Susirašom

Šie du menininkai Kauno fotografijos galerijoje liepos 25 d. mėnesiui atvėrė parodą „Integracija“, kurią patys ir „kuravo“. Pokalbiai vyko per mesendžerį skubančios kasdienybės aplikoje. Pašnekovai jiems patogiu laiku, ryte, dieną, kur nors pakeliui arba vėlai vakare, esant progai atrašydavo, o aš laukdavau jų atsakymų. Vienas iš jų buvo mano mokytojas faktiškai, kitą taip pat laikau mokytoju, tad jų asmenybės ir kūryba man visad buvo artimos.

Sakoma, kad menas – tai bendravimo forma. Šiuo atveju, manau, bendravimas skleidžiasi parodos ekspozicija, kuri kviečia ne tik „integruotis“ į kūrinius apie miestą, bet ir rezonuojant tarpusavyje.

Kaip ir kada kilo mintis surengti šią paroda drauge?

R.T.: Eimis pirmas pasiūlė.

E.M.: Pirmas – tai nereiškia gerai.

R.T.: Kažkas juk turi pirmą žingsnį žengti.

Ar tai bus jūsų pirma dueto paroda?
E.M.: Jei rimtai, tai kai pradėjau stebėti miestą kaip vizualizacijos objektą, kilo tokia mintis, kad būtų įdomu ne tik rasti savo kontekstą, bet ir pasižiūrėti, kaip kiti miestą mato. Čia žvilgsnis pakrypo į Remigijų, nes jau buvome pažįstami, taigi pasiūliau jam bendradarbiauti.
Taip, kaip dviejų autorių – pirma, dalyvavome grupinėse.

R.T.: O aš neabejodamas sutikau.

Gyvename mieste, bet jaučiu, kad jums, kaip ir man, artimesnė gamta. Eimučiui, kiek žinau – Zarasai, Remigijui – Šilavotas ar tie Klaipėdos krašto laukai, kuriuos dažnai matome jo fotografijose. Tai vis dėlto kas arčiau širdies – miestas ar gamta? Nenoriu jų priešinti, bet kaip ten yra kūryboje?

E.M.: Esu veikiamas lyg ir dvejopai – gamtos ir provincijos miestelio, su visais iš to kylančiais pojūčiais, meile gamtai ir t.t. Kita pusė – tai urbanistinis Kaunas, daugiaaukščiai, socialus miestas, rūsiai ir ten vykstantys velniai žino kas, su iš to išplaukiančiomis deformacijomis ir transformacijomis, kurios, be jokios abejonės, veikia pasąmonę.

R.T.: Nebūtinai vaizdai iš Klaipėdos – neidentifikuoju vietos, ji nesvarbi. Rodysiu tuos darbus, kurie buvo per pokalbį ir su Benu Šarka. Man įdomu, kaip į šitą pasikalbėjimą įsiterps Eimis, nes ir kalbantis su Benu būdavo įsiterpę kiti pašnekovai su savo vaizdais feisbuke. O čia jau kita erdvė. Eimio dideli formatai, mano maži, jis kalba abstrakcijomis, aš – fotografiniu vaizdu, nors ir nedokumentuojant vietos, tik laiką.

O kaip, Remigijau, dėl miesto ir gamtos?

R.T.: Viskas savo vietoj, pradžioje buvo gamta, paskui miestas, po miesto vėl gamta, ir tai skirtingi pojūčiai, erdvės ir buvimas jose.

E.M.: Mąstau per spalvą, pojūtį, būseną.

R.T.: Aš čia sutinku su Eimiu – pojūtis ir būsena man irgi svarbu, tai nėra matematiškai išskaičiuotas vaizdas ar tiesmukiškas vaizdo skenavimas.

Ar įvardytumėte save labiau kaip miesto, ar kaip gamtos žmogų?

R.T.: Gamtos.

E.M.: Gyvenimo aplinkybės verčia būti mieste. Būdas gamtos.

