7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie stuburą

Eglės Grėbliauskaitės instaliacija Vilniuje „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“

Agnė Narušytė
Nr. 39 (1276), 2018-11-30
Tarp disciplinų Dailė
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“

Lapkričio 17 d. buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. Apie ją nenorime kalbėti. O jei kalbame, tai „blogai“. Nors yra ir tokių, kurie kalba tik „gerai“. Jos išdavystę nutylime arba teisiname, kai užliūliuoja poezijos ritmai ir rimai. Jos poeziją išmetame iš vadovėlių, kai prisimename, ką padarė. Gal dėl šio neapsisprendimo tebėra jos vardo mokykla, o šalia tebestovi Vlado Vildžiūno sukurtas paminklas – tik biustas, prisiglaudęs prie sienos. Jos veidas svajingas, plaukai banguoja vėjyje – tikra lyrinė poetė. Tiesa ta, kad dešimtmečius pro ją kasdien praeidama niekada neįsižiūrėjau. Toks paminklų likimas – nebepriminti. Arba būti nukeltiems, kad nebeprimintų.

 

Tai gresia Salomėjos kolegai Petrui Cvirkai. Stovi tas Cvirka investuotojams patrauklioje vietoje, kuri suformuota kaip paminklo postamentas. Simboliška, kad Cvirkai – didinga kalva, o Nėriai – siena ir šaligatvis. Bet šis tekstas – ne apie tai, nors dabar vėl masiškai statomi paminklai tik „didžiavyriams“.

 

Šis tekstas – apie Eglės Grėbliauskaitės kūrinį, siūlantį apmąstyti žmones ir įvykius, kuriuos paženklina paminklai. Kai kas jau galbūt pastebėjo virš Jogailos gatvės antro aukšto balkone švytintį Salomėjos portretą. Kaip kasmet primena vasario 17-ąją minima emancipacijos diena, politiniai balkonai pas mus vis dar neskirti moterims. Bet štai poetė iš ano laiko šnairuoja į Petrą. Išsigandusi? Susigėdusi? Sutrikusi? „Dar nekalta“, – sako Grėbliauskaitė – čia ji nusifotografavo dar prieš lemtingą sprendimą.

 

Galbūt mažai kas užsuko į Pamėnkalnio galerijoje veikiančią kavinę „Elska Coffee“ ir perskaitė ten padėtą menotyrininkės Monikos Kalinauskaitės tekstą „Salome and Peter“. Bet tikrai žinau, kad mėgstantys pasivaikščioti Vilniaus gatve jau girdėjo Nelės Savičenko skaitomą poeziją. Aktorės balsas skamba tarsi iš paties Salomėjos biusto. Poezijos fragmentų rinktinę Grėbliauskaitė sudarė taip, kad atsiskleistų kone šizofreniškas menininkės mėtymasis tarp įsiklausymo į save ir politinės pompastikos. Įprasti lyrikos rimai vilnija kaip tas biustas, eilėraščiai Stalinui dunda maršu. Tą būseną apibendrina dvi eilutės: „Gyvenimas mano – pavasario aidas. / Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus.“

 

Paskui – lyg tame klaikiame sapne – kovoja mintys ir jausmai: „Gauskit, visos stygos, gauskite pašėlę! / Grokit mano skausmą, grokit mano gėlą!“ – „Sukasi, pinasi sutemų pasakos. / Skrenda naktis pro banguojantį debesį.“  – „Plieninis vardas Stalino / Sugriaudėjo perkūnais.“ – „Matai – į mirtį atsigręžus, / Kaip žūva milijonai, / Kaip brolius į vergiją veža / Akli, kurti vagonai...“ Pala pala – negi ji čia jau kalba apie tremtinius? Ne. Eilėraštis vadinasi „Melnikaitė“ (1944). Bet balsas nesako pavadinimų, todėl klausydamasi poezijos šaltą ir tamsų Salomėjos gimtadienio vakarą išgirdau abejonę ir nežinią, kuriuos norėjo užkoduoti Grėbliauskaitė.

 

Čia pagaunu save, kad negaliu jos pavardės pakeisti žodžiu „menininkė“, nes tuomet viskas susipainiotų – apie kurią kalbu? Tai ir paaiškina, kodėl čia ir dabar atsirado šis kūrinys. Iš vienų „balkonų“ pikti balsai ragina versti paminklus, draudžia kalbėti apie nepatogius faktus ir asmenybes, o kalbančiuosius kaltina palankumu Putinui. Iš kitų balkonų kiti pikti balsai ragina uždrausti abortus, uždrausti imigrantus, uždrausti, uždrausti, uždrausti. Šiuo metu internete daugelis dalijasi plakatu iš JAV Holokausto muziejaus, kuriame vardijami „ankstyvi ženklai, perspėjantys apie fašizmą: galingas ir besitęsiantis nacionalizmas, panieka žmogaus teisėms, priešų, kaip vienijančio reikalo, identifikavimas, kariškių viršenybė, siautėjantis seksizmas, kontroliuojama žiniasklaida, maniakiška baimė dėl nacionalinio saugumo, religijos ir valdžios susipynimas, proteguojama korporacijų galia, represuojama darbuotojų galia, panieka intelektualams ir menams, maniakiškas rūpinimasis nusikaltimu ir bausme, paplitęs įdarbinimas per pažintis ir korupcija, nesąžiningi rinkimai.“ Kiek ženklų atpažinote iš dabartinio gyvenimo Lietuvoje? O pasaulyje?

 

Užkeldama Salomėjos Nėries figūrą į balkoną, priversdama išgirsti jos balsą Grėbliauskaitė klausia, kaip mes pasielgtume panašioje situacijoje. O kartu siūlo pasvarstyti, kokia atsakomybė tokiame pasaulyje tenka menininkui. Nes jo(s) balsas veikia stipriai – tuo įsitikinau klausydamasi poezijos ir stebėdama praeivius. Jie suklusdavo, ypač kai suskambėdavo tie vos ne draudžiami, o taip neseniai dar privalomi žodžiai apie gintarėlį ant delno. Mačiau, kaip krūpteldavo išgirdę:

 

Genijaus žodžiai man gaudžia

Ūžiančių jūrų balsais:

„menas priklauso liaudžiai, –

Tu jai taip pat priklausai“.

 

Ar tai – ne apie dabartį? Ar čia nenuskamba panieka intelektualams ir menams? Ar Salomėja neišduoda savęs pačios rašydama tokį eilėraštį? Ar panašiomis aplinkybėmis nepasielgtų nauji petrai ir salomėjos taip pat? Nežinau, tik spėju, kad ir tada skaudėjo tik pavieniams. Ir kad lemtingi sprendimai iš pradžių yra buitiški. Anot Monikos Kalinauskaitės: „Priešingai nei teigia didvyrių mitai, valiai palaužti nereikia net kirvio – užtenka sutrikti, pavargti, pasimesti, susilaukti vaikų, įsimylėti, išalkti, neišsimiegoti. Stuburas yra tik vienas iš mūsų organų, ir kartais jis negali atlaikyti net smegenų.“

Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“