Ištikima iš aukščiau patikėtai Kūrybos paslapčiai

Anželikos Cholinos vardas žinomas visiems: jos kūrybinėje biografijoje – daugiau kaip 40 skirtingų žanrų spektaklių, choreografija miuziklams, dramos spektakliams, kinui, gausybė aukščiausių profesinių ir valstybinių apdovanojimų. Naujausius choreografės darbus „Jaunystė“ ir „Karalių pasaka“ galima pamatyti kone visoje Lietuvoje – trupės gastrolių geografija itin plati.

Kartu su seserimi Greta Cholina 2000 m. įkūrė Anželikos Cholinos šokio teatrą (A|CH). Iš 2022 m. įsteigtos Meistriškumo klasės 2023 m. pradėjo formuotis A|CH teatro Jaunimo trupė, kurios jaunieji artistai pasirodo choreografės kuriamuose spektakliuose didžiojoje scenoje.

 

Karjerą pradėjote būdama 24 metų – sukūrėte baletą „Medėja“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Kaip tuo metu jus priėmė meno pasaulis?

Tuo metu aš apie tai negalvojau. Man buvo svarbu pastatyti gerą spektaklį, taip, kaip jį sumaniau. Keista, bet nesijaučiau per jauna kurti. Nors labai lengva nebuvo – iš atminties galiu ištraukti situacijas, kai reikėjo dominti artistus statoma tema, burti trupę į vieningą kolektyvą, kurti kūrybinę atmosferą ar prašyti disciplinos.

Trupė mane priėmė, nes repetuodama tiksliai žinojau, ko noriu, ir su visais artistais visada dirbau labai pagarbiu tonu. „Medėja“ iškart sulaukė žiūrovų pripažinimo, įvairių premijų ir aukščiausių įvertinimų, o tai sukėlė kitą reakciją – tuometė teatro valdžia išsigando pernelyg didelio mano kūrybos pripažinimo. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro durys man užsitrenkė ir yra uždarytos iki šiol.

 

Nuo šio spektaklio praėjo daug metų: kūrėte įvairioms scenoms tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, turite savo pačios įkurtą šokio teatrą. Kaip keitėsi Lietuvos meno pasaulis laikui bėgant?

Laikai, kai teatras buvo šventa vieta, man patiko labiau... Dabar mene klesti didžių diletantų laikas. Bet tai natūralus rezultatas to, kad meistrystė ir profesionalumas nebevertinami, tikrieji meistrai nebedėsto aukštosiose mokyklose, o ir diplomo valstybinėse meno įstaigose retai kas bepaprašo. Šiais laikais gali pats pasivadinti režisieriumi ar choreografu, ar net suteikti sau abu pavadinimus vienu metu, ir statyti, ką nori ir kaip nori, net ir valstybiniame teatre. Juokauju, kad pro dabarties teatrą man dažniausiai norisi mandagiai praeiti nestabtelint.

 

Ką jums reiškė turėti savo vardo teatrą tuo metu, kai jis tik atvėrė duris, ir kokią reikšmę tai turi šiandien?

Tai visų pirma reiškė laisvę kurti. Savo teatre galėjau daryti svarbiausia – sukurti savo pasaulį, kuriame nuolat tvyrotų kūrybinė atmosfera, o trupėje – pagarba ir meilė. Čia galėjau formuoti savo bendravimo taisykles, kurti spektaklius, kada sugalvoju ir su kuo noriu, bei liesti temas, kurios rūpi. Tai buvo ir yra grandiozinė privilegija. Trikdė tik visada neaiški finansinė teatro padėtis, nes nuo jos priklausė, kiek aš galėsiu pastatyti spektaklių. Man pasisekė, kad turiu puikią teatro direktorę, savo seserį Gretą. Kartu su ja, surėmusios pečius, atvedėme teatrą ten, kur jis yra dabar, – rezultatu abi nepaprastai džiaugiamės.

 

Jūsų spektakliuose moterys vaizduojamos kaip stiprios, bet kartu – ir pasauliui jautrios asmenybės. Pavyzdžiui, „Karalių pasakoje“ moterys šalia Čiurlionio yra įvairialypės – švelnios, supratingos, bet tvirto charakterio. Kokia yra Anželikos Cholinos kuriama moteris ir kodėl jums svarbu ją vaizduoti būtent taip?

Kurdama bet kurį personažą nieko per daug neišgalvoju ir juolab „neperleidžiu“ jo per save. Aš stengiuosi atskleisti autorių, jo sumanymą, išlaikau liečiamos istorijos ir personažų autentiškumą. Pasaulio istorijoje ir literatūroje išlieka būtent tokie tipažai – ryškūs, kontrastingi, fatališki ir jausmingi moterų portretai. Jeigu statau spektaklį „iš savo galvos“ – atspindžiu gyvenimą, stengiuosi sukurti kuo tikslesnius personažų psichologinius portretus, kad scenoje dvelktų tiesa apie žmones.

 

Jūsų kūryboje ne kartą figūravo realios istorinės asmenybės. Atkurti žmogų – nelengva užduotis. Kaip atrodo jūsų kūrybinis darbas statant spektaklį pagal realų vienos ar kitos asmenybės gyvenimą? Kiek šiuolaikiškumo ir šių dienų mąstysenos joms suteikiate?

Reikia suprasti, kad žmogaus prigimtis, pergyvenusi daugybę evoliucionavimo etapų, deja, nesikeičia. Bet kurioje geroje dramaturgijoje žmogaus tarpusavyje sąveikaujančių savybių rinkinys lieka tas pats – visur kovoja žmogaus tamsioji pusė su šviesa. Todėl visiškai nesvarbu, ar kuri istorinį personažą, ar šių dienų žmogų. Jeigu myli žmones, išmanai jų psichologiją ir sugebi juos suprasti bei užjausti – turi šansų scenoje priartėti prie tiesos apie gyvenimą ir paliesti žiūrovo sielą. Jeigu pasirinktoje dramaturgijoje norėsi išreikšti ne autorių, o save, ieškosi išraiškos spektaklio formoje – tu ir tavo spektaklis pasmerkti. Labai nedaugelis šiais laikais supranta, kad šiuolaikiškumas – mąstyme. O gal ir niekas jau nebesupranta.

 

Tokie veikėjai – daug emociškai išgyvenę. Kaip padedate šokėjui, kuris nėra patyręs tokių jausmų, sukurti vaidmenį?

Aš labai daug rodau pati. Arba tiesiog prašau: daryk dabar taip, paskui suprasi kodėl. Su artistais daug kalbuosi. Privalau kiekvienam padėti atrasti metodą, kaip sukurti vaidmenį. Tai normalu ir tai yra įdomioji mano profesijos pusė. Nuostabi patirtis buