Perkąsti instrukciją
Monikos Balu paroda „Garsinė komunikacija“ Kauno fotografijos galerijoje
Kauno fotografijos galerija tęsia parodinę veiklą išraiškinguose galerijos languose bei langinėse. Pirmojoje parodoje konceptualiai pristatytas Romo Juškelio fotografijų ciklas „Žmonės ir manekenai“, transformavęs galerijos langus į Laisvės alėjos parduotuvių vitrinas, iš kurių į praeivius žvelgė sustingę manekenai. Gruodžio 30 d. galerija pristatė parodą „Garsinė komunikacija“, leidžiančią susipažinti su Nyderlanduose gyvenančios menininkės Monikos Balu (Balukevičiūtė, g. 1994) kūryba.
„Garsinė komunikacija“ – tai dešimtį žingsnių apimanti instrukcija, kuria fotografė stengiasi užtikrinti sklandžią tarpusavio komunikaciją. Spalvinguose autoportretuose prie ausies ar lūpų priglaustas delnas ir painios žodžių grandinių nuotrupos po fotografijomis verčia klausti – ar kartu su menininke žaisime sugedusį telefoną? Tam, kad rastume atsakymą ir suvoktume „Garsinės komunikacijos“ atsiradimo priežastis, verta atsigręžti į dar vieną instrukciją – parodos anotaciją.
Paaiškėja, jog sprendimą susitelkti į klausos aštrumo aspektą nulemia menininkės asmeninė patirtis – turimas klausos sutrikimas. Šioje parodoje kertiniu terminu tampa „kalbos bananas“, apibrėžiantis žmogaus girdimų fonemų (žymimų balsėmis ir priebalsėmis) vaizdavimą grafiškai. Šis su vaisiumi siejamas pavadinimas grindžiamas tuo, jog audiogramos vaizdinėje erdvėje pagal skambėjimo toną (dB) ir dažnius (Hz) sudėlioti garsai savo forma primena bananą. „Kalbos bananas“ – tarsi „kalbinė zona“, kurią pritaikant kartu su audiograma klausos sutrikimus turintiems žmonėms (ar jų artimiesiems) pavyksta identifikuoti negirdimus garsus, įsisąmoninti, kiek būtina išgirsti, norint suvokti kitus. Būtent tai patirti pavedama ir mums, parodos lankytojams. Iš žodžių pašalindama raides, atstojančias negirdimus garsus, Monika Balu savo instrukcija įtraukia mus į sprendžiamą komunikacinę problemą, skatina mėginti iššifruoti po fotografijomis pateiktas žodžių nuotrupas ir taip nors iš dalies suprasti neprigirdinčiųjų patirtis.
Galerijos languose matomos fotografijos kartu su pamažu iššifruojamu tekstu atskleidžia dvi penkių žingsnių sekas: viršutinėje eilutėje esantys autoportretai yra adresuoti kalbančiajam, o apatinėje – klausančiajam. Ryškiaspalvėje instrukcijoje persidengiančiais ir besidubliuojančiais menininkės autoportretais kuriami judesiai sufleruoja galimą veiksmų seką, kartu kurdami ir savitą triukšmą. Triukšmą sustiprina ir atskirus, sunumeruotus instrukcijos segmentus žaismingai įrėminančios bananų raštu padengtos galerijos langinės. Identišką raštą atkartoja ir fotografijas skiriantys skaitmeniniai potėpiai. Fotografė apie šio sprendimo priežastingumą užsiminė interviu žurnalui „C-print“. Ji teigė bananų fonu norėjusi priversti vaizdus rungtis tarpusavyje, visai kaip triukšme tarpusavyje rungiasi garsai. Vis dėlto, net kurdamas tiesioginę užuominą į parodai svarbų „kalbos banano“ terminą, šis raštas galiausiai ima rungtis su instrukcijos turiniu ir tampa momentiniu dirgikliu, atitraukiančiu nuo menininkės atliekamų veiksmų ir juos apibūdinančių žodžių nuotrupų iššifravimo. Kas lemia bananų rašto, kaip dirgiklio, sėkmingumą?
