinis šūvis“, tai buvo sumušimas“.
Į pirmąjį klausimą „Kas girdėti?“ Rottenberg atsako: „Gieda paukščiai ir pasirodė pavasarinės gėlės. Pagaliau. Šiek tiek džiaugsmo ir normalumo, kažkokie tvarkos apmatai tame, kas mus supa. Nors, kad ir kur pažvelgtum, susiduri su politika. Net jei nenorėčiau jos stebėti, ji vis tiek kasdien įeina į mano namus. Ir, švelniai tariant, nesuteikia priežasčių džiaugtis. Kad būtų aišku, turėjau pastabų kiekvienai valdžiai. Nepriklausau tiems, kurie mėgsta girti valdžią. Nesutariau su visais kultūros ministrais. Bet net ir tada, kai tapau jau visiškai privačiu asmeniu, kartais užeidavau į Małgorzatos Omilanowskos (meno istorikė, Lenkijos kultūros ministrė 2014–2015 m. – Ž. P.), su kuria seniai draugauju, kabinetą ir sugebėdavau pasakyti, kas man nepatinka ministerijos veikloje. Bet, nepaisant nieko, tada jaučiau, kad Lenkija juda pirmyn. Kartais tiesiai, kartais kreivai, tačiau į priekį. Manęs neapleidžia déja vu, kad tai, ką dabar patiriame, išgyvenau valdant komunistams. Gana svarbus skirtumas, deja, remiasi tuo, kad dabartinė valdžia daug arogantiškesnė. Sąvoka „valdžios arogancija“ buvo sugalvota Giereko laikais (1970–1980 m. Edwardas Gierekas buvo Lenkijos komunistų partijos lyderis – Ž. P.), tačiau tuometiniai valdantieji, palyginti su dabartiniais, atrodo ramesni ir kuklesni. Jie nežiūrėjo mums į akis klausdami: „Ir ką mums padarysite?“
Į Nogaśiaus pastabą, kad dabartinis kultūros ministras Piotras Glińskis aktyviai kišasi į kultūros gyvenimą, keičia institucijų direktorius, o menininkai teigia: „Prireiks daug metų, kad iš to pakiltume...“, Rottenberg atsako: „Kultūra kiekvieną minutę bando iš ko nors pakilti. Kai Jaruzelskis įvedė karinę padėtį, kultūra išėjo į pogrindį. Buvo boikotuojamos valdžios institucijos ir tai leido suklestėti kai kurioms meno formoms. Pasipylė tai, kas nauja. Dabar yra kitaip, šiandien niekas neįveda karinės padėties, greičiau rengia tam tikrą šliaužiantį perversmą. Todėl kūrėjai, kaip ir dauguma žmonių, yra sutrikę. Bet reaguoja. Greičiausiai, žinoma, teatras. Jau matyti, kad ir rašytojai. Netrukus pamatysime, kaip visa tai pasireikš vizualiuose menuose. Šis procesas vyksta lėtai, juolab kad pusė valstybei priklausančių institucijų burnos nepraveria ir renkasi mažesnį blogį. Saugo substanciją. Šį apibrėžimą ir kalbėjimą apie substancijos išsaugojimą žinau pernelyg gerai. Atmintinai. Pasirenkamas mažesnis blogis, nes kam rengti kokias nors politines demonstracijas, dar mums pakeis direktorių... Ateis blogesnis, kam viso to reikia? O gal ir taip pavyks apeiti, apsimesti, ką nors pasakyti ir parodyti tarp eilučių. Žinau visą tą repertuarą, bet esu jau per sena, kad norėčiau reaguoti. Veikiu ten, kur galiu, kartais surengiu parodą, ką nors parašau, užsiimu „Vogue“ kultūros skyriumi, radijuje kalbu tai, ką noriu, ir niekas man neprimeta temų. Savo gyvenimą jau nugyvenau, tačiau vis dėlto negaliu iki galo atsikratyti nerimo, juk kalbama apie mano anūkų kartą. Rūpinuosi būtent jais. Nes juk nežinome, ar tiems jauniesiems užteks jėgų, dvasios stiprybės, tikėjimo savo įsitikinimais.“
Nogaśiaus žodžiais, likimas nepagailėjo Rottenberg išbandymų, ir tai matyti knygoje. Pasak Rottenberg, visų praradimų niekas neužpildys: „Galima tik liautis gyventi arba, nepaisant nieko, gyventi toliau. Knyga man labai padėjo, jos rašymas buvo lyg labai instinktyvi terapija.“
