7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Perkrovimas

Apie nuotolinio mokymo ypatumus ir virtualias patirtis

Nr. 15 (1336), 2020-04-17
Tarp disciplinų Dailė
Kristina Inčiūraitė, „Žalioji kultūra“. 2019 m. Meninė dokumentika, skirta laidų ciklui „Indivizijos“
Kristina Inčiūraitė, „Žalioji kultūra“. 2019 m. Meninė dokumentika, skirta laidų ciklui „Indivizijos“

Gyvenimas sustojo, bet mokytojai dirba toliau. Norėjome sužinoti, kaip sekasi menininkėms ir menotyrininkėms, dėstančioms meno mokyklose per karantiną. Apie darbą ir kūrybą ypatingomis sąlygomis kalbasi menininkės Kristina Inčiūraitė (dirba Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje) ir Marija Šnipaitė (dirba Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje), dailėtyrininkė Rita Mikučionytė (dirba Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje ir Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje).

 

Rita Mikučionytė: Prieš prasidedant nuotoliniam mokymui(si) buvo labai daug nerimasties. Apskritai laikas namuose ypač keistai slenka – kaip guma ištįsta, o po to staiga susitraukia, ir vakarop pamatau, kad tarsi nieko doro ir apčiuopiamo nepadariau.

 

Man veiklų, dirbant dviejose mokyklose, išties su kaupu. Per poros savaičių atostogas reikėjo perrašyti pamokų planus, išbandyti daug naujų mokymosi platformų, susivokti, kas labiausiai asmeniškai priimtina ir tinka dailės istorijos dalykui. O kur dar virtualūs seminarai, susirašinėjimai ir vaizdo pokalbiai su kolegomis... 24/7 tiesioginiame eteryje labai vargina.

 

Elektroniniai dienynai skirtingi, daug navigacinių nepatogumų ir varginančių formalumų – turiu absoliučiai viską surašyti, laiku sukelti, po to gauti mokinių atsakymus ir juos vertinti. Aišku, gelbsti vaizdo pamokos, bet susiduriu su techniniais nesklandumais, nes kuo didesnė apkrova, tuo labiau pradeda streikuoti namų kompiuteris.

 

Toliau viskas ritasi nežmoniška banga... Kažkas pavyksta, kažkas stringa, erzina, kai nesklandu. Privargstu penkiskart labiau! Pasitenkinimo – nulis. Buvo užplūdusios liūdnokos nuotaikos – be gyvo bendravimo viskas atrodo beprasmiška, jautiesi nereikalingas. Na taip, per nuotolį bendraujam, bet ne su visais, nes yra ir negalinčių, ir nenorinčių... O kaip jums?

 

Kristina Inčiūraitė: Tau paantrinsiu, Rita. Matyt, kažkur giliai ekrano pikseliuose užstrigusi nesėkmė... Visą savaitę sprendžiau moksleivių „logistinius“ klausimus – ar visi turi internetinę paskyrą, ar visi sąrašuose, koks mūsų komunikavimo būdas ir panašiai. Kažkas jungiasi, kažkas nesijungia, kažkas atsiranda, kažkas dingsta. Kažkas skambina bet kuriuo laiku – ryte ar vakare – ir sprendžiam tas problemas. O kai klasių daug, tos į krūvą susidėjusios smulkmenos išveda iš rikiuotės. Atrodo, kad pats mokymo turinys nueina į antrą planą.

 

Tuo laiku, kol sprendžiau formalius kitų moksleivių nesklandumus, mano pačios sūnus visą savaitę jungėsi prie tėvų paskyros, nes jo asmeninė kažkur praganyta. Tą sužinojau tik savaitės pabaigoje, kai atsirado mokytojų, sakančių, kad šis bei tas nepadaryta, neperžiūrėtos į jo paskyrą siųstos asmeninės žinutės...

 

Tačiau uždariusi buto duris ir išėjusi apsipirkti už nugaros palieku tuos nuotolinio mokymosi rūpesčius. Jie tampa nereikšmingi. Tuščiose miesto gatvėse panyru lyg į kompiuterinį „išgyvenimo“ žaidimą – mažai žmonių, aplink tvyro toksiška įtampa. Rodos, ir šuns lojimas kitoks nei anksčiau.