Šis vaisius nuo XX a. buvo gerokai išsunktas popkultūros ir masinės gamybos produkcijos (nuo dainų, hiperseksualizuotų scenų kino filmuose ar muzikiniuose vaizdo klipuose, reklamose iki bananų formos žaislinių telefonų). Su seksualumu susaistytas ir auditorijai lengvai įskaitomas simbolis dėl savo fališkos formos ne kartą buvo pritaikytas feminisčių meno praktikose, siekiant išreikšti kritiką vyrų dominavimui meno lauke, atremiant vyriškąjį žvilgsnį ar su lytimi siejamus stereotipus (Guerrilla Girls, Natalia LL „Consumer Art“ (1972–1975), Sarah Lucas „Eating A Banana“ (1990) ir kt.). Nesunku pastebėti, jog meno kūriniuose banano motyvą dažniausiai lydi ir vartotojiškumo diskursas (jo būta ir jau minėtų feminisčių kūriniuose ar Andy Warholo kūryboje, pradedant žymiuoju bananu, sukurtu „The Velvet Underground“ ir Nico albumo viršeliui 1967-aisiais). Banano motyvas išlieka aktualus ir šiandien – vos prieš kelerius metus Majamio „Art Basel“ meno mugėje JAV banano ir lipnios juostos, kaip ready made’ų, pritaikymas (Maurizio Cattelano konceptualus kūrinys „Comedian“, 2019) sukėlė šurmulį ir diskusijas apie meno lauko būklę bei veikimo principus. Egzistuojant galybei frazeologizmų ir šabloninių komedijų scenų, kuriose paslystama ant banano žievės, ieškoti galimų simbolinių šio vaisiaus reikšmių ilgainiui atrodo beprasmiška – tematome patį (įgrisusį) bananą. Kauno fotografijos galerijos langines laikinai padengęs bananų raštas įgyja būtent pastarąjį krūvį – iš pirmo žvilgsnio tampa iš konteksto iškrentančiu beprasmiu dirgikliu, kuris asocijuojasi su popkultūros išdavomis (ir noru perjungti televizijos kanalą). Belieka viltis, jog Monikos Balu instrukciją skaitantys žiūrovai turės pakankamai valios šiam dirgikliui atsispirti ir susitelkti į instrukcijos narpliojimą, o bananus suvoks kaip besikartojantį priminimą įsiminti terminą „kalbos bananas“.
Plačiau susipažįstant su Monikos Balu kūryba galima pastebėti plėtojamų temų tęstinumą. Menininkė jau keletą metų ieško būdų, leidžiančių perteikti garsą – be fotografijos, taip pat pasitelkiamas ir tekstas, judesys, lytėjimas ar interakcijos. Su jau aptartu „kalbos banano“ terminu ir pastanga leisti kitiems skaitant pajusti, ką (ir kaip) Monika Balu girdi, taip atkreipiant dėmesį į kiekvieno asmens klausos unikalumą, artimai siejasi ir kiti menininkės kūriniai, pavyzdžiui, „Speech Banana“ (2020) ar interaktyvi instaliacija „Phoneme Terminal 1.0“ (2020). Itin paveiki yra menininkės parengta eilėraščių rinktinė „(Alarms don’t bother me)“ (nuo 2018), sukurta remiantis girdėjimo tema atliktais interviu. „(Alarms don’t bother me)“ atskleidžia garsų suteikiamus emocinius potyrius – erzulį ar ramybę, taip pat dėl neprigirdėjimo ar klaidingo išgirdimo kylantį nepatogumą ir baimę. Galimybė susipažinti su šiomis kitų žmonių patirtimis suteikia gilesnį supratimą apie garso svarbą žmogaus gyvenime, leidžia garsą suvokti kaip įvairialypę patirtį.
Kauno fotografijos galerijos languose ir langinėse eksponuojama „Garsinė komunikacija“ tampa pretekstu ilgėliau stabtelėti vienoje kertinių Kauno senamiesčio gatvių ir susimąstyti apie mus supantį ir mūsų skleidžiamą garsą, su juo susijusias patirtis tarpusavio komunikacijos kontekste. Kiek daug dar turime išmokti apie vienas kitą, kad galėtume sklandžiau bendrauti? Galbūt įsiminti keletą instrukcijos žingsnių būtų puiki pradžia?