Žinau, kad abiem bendras vardiklis yra ne tik kūryba. Šilavotas – tokia vieta, kuri artima jums abiem. Gal galite plačiau pakomentuoti savo santykį su šia vieta? (Šilavotas – kaimas Prienų rajone, jame yra tokia labai įdomi vieta kaip Šilavoto davatkynas: daugiau nei šimtą metų čia buvo neformalus davatkėlių vienuolynas, o nuo 2004 m. vyksta plenerai, kurių pagrindinis kuratorius buvo tapytojas Alfonsas Vilpišauskas).

E.M.: Šilavotą atradau Vilpišausko dėka, tai unikali vieta, kur gali pajusti, kas yra laikas.

R.T.: O mano vaikystė Šilavote prabėgo. Tai čia pradžių pradžia, Šilavotas – mano namai iki šiol, ir tai viską pasako. Nors Kaunas irgi svarbi vieta, nes mane vasarą atveždavo pas močiutę. Toks atvirkštinis variantas – iš kaimo į miestą pas močiutę. Iki šiol pamenu tą senamiesčio kvapą po lietaus.
Ar seniai esate pažįstami? Gal pamenate, kur susipažinote? Gal Šilavote?

R.T.: Gal ir senokai, aš net nepamenu. Gal ir praeitame amžiuje. Eimuti, kaip tau atrodo?
Bet viskio su pienu pirmą sykį kartu išgėrėm tikrai Šilavote.

E.M.: Na, kažkur dalyvavome bendrose parodose, bet Šilavote tai ne tik pienas suintensyvino bendravimą.

Gal pamenate, nuo kelintų metų pradėjote dalyvauti Šilavoto plenere?

E.M.: Nuo 2004 m. grupės „Angis“ plenero „Ir nevesk mūsų į pagundą“. Ko gero, tai buvo pirmasis pleneras.
R.T.: Aš gal nuo 2012 arba 2013 metų.

Abiem aktualios ne tik pagrindinės kūrybos medijos, kaip Remigijui fotografija ar Eimučiui tapyba. Esu matęs Remigijaus tapybą, o Eimutis dažnai naudoja fotografiją, video formatą, instaliaciją. Kiek jums svarbios ir įdomios kitos raiškos formos?

R.T.: Man tapyba daugiau kaip žaidimas – su dažais, teptukais, drobe. Fotografijos procesas man trunka ilgai, o tapyba – momentinis procesas, nors turbūt turėtų būti atvirkščiai. Tapyba – improvizacija nežinant, kaip prasidės ir kuo baigsis, svarbu pats procesas, aliejinių dažų kvapas ar teptuko prisilietimai ir buvimas su spalvomis.

E.M.: Tapyba naudojama kaip priemonė įdėjai formuoti. Taip pat ir kitos raiškos priemonės, kartais kaip pagrindinės, kartais kaip pagalbinės, naudojamos ne kaip pats sau tikslas, bet pasitelkiamos vienai ar kitai vizualizacijai, vadinamajam stuburui sukonstruoti ir retransliuoti žiūrovui.

Kiek žinau, abu taip pat užsiimate edukacine veikla. Dėl ko tai jums svarbu kaip menininkams? Dėl grįžtamojo ryšio ar bendravimo su jaunimu? Ar ta pedagoginė veikla gali daryti įtakos kūrybinei veiklai? O gal jau nuo to pavargote?

R.T.: Kūrybai gal ir nedaro įtakos, bet pats bendravimas su studentais labai įdomus, džiugina jų kūrybiniai atradimai, kai jie patys kažką atranda, pradėdami nuo nežinojimo.

E.M.: Pedagoginiame darbe stengiuosi vadovautis principu – nepakenk, kiek galiu, padedu rasti savo kelią. Grįžtamasis ryšys egzistuoja – kiek duodi, tiek gauni. Taip buvo iki mūsų, manau, bus ir po mūsų. Silpnumo akimirkas išsklaido jauni talentai, tai „veža“.

Iš pažiūros esate kūrėjai individualistai, tarytum asketiškai kuriantys ir po to pristatantys savo kūrybą meno vartotojams ir plačiajai publikai. Tačiau abu buvote / esate kūrėjų grupės nariai: Remigijus – „Doooooris“, Eimutis – „Angis“ narys. Ar bendravimas su kitais bendraminčiais veikia kūrybą? Kaip suvokiu, anksčiau visas tas meninis bendravimas buvo intensyvesnis, nei yra dabar. Ar čia dėl laikmečio skirtybių, ar dėl poreikio nebuvimo? Kaip yra iš tikrųjų, ar tai vis dar aktualu šiandien?