 

Smulkmeniški tikro gyvenimo rūpesčiai persikelia į ekraną, o fantasmagoriški virtualūs – į tikrovę. Apsikeičia vietomis. Persistumdo vertybiniai prioritetai. Vyksta tam tikra socialinė transformacija. O su ja susijusi mūsų frustracija man atrodo visiškai suprantama. Esame diskomforto zonoje.

 

Marija Šnipaitė: Tačiau atrandu ir savotiško komforto turėdama fizinius, socialinius apribojimus, bet būdama neapibrėžto laikotarpio atkarpoje, kur iki tol svarbūs rodęsi planai, šiomis dienom turėję įvykti reikalai pakimba ore ir jų andainykštis reikšmingumas tampa visai nesvarbus. Daug erdvės tiesiog būviui su savimi.

 

Pirmas reiškinys, atėjęs iš išorės, – ta begalė pasiūlymų, kad tik neliktum vienas. Jie tarsi įkyrūs turgaus prekeiviai atakuoja: jums dabar sunku – mes jums dovanojame jogos pamokas, virtualius turus po muziejus, psichologinius patarimus, ir tortą galim pristatyti per kurjerį. Jei dar iš pradžių atrodė, kad o, kiek galimybių, greit tai ėmė virsti vientisu dūzgesiu, kažkodėl besikėsinančiu į atsiskyrėlišką būvį, lyg šis būtų yda.

 

Pasiruoškime nuotoliniam mokymuisi ir panašiai: visais kanalais eina pasiūlymai apie patogias platformas, perrašomi planai, kas netingi, rengia seminarus. Galimybių ir pasirinkimų daug, bet ko reikia būtent meninio lavinimo mokykloje?..

 

Kaip ir minėjot abi, pirmiausia užpildai lentelių grafas, kur reikia paryškini, kur reikia – kursyvą uždedi. Pdf’uose suguldai nuotraukas – prie jų pavardės ir nuorodos. Ir zoom’ą įsijungi: vienas po kito atsiranda veidai, girdisi šniugždesys. Paskui vienas po kito veidai pasislepia, mikrofonai išsijungia. Kelis veidus matai, vietoj kitų – tik vardas. Kalbi, kartais atsako. Laikas baigiasi.

 

Programą atlikai. Turbūt net visai kokybiškai ir abiem pusėm su šiokiais tokiais atradimais, bet neapleidžia jausmas, kad kažkaip kitaip norėtųsi. Šis metas galėtų būti labai sodrus ir turtingas, ypač vyresnių klasių mokinių kūrybiniuose ieškojimuose, bet vis tiek mokyklai, disciplinuojančiai institucijai, pataikyt į tą dialogą nėra lengva... Aišku, kol kas galima kalbėti viso labo tik apie parengties būseną, kol ruošėmės kažkam...

 

R. M.: Grįžtu prie judviejų užuominų. Viena vertus, pritarčiau Marijai, kad kol kas kalbam tik apie parengties būseną, sakyčiau, komunikacijos reguliavimąsi, o tikrasis nuotolinis menų mokymas dar priešaky, tad apie tai turbūt tik po kokio mėnesio būtų tikslinga plačiau kalbėtis. Kita vertus, kaip abi užsiminėt, dabar labai svarbus savęs ir vertybių permąstymo laikas, apskritai būvio uždaroje erdvėje įprasminimas.

 

Jungiantis prie skirtingų internetinių platformų ir dirbant prie kompiuterio iš namų man padidėjo nesaugumo pojūtis – a priori esi totaliai sekamas ir kontroliuojamas. Visi mato, kada kur (ir ar išvis) buvai prisijungęs. Bet kas gali už tų „pasislėpusių“ veidukų tūnoti, tavęs klausytis... Jau nekalbu apie išaugusias galimybes pasinaudoti asmeniniais skaitmeniniais archyvais.

 

Taip, mes šiandien daug kalbam, kad po pandemijos būsim kitokie, kad tai puikus, kompiuteriniais terminais kalbant, persikrovimas. Vis dėlto manau, kad nuotolinis bendravimas ir juolab mokymas niekada nepakeis tiesioginių, gyvosios energijos mainais pagrįstų žmogiškų santykių, kaip ir virtualios parodos neatstos tikrųjų emocijų, kurias išgyvenam žvelgdami į kūrinio originalą.

