Sebastian Diaz Morales, kadras iš videodarbo „Kabantis“ („Suspension“), 2014 m.
Sebastianas Diazas Moralesas – argentiniečių menininkas, kuriantis videodarbus, kuriuose mezgamos įvairios fikcijos ir realybės santykių formos. Sausio 31 d. Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, atidaromos personalinės Moraleso parodos proga menininką kalbina ŠMC kuratorė Inesa Pavlovskaitė.
Jūsų kūriniai pasižymi žanrine įvairove, juose susilieja dokumentikai, fantastiniams filmams, eksperimentiniam kinui, fikcinei žurnalistikai būdingi motyvai ir strategijos. Jie nufilmuoti skirtinguose pasaulio taškuose: Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Kaip Jūs pradedate dirbti ir kas lemia vieną ar kitą išraišką?
Dažniausiai mano darbai gimsta iš impulso daryti ką nors dėl ko nors – tarkime, kritiškai apmąstyti tam tikrą idėją ar pritaikyti ją prie specifinės aplinkos ar situacijos. Turiu savas formuluotes ir kalbėjimo būdus, bet jei situacija iš manęs reikalauja kitų priemonių, dažniausiai stengiuosi atsisakyti specifinių kalbos ar naratyvo metodų. Šalia racionaliosios ir konceptualiosios veiklos pusės taip pat egzistuoja ir nemenka emocijų dalis. Stengiuosi jautriau reaguoti į aplinką ir perkeliu tą jautrumą į kūrinį.
Regis, kaip meninė priemonė ir strategija Jums ypač svarbi fikcija. Kaip suprantate fikcijos santykį su realybe? Tiksliau, ar fikciją aptinkate realybėje, ar ji pasirodo dėl medijavimo?
Mokslinės fantastikos autorius J.G. Ballard’as yra paklausęs: „Kiek fikcijos prasiskverbė į mūsų kasdienybę? (Masinė prekyba, reklama, į reklamos rūšį panaši politika, nuolatinis mokslo ir technologijų pavertimas populiariaisiais vaizdais, spartėjantis tapatybių maišymasis ir jų nykimas plataus vartojimo prekių lauke, televizija, užkertanti kelią laisvai ir originaliai reaguoti į patirtis.) Ar mes gyvename milžiniškame romane? Ir jei fikcija jau supa mus, tuomet ar reikia rašytojui (kūrybingam kūrėjui) išradinėti pramanytą romano turinį? Galbūt rašytojo užduotis – išrasti tikrovę?“
Tiek savo darbuose, tiek gyvenime tyrinėju šią tikrovės ir reprezentacijos susidūrimo idėją. Laikydamas jas neatskiriamu dvinariu junginiu, dirbu su tikrovės elementais ir stengiuosi sukurti savitos formos ir prasmės fikciją, kuri, grąžinta atgal į tikrovę, sukurtų dar vieną, naują tikrovės vaizdą. Tad, kaip jau minėjau, takoskyros tarp tikrovės ir fikcijos neįžvelgiu.
Ar prieš filmuodamas sugalvojate scenarijų?
Kartais taip, kartais ne. Turiu kinematografinį išsilavinimą, o meninį suvokimą išlavinau labiau intuityviai. Formaliai išorinį pasaulį suvokiu kaip sceną. Yra vietų, kur ši scena atviresnė, labiau nenuspėjama nei kitur. Pasitaiko tokių turtingų reginių, kad dažnai net neprireikia scenarijaus – akiai pakanka tiesiog sekti kasdienybės įvykių srovę. O kartais scena būna taip tiksliai sukomponuota, kad nebereikia nieko keisti. Belieka tik parašyti scenarijų ir pridėti keletą naujų elementų. Man patinka improvizuoti remiantis idėja – laikau tai iššūkiu. Iš scenos, iš tos specifinės realybės paimu mane sudominusius elementus ir tyrinėju juos, lyg jie būtų visiškai nauji.
Savo kūriniuose kaip pasikartojantį motyvą naudojate sudvejinimą. Jis gali pasireikšti specifine instaliacijos forma (dvigubas ekranas ir vaizdų dvejinimas videodarbe „Orakulas“, 2008) arba pagrindiniu vizualiu kūrinio motyvu (veidrodis „Nuvokime“, 2012). Regis, veidrodis šiuo atveju yra pirmapradis pasaulio reprezentavimo prietaisas (tas, kuris yra prieš filmavimo kamerą), o filmavimo kamera – jo įpėdinė. Kokį santykį tarp jų įžvelgtumėt?