R.T.: Aš dar ir TTL veikloje dalyvavau. Ta veikla kadaise kažkaip labai natūraliai prasidėjo, natūraliai ir nutrūko. Ar darė įtaką kūrybai? Manyčiau, kad ne. Mes visi savo kūryba tokie skirtingi, o dalyvavimas – daugiau dėl tam tikro požiūrio į kai kuriuos dalykus. Tai buvo gana fragmentiška veikla. Dabar noro nėra.

E.M.: Na, grupė tuo metu, kai susikūrė (iniciatorius ir idėjos vadas Jonas Gasiūnas), buvo kaip priešprieša tuometei nomenklatūrinei Dailininkų sąjungai. Kitas susibūrimo aspektas buvo giminingas požiūris į meną, tapybą, mobilesnis ir greitesnis parodų organizavimas ir t.t. Poveikis vienas kitam galbūt ir būdavo, kai susinešdavome darbus parodai, bet po to, išsiskirsčius, viską užmiršdavome ir kiekvienas dirbdavome savo meną. Yra pradžia, yra ir pabaiga – nieko amžino, kuo toliau, tuo kiekvienas vystomės (vystėmės) skirtingesniais keliais visomis pozicijomis. Kai bus poreikis susieiti, galbūt taip ir atsitiks.

Judviejų parodoje bus eksponuojami iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi kūriniai. Nedideli, nespalvoti, atpažįstamo vaizdo – fotografija. Dideli, spalvoti, abstraktūs – tapyba. Kuo toliau, tuo labiau manau, kad tas kontrastas tikrai bus paveikus, įdomus iš to atsirandantis santykis. Kokios jūsų mintys? Gal šioje „Integracijoje“ dar kažką praleidau?

E.M.: Mano manymu, tam tikrų sąsajų yra: Remigijaus mažo formato fotografija turi makro užmojų, kurie gerai įsižiūrėjus turi mikro pasaulio elementų, o mano struktūros, formuotos iš keliolikos „mikro“, susiaudžia į pretenziją būti „makro“. Galbūt šitas santykis ir sudarys pretekstą (arba ne) koegzistuoti parodinėje erdvėje.

R.T.: Man irgi bus įdomu, nes, kaip minėjau, mano fotografijos bus iš pasikalbėjimų su Benu Šarka feisbuke ciklo, kur irgi atsirasdavo trečias ar ketvirtas pašnekovas. Įdomu, kaip Eimutis įsiterpia į šių pašnekesių fragmentus, ir gal jau atsiranda visiškai kitos prasmės. Pagaliau viskas susipainioja, bet susitikus ir sudėliojus darbus, manau, viskas išaiškės.

Kuo norėjote būti vaikystėje, apie ką galvojote? O dabar, jei galėtumėte susikeisti su kuo nors vietomis, kuo norėtumėte būti?

R.T.: Daug kuo norėjau būti, bet tik ne menininku. O dabar susikeisti su niekuo nenoriu.
E.M.: Paauglystėje kažkaip viliojo archeologija, bet dabar – tai gal tik kosmonautu.

Kaip atrodo jūsų laikas, skirtas sau? Ką veikiate, kuo užsiimate?
R.T.: Tai toks laikas, kada nieko neveikiu ir būnu vienas.
E.M.: Ganau debesis arba stengiuosi būti arčiau gamtos.

Dėkodamas už pašnekesius dar paklausiau: „Gal norėtumėt pabaigai ką nors pasakyt, kokį palinkėjimą?“ Remigijus vėlai vakare atsiuntė pamiškės peizažo nuotrauką ir parašė: „Čia dabar tas momentas, kada nieko neveikiu ir visiška tuštuma, ir nieko nenoriu pasakyt, svirplys už kampo svirpia…“ Eimutis pokalbį užbaigė su „finito“.

Paroda „Integracija“ veikia iki rugpjūčio 25 d..
Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas) dirba antradieniais–penktadieniais  11–18 val., šeštadienais–sekmadieniais 11–17 val.