 

Galvoju apie žvilgsnio ir judėjimo trajektorijas šiapus ir anapus ekrano. Vis prisimenu savalaikius, šiandien vėl aktualius menininkų projektus – Tomo Martišauskio parodą „Pievų spėlionės“ (galerija „Sodų 4“, 2017), Tomo Ivanausko „Paminklų akimis“ (MMC, 2013), Thomo Strutho muziejų fotografijas (1989–2005), Billo Violos „Reverse Television. Portraits of Viewers“ (1983)... dar Tavo, Kristina, pranašiška paroda „Limbo“ (galerija AV17, 2019). O kas dabar jūsų – menininkių – akiratyje? Nebaigti, nauji meniniai projektai?

 

M. Š.: Turbūt dabar tas metas, kai jei leidi sau, gali mintyse instaliuoti įvairiausius scenarijus, kur maišosi skirtingos nuotaikos. Viena vertus, metas permąstyti vertybes, skirti laiko tam, kam jo trūko, pradėti realizuoti naujus sumanymus tam rytojui, kuris vis dėlto bus, ir t.t. Kita vertus, gali pasimatuoti apokaliptiškas nuotaikas ir mąstyti apie tai, kad bus supurtyta ekonomika, kad tavo kliktelėjimai pele gali būti susekti, apie žmones kitoje pasaulio pusėje, išsikasusius bunkerius ir besiruošiančius pasaulio pabaigai...

 

Sako, kad išaugo susidomėjimas distopine literatūra, filmais, kai įsijautimui į juos susidarė puikus fonas. Dabar pati skaitau Marijaus Gailiaus „Oro“. Tiesa, pradėjau gerokai seniau ir lėtokai stūmiausi į priekį, kol knyga nejučia įsimaišė į šiandieninių aktualijų srautą. Ten skyriuose persikloja Antano Mončio muziejus, nukeltas į ateitį, tinklalaidės, transliuojančios pokalbį su virtualiu antrininku, globalaus atšilimo sukeltas potvynis, užtvindęs Neringą, su siužetu, vykstančiu ir nūdienoj.

 

Man dabar panašiai: atrodo, kad laikas eina tokiais skyriais, apie šiandien / apie ryt ir nežinia, kuri kryptis „arčiau tiesos“. Kaip tik šiandien turėjom atidaryti mokinių parodą... Darbinis pavadinimas turėjo būti „Ryšys“, tiesiog, pagal temą, kurią buvau jiems uždavusi... Taigi šiandieninis ryšys trūkčioja kaip tame romane. Galvojau apie tą parodą nemažai, mintyse stumdžiau ekspoziciją, dabar visa tai atrodo beveik kaip pramanas.

 

Vaikštinėjau po Sapieginės miškus ir labai nustebau atpažinusi tas vietas, vaizdus pro medžių properšas, kurios darė įspūdį vaikystėje, kai vaikščiodavau čia su savo seneliu. Pastaraisiais metais ne kartą pro tas vietas tiesiog praeidavau. Jos nekėlė jokių asociacijų. O dabar staiga iškilo: va, čia gi tas skardis, kurį praeidavom, už kurio posūkis kairėn, o tada... Matyt, šis fizinis sulėtėjimas man plaka keistą kokteilį iš laiko, prisiminimų ir planų. Nors, reikia pripažinti, vis pagaunu save galvojančią, kad toks būvis man visai patinka.

 

Šis laikotarpis (kuris dar iš tikro labai trumpas) pavyzdingai žiūrint gal ir turėtų būti išnaudojamas kūrybai. Bet pastarosiomis savaitėmis, tiesą sakant, nelabai ką ir dariau. Nors numanau, kad tas nedarymas – iš tikro pasyvus stebėjimas, nes apstingęs laikas, ribinės būsenos, būtent tai, ką fiksuoju savo kūriniuose...

