Tarp disciplinų
Performanso meno bendruomenė Lietuvoje nėra didelė. Dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose yra viena iš pagrindinių performanso menininkų veiklos dalių, todėl karantino laikotarpiu jų veikla atsiduria laukimo situacijoje.
Po keturių karantino savaičių kyla tokie klausimai: kokią įtaką karantinas daro performanso meno laukui Lietuvoje ir kiek ši situacija tęsis? Performanso menininkai dažnai tiesiogiai priklausomi nuo slemų, parodų, „pop-up“ renginių, festivalių, meno mugių, kitokio formato viešųjų renginių ir nuo su dalyvavimu šiuose renginiuose susijusių honorarų ar stipendijų. Visi performanso meno renginiai šiuo metu atšaukiami arba atidedami iki 2020 m. rudens arba iki 2021 metų. Dėl dalies renginių reorganizavimo iš tarptautinių į vietinius itin nukenčia tarptautinė menininkų veikla. Renginių atšaukimas taip pat sumažina finansines galimybes planuoti naujus kūrinius.
Meno institucijos, nepriklausomos iniciatyvos ir menininkai virtualias erdves aktyviai užpildė kultūros ir meno sklaida. Ir kai ši skaitmeninė kultūrinės informacijos begalybė tampa pagrindiniu kultūros komunikacijos kanalu, ne skaitmeniniam, o gyvam susitikimui skirti kūriniai lieka be vietos. Yra menininkų, pamėgusių veikti socialiniuose tinkluose „Instagram“ arba „Twitter“ paskyrose, ir jiems bendravimas bei profesinio tinklo plėtimas karantino ir izoliacijos sąlygomis nesiskiria nuo kasdienio. Tačiau yra menininkų, kuriems būtinas tiesioginis kontaktas, per karantiną jiems tenka atšaukti renginius. Man asmeniškai, kaip performanso menininkei, būtini gyvi renginiai, o ne skaitmeninė erdvė.
Nuo 2019 m. vidurio dirbu prie meninio tyrimo projekto „Testai. Technovujarizmas į performansą atliekantį kūną“. Jame tiriu performanso dokumentavimą, kuris sudarytas iš: fotografijos, vaizdo ir garso įrašų ir EEG prietaiso, perteikiančio performanso menininko smegenų veiklos duomenis performanso metu. EEG registruoja galvos smegenų bioelektrinį aktyvumą. Prietaisą naudoju atlikdama performansus, jis, be kitų bangų, registruoja „dėmesio ir meditacijos“ bangas (taip jos įvardintos „NeuroSky“ įmonės apraše). Visi duomenys išsaugomi kiekvieną sekundę, o „dėmesio ir meditacijos“ bangos paverčiamos gyva, spalvota animacija ir garsais. Norėjau, kad projekte „Testai. Technovujarizmas į performansą atliekantį kūną“ dokumentavimas praplėstų fotografijos, vaizdo ir garso įrašymo formas.
Atėję į vieną iš mano performansų, žiūrovai pirmiausiai pamato didelį ekraną ar projekciją. Ten rodomas animuotas vaizdas, sukurtas gyvu laiku gavus apdorotus duomenis iš EEG įrenginio. Performanso erdvė žiūrovui visada matoma iš tolo, nes dirbu atvirose erdvėse, pavyzdžiui, atviroje salėje, bienalėje arba galerijoje su stiklinėmis sienomis, jį atlikau Rygoje („Art Future / Future Signs 2019“) ir galerijoje „Kilo“ (Rovaniemyje, Suomijoje). Taikiau įrenginį ir dokumentuodama konferencijos pranešimą, kaip gyvą įvykį, 8-ojoje modernaus meno konferencijoje (Torunėje, Lenkijoje). Per fotografijas, vaizdo, garso įrašų medžiagą ir EEG įrenginio duomenis galiu rekonstruoti savo įvykusį performansą. Viena iš šių performanso ketursluoksnių rekonstrukcijų buvo pristatyta galerijoje „Meno parkas“ (Kaune, 2019).
Mano performansų atveju galerija, įrenginiai, objektai, medžiagos ir renginių dalyviai yra pagrindas, nes visa tai veikia drauge performanso metu. Nuo 2021 m. planuoju bendradarbiauti su kitais performanso menininkais, jų grupėmis, tuomet kartu tirtume dokumentavimo galimybes. Tačiau šiuo metu neįmanoma nei dirbti, nei planuoti renginių ar numatyti projekto įgyvendinimo laikotarpio, galiu tiktai analizuoti jau surinktą medžiagą.
Ko išmoksta menininkas, dirbdamas karantino sąlygomis? Esant dabartinei situacijai, įmanoma tik nuosekliai ir nuodugniai užsiimti savo kūrybos sklaida, mėginti adaptuoti kūrinius ar siūlyti dokumentacijas renginiams (pvz.: „Supermarket Art Fair“, Meno mugė Švedijoje), kurie mėgina perkelti kūrinius į virtualias platformas. Šios naujos normos yra teigiamos tuo atžvilgiu, kad menininkai tampa plačiau matomi, negu dalyvaudami renginyje gyvai. Taip pat išmokstama kitaip dirbti izoliacijoje. Darbas karantino sąlygomis lyg ir panašus į buvimą menininkų rezidencijoje tolimoje vietovėje, tačiau šioje situacijoje rezidencija – nuosavi namai.
Panašu, kad menininkams 2021-ieji bus labai intensyvūs, įgyvendinant dvejų metų kūrybinę veiklą. Tačiau kaip dabartinė izoliacija paveiks performanso meno pobūdį ir bendruomenes, tebėra neaišku. Galbūt pasikeis menininkų bendravimo ir bendradarbiavimo su meno institucijomis pobūdis: galima bus daugiau dirbti virtualiai, planuojant renginius nuotoliniu būdu ir vengiant nebūtinų kelionių. Tikiuosi, kad bus juntama vienybė atkuriant kasdienį meninės veiklos ritmą ir įveikiant finansinius ir kitokius išbandymus.