Kino kamera, veidrodis, daiktų suvokimas, koncepcijos, idėjos, būdas, kuriuo transformuojame daiktus savo mintimis – visa tai veikia kaip vietos, kurioje gyvename, veidrodis. Kita vertus, tai subjektyvu. Tikime, kad daiktai yra vienokie, nes vadovaujamės visuotine sutartimi, tačiau kartais, atidžiai įsižiūrėję į savo veidą veidrodyje, galime įžvelgti kitus, nepažintus veido bruožus. Panašiai nutinka, kai užsispoksome į kitą asmenį ar daiktą ir jis tampa kažkuo svetimu. Veidrodis ir kino kamera įgauna galią transformuoti daiktus, jei juos pastatysime reikiamu momentu ir nukreipsime reikiama kryptimi. Mane domina veidai, kuriuos mums atspindi veidrodis ir kino kamera. Mane domina perėjimai, kuriuos jie gali atverti.
Tęsiant pradėtą pokalbį apie pasikartojimus: pagrindinis veikėjas kūriniuose „Fragmentai I“ (2012) ir „Fragmentai II“ (2012) nepaliaujamai varsto duris ir suka ratus laiptinėse. Ką reiškia šios kartotės be pabaigos?
Šiuo atveju pakartojimai susiję su bandymais atrasti kitus kelius jau įprastame tam tikros vietos žemėlapyje. Šiuose darbuose norėjau iš naujo pamatyti Buenos Aires. Sukūriau savotišką labirintą be galimybės patirti galutinį signifikatą – tai sugriauna išankstinį vietos suvokimą. Noriu, kad būtų galima iš naujo išvysti vietą, kuri buvo paslėpta po kitais tikrovės sluoksniais. Čia durys funkcionuoja kaip jau minėti perėjimai veidrodžiuose. Veikėjas atidarinėja duris ir aptinka naujas erdves, kurios, tarsi kitos dimensijos, atsiskleidžia kitaip nei prieš tai buvusios. Man labiausiai patiktų, jei šiame filme veikėjas visą dieną, o galbūt ir be galo, atvėrinėtų vis skirtingas erdves.
Teko skaityti, kad tasai kafkiškų bruožų veikėjas gyvenime yra menininkas, tiesa?
Šis personažas, Federico Zukerfeldas, yra mano draugas, kurį prieš daug metų sutikau centrinėse Buenos Airių gatvėse. Gatvės visada būdavo mūsų susitikimų vieta; lygiai taip pat, kaip ir filmuose „Fragmentai“, bendrą kalbą rasdavome įvairiuose nuošaliuose kampeliuose. Tiesa, Federico priklauso judėjimui, labai susijusiam su siurrealizmu, todėl jam ši idėja nepasirodė kaip scenarijus – atvirkščiai, jis ją suvokė kaip logišką ir natūralų dalyką. Kadangi jis viską suprato būtent taip, filmuodami iš tiesų buvome linkę tikėti, kad durys mus perkelia į skirtingas vietas. Neturėjome leidimų filmuoti, apšvietimo įrangos, trikojo. Buvome tik jis ir aš kažkur pakampėje su maža kamera, besislepiantys nuo žmonių, kurie mums uždraustų žengti pro duris. Man tai be galo patiko, mes buvome tarsi du kito filmo personažai, filmuojantys šį filmą.
Mačiau parodos „Ficcionario“ architektūrai paruoštus piešinius, vaizduojančius masyvias konstrukcijas ir neįprastus perėjimus. Regis, ketinate čia sukurti erdvę, kuri aktyviai veiktų žiūrovus. Atsisakote kino salėms būdingo pasyvaus kūno. Kaip ši architektūrinė instaliacija susijusi su videodarbais ir kuo ši situacija skiriasi nuo konvencionalesnių videodarbų ar filmų rodymo?
ŠMC parodoje ketinu sukurti erdvę, kuri sužadintų žiūrovą ir leistų jam pasinerti į kitokią dimensiją, apie kurią čia kalbame. Tai realizuoti muziejaus ar galerijos erdvėje yra didesnis iššūkis nei, tarkim, rodyti videodarbus ar filmus kino teatre. Kino teatre yra kiti standartizuoti kodai, ten erdvė tampa naratyvo, kuris priverčia žiūrovą suspenduoti nepasitikėjimą, dalimi. Mene šie kodai yra paslankesni ir atviresni, tad pati fizinė erdvė tampa atvira transformacijoms. Man patinka kino teatro ritualas, kai susėdame tarsi Platono oloje ir stebime šešėlius, bet taip pat patinka fiziškai tyrinėti šešėlius parodos erdvėje.