 

K. I.: Marija, tas „nelabai ko“ darymas yra kur kas daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – tai kokybinis pokytis. Aišku, skamba kaip erezija kapitalistinėje produktyvumo skatinimo epochoje. Išties manau, kad pasyvus stebėjimas, lėtas buvimas turėtų tapti šiandieninio žmogaus kasdienio gyvenimo „higiena“, „žaliąja“ kasdienybės kultūra. Tai, kas iš esmės neturi poveikio aplinkai – nematerialios (ne)meno praktikos, o savirefleksija – kaip viena iš jų. Mažiau dirbti bei gaminti, o kartu ‒ ir mažiau vartoti. Galbūt šiandieniniam pavargusiam pasauliui mes daugiau padėtume būdami mažiau našūs ir kartu mažiau „taršūs“. Tokią poziciją esu išsakiusi šių metų pradžioje savo autorinėje laidoje, skirtoje meninės dokumentikos apybraižų ciklui „Indivizijos“.

 

Manau, vertėtų labiau vertinti tarpusavio ryšių „ekologiją“ ‒ bendravimą be skubos, su atidumu ir pagarba. Kaip Rita akcentuoja ‒ gyvosios energijos mainais pagrįsti žmogiški santykiai. Uždaryti karantine turim puikią progą dažniau vienas kitam pažiūrėti į akis, išklausyti, kalbėtis. Galų gale ‒ dažniau pabūti su savimi. Kam neišeina, tas pradeda kovoti su savo vidiniais demonais, kaip kad mano filme „Limbo“ (2018), kur keli herojai įkalinti viešbutyje, tapusiame slapta mokslinio tyrimo laboratorija.

 

COVID-19 šmėklos akivaizdoje visi gyvename laboratorinėmis sąlygomis. Iš tiesų, aš džiaugiuosi tuo socialiniu už(si)darymo eksperimentu, nes jis siunčia pozityvią žinutę. Kodėl? Tikiu, kad nuotolinio mokymosi nesklandumai gali tapti privalumu vaikams, – dirbdami tik namuose jie skatinami prisiimti didesnę atsakomybę, būti savarankiškesni. Kodėl mokytojui į viską reikia rodyti pirštu? Juk kūrybiški žmonės yra tie, kurie gana anksti išsiugdo savarankiškumo jausmą, o kartu ir pasitikėjimą savimi.

 

Kadangi jau kalbam apie gyvenimo pokyčius, tai turiu prisipažinti, kad aš su savo šeima jau gerokai prieš karantiną atlikome „vidinę inventorizaciją“ – ją atliekam kas 4–6 metai, bandydami nesustoti vienam taške, judėti pirmyn. Atkeliavo keli pasiūlymai dirbti arba karštuose Artimuosiuose Rytuose, arba lietingoje Airijoje. Turėjom pasirinkti. Nusprendėm rankas suleisti į drėgnąją žaliąją žemę (tikiuosi, kad Bruno Latouras ar Donna Haraway pritartų mūsų pasirinkimui). Taigi netrukus prieš akis nauja pradžia...

 

Parengė Rita Mikučionytė

Kristina Inčiūraitė, „Žalioji kultūra“. 2019 m. Meninė dokumentika, skirta laidų ciklui „Indivizijos“
Kristina Inčiūraitė, „Žalioji kultūra“. 2019 m. Meninė dokumentika, skirta laidų ciklui „Indivizijos“
Kristina Inčiūraitė, „Žalioji kultūra“. 2019 m. Meninė dokumentika, skirta laidų ciklui „Indivizijos“
Kristina Inčiūraitė, „Žalioji kultūra“. 2019 m. Meninė dokumentika, skirta laidų ciklui „Indivizijos“
Kristina Inčiūraitė, „Žalioji kultūra“. 2019 m. Meninė dokumentika, skirta laidų ciklui „Indivizijos“
Kristina Inčiūraitė, „Žalioji kultūra“. 2019 m. Meninė dokumentika, skirta laidų ciklui „Indivizijos“
Kristina Inčiūraitė, kadras iš eksperimentinio filmo „Limbo“. 2018 m.
Kristina Inčiūraitė, kadras iš eksperimentinio filmo „Limbo“. 2018 m.
Kristina Inčiūraitė, kadras iš eksperimentinio filmo „Limbo“. 2018 m.
Kristina Inčiūraitė, kadras iš eksperimentinio filmo „Limbo“. 2018 m.
Marija Šnipaitė „Diena po dienos“. 2018 m.
Marija Šnipaitė „Diena po dienos“. 2018 m.
Marija Šnipaitė „Visai šalia“. 2019 m.
Marija Šnipaitė „Visai šalia“. 2019 m.