Rottenberg pasakoja, kad leidykla jai užsakė knygą apie asmeninį menininkų gyvenimą ir leidyklos vadovė šiek tiek nustebo gavusi pirmus šimtą puslapių, kuriuose Rottenberg pasakojo apie savo artimųjų ir sūnaus paieškas. Bet sutartį pasirašė. Knyga Rottenberg padėjo išgyventi blogiausią gyvenimo tarpsnį, kai ji laukė žinių apie sūnaus likimą, ir kai buvo išleista, nė karto jos neperskaitė, nes „nebūčiau galėjusi viso to išgyventi dar kartą. Iki šiol prisimenu bemieges naktis, tą daugelį metų trukusį laukimą ženklo, ar mano vaikas gyvas, ar rastas jo kūnas, atsakymo į klausimą, kodėl kai dar galėjau turėti nors kokios įtakos, elgiausi taip, o ne kitaip. Tie sąžinės priekaištai niekad neišnyks. Nė viena nemoka būti motina, kol ja netampa. Dabar kartais pavydžiai žiūriu į jaunas motinas, kurios turi daug žinių, gali su kuo nors pasitarti, geba sudėlioti prioritetus, puikiai žino, kur kreiptis pagalbos. Gyvenau komunistų valdymo laikais, vaikas brendo karinės padėties metais, neturėjau į ką kreiptis pagalbos. Galiausiai kartą nuėjau pas Andrzejų Samsoną (vienas psichoterapijos pionierių Lenkijoje – Ž. P.). O jis man tiesiai pasakė: „Manau, kad jūsų vaikas bus narkomanas.“ Kai paklausiau, ką turiu daryti, atsakė: „Nežinau.“ Ką gi, diagnozę nustatė teisingą, bet likau su ja viena. Bejėgė.“
Nogaśius prisipažįsta, kad skaitydamas knygą svarstė, kas buvo sunkiausia: gyventi, nežinant, kas atsitiko sūnui, tikėti, kad jis sugrįš, ar suvokti, kad jis nebegyvas, ir jau seniai. Pasak Rottenberg, „dešimt metų negalėjau jo rasti, todėl gedulas užtruko. Prisipažįstu, kad kartais griebdavausi net menkiausios vilties. Bet neišvengiamybė, kai galiausiai sužinojau, kad jau niekad nebesugrįš, taip pat buvo sunki. Ką jau kalbėti apie tai, kad, turint galvoje mano charakterį, turėjau sužinoti, kas įvyko. Dabar jau žinau, kad mano sūnus buvo nužudytas. Tai nebuvo joks „auksinis šūvis“ (perdozavimas – Ž. P.), tai buvo brutalus sumušimas, jis buvo suspardytas. Greičiausiai milicininkų, nes viskas vyko sename milicijos poskyryje. Būtent todėl byla buvo padėta į spintos apačią, dokumentai ten pragulėjo daug metų. Ją ištraukė tik po dešimties metų, kai pagal teisės aktus įsigaliojo senatis. Tai padarė naujas policininkas, nes per tą laiką pasikeitė padalinio personalas. Tvarkė dokumentus ir staiga byla atsirado!“
Nogaśius mano, kad Rottenberg knyga – tai ir jaudinantis pasakojimas apie tapatybę: Rottenberg – rusės ir žydo duktė, gimusi Novosibirske, užaugusi Naujajame Sonče ir Legnicoje. Jis klausia, kaip Rottenberg reaguoja į žodį „patriotizmas“, ir prisimena, kad rašytojas Wiesławas Myśliwskis kadaise jam sakė, jog tai „nesveikiausias lenkų kalbos žodis“. Dabar jis nuolat skamba valdančiųjų lūpose. Rottenberg atsako, kad jei staiga užpultų rusai, ji gintų Lenkiją: „Todėl 1968-ųjų kovo įvykių (antisemitinė Lenkijos valdžios kampanija, privertusi emigruoti dešimtis tūkstančių Lenkijos žydų – Ž. P.) niekad nelaikiau nukreiptais prieš mane, nes nemąsčiau ir nemąstau apie save kaip apie žydę. Kodėl man turėjo rūpėti kažkoks karas Izraelyje? Buvau toli nuo viso to, nevaikščiojau į Gdansko stotį Varšuvoje, nes niekas iš mano draugų iš ten neišvyko su „kelionės dokumentu“, sakančiu, kad jo savininkas nėra Lenkijos pilietis. Dabar ten vaikštau, kad prisiminčiau tuos, kuriems pasaulis tada sugriuvo. Iš manęs taip pat laukta, kad apibrėšiu save, ir taip dažnai, kad nebekreipiu dėmesio į tuos reikalavimus. Juk atkirsčiau dalelę savęs, prarasčiau tapatybės dalį. Jei pripažinčiau, kad esu tik lenkė, nors taip ir jaučiuosi, atkirsčiau savo rusiškumą ir žydiškumą. Kam? Jei pasakyčiau: „Esu žydė“, kur atsidurtų mano Lenkija ir mano Rusija? Neseniai pildžiau surašymo anketą ir pažymėjau, kad jaučiuosi lenkė, bet tai visai nereiškia, jog esu ja šimtu procentų. Etninė lenkė tai jau tikrai nesu... Be to, esu krikštyta cerkvėje. Esu, kuo noriu būti, nesvarbu, kas ką pasakys. Nors, žinai, jei kalbame apie priklausymą, man labai gaila, kad per tą tautinį – nomen omen – surašymą negalėjau įrašyti europietiškos tapatybės. Nes gal pirmiausia jaučiuosi europietė, kuri dėl kalbos, draugų, gamtos, kultūros gyvena būtent šioje, o ne kitoje vietoje.“
***
Colta.ru išspausdino įdomų rusų kalbos bei literatūros dėstytojo ir kino kritiko Artiomo Chlebnikovo straipsnį „Iš vištos žarnokų“ apie istorines analogijas tarp praeities ir dabarties bei tikrąjį jų tikslą. Autorius pastebi, kad vis dažniau pokalbiuose su pažįstamais, politikos apžvalgose, socialiniuose tinkluose ir net prezidento kalbose matyti tiesioginės arba paslėptos nuorodos į istoriją. Jis rašo: „Po 2014-ųjų analogijų niežais užsikrėtė visa valstybinės minties vertikalė – nuo valdžios viršūnės iki tviterio boto. Kiekvieną kartą, kai į žiniasklaidą patenka nauja revoliucingų vaizdų porcija (minia, apversti automobiliai, sudaužytos vitrinos), šis niežulys prasideda vėl: „štai mes 1991-aisiais...“, „prisimenu 1905-uosius, kai...“, „mes tai patyrėme jau valdant Nikolajui I arba II...“ Visa Rusijos telepropagandos pastarųjų metų retorika remiasi tuo, baugina žiūrovus Maidanu, „oranžinėmis revoliucijomis“ ir 10-ojo dešimtmečio pakartojimu. (...) Analogijos čia dirba kartu ir kaip prieinama iliustracija, ir kaip rūsti pranašystė. Tas, kuris nesimoko istorijos, pasmerktas kartoti jos klaidas – dėl nežinojimo ar iš blogos valios. Įdomu, kad analogijos parenkamos beveik atsitiktinai ir dažnai nelabai dera, bet tai nesvarbu. Minios kadrai traktuojami iškart pasitelkiant Ukrainos, antisovietinę ir bolševikų revoliucijas. Navalnas lyginamas su Jelcinu, Gorbačiovu, Leninu, Kerenskiu, popu Gaponu, Havelu ir Mandela. Skandalingoji Gynybos ministerijos bazilika, savo mozaikose apjungusi Dievo Motiną, Aleksandrą Neviškį, Staliną ir Putiną su Šoigu, demonstruoja panašų ideologinį refleksą – siekį jėga įtvirtinti laikų ryšį. Politinėje vėlyvosios Putino Rusijos kultūroje (jei apie tokią apskritai galima kalbėti) visi tik tiek ir daro, kad iki apsivėmimo kartoja istorijas pamokas. Visa tai, žinoma, akivaizdžiai dvelkia beprotybe.“
Chlebnikovas įžvelgia ir visai racionalias tokio apsėdimo priežastis. Jis prisimena amerikiečių istoriko Richardo Slotkino knygą „Mirtina terpė“ („The Fatal Environment: The Myth of the Frontier in the Age of Industrialization, 1800–1890“, 1998), kurioje analizuojamas nacionalinis mitas apie didvyrišką vakarinių erdvių užkariavimą XIX a. ir kurioje mokslininkas parodė, kaip JAV karų su indėnais istorija ilgainiui virto mitu, o įvykiai susitraukė iki kompaktiškų simbolių, iki „kaubojų“ ir „indėnų“. Chlebnikovas sako, kad kuo labiau tolo istorinė Amerikos patirtis, tuo abstraktesnė darėsi kalba, kuria ji buvo dėstoma: „Pionieriai, geležinkelis, kavalerijos būrys, didvyriškai žūvantis nuo indėnų strėlių, – visi jie virto tiražuotais simboliais, iš anksto prisodrintais reikalingų prasmių. Slotkinui šis procesas neatsitiktinai buvo susietas su žiniasklaida: daugkartinis tų pačių įvykių perpasakojimas laikraščiuose, politikų kalbose, plataus vartojimo romanuose (XX a. ir kinematografe) paversdavo juos klišėmis, legendomis, kurių „formalūs požymiai ir struktūros virsta vis sąlygiškesnės ir abstraktesnės, kol tampa ypač išraiškingų ir paveikių vaizdų rinkiniu“.“ Su kiekvienu nauju kontekstu prie Amerikos legendų prisidėdavo naujas prasmių sluoksnis, nes jau vien jų perpasakojimas sufleravo metaforišką ryšį tarp praeities ir dabarties. Slotkinas sako, kaip šie vaizdai pradėti naudoti dabartiniam politiniam momentui paaiškinti ir pateisinti. Chlebnikovas cituoja Slotkiną: „Galų gale mitai tampa kalbos dalimi, giliai joje įterptomis metaforomis, turinčiomis savyje visas būtinas „pamokas“, kurias mes išmokome iš istorijos, ir visus esminius mūsų pasaulėžiūros elementus.“ Matydamas, kaip lengvai XXI a. Rusijoje prisimenamos istorinės revoliucinės metaforos, Chlebnikovas mano, kad rusų ideologija dirba panašiai, nes praeitis vis dažniau tampa metaforišku dabarties atitikmeniu.
Parengė Ž. P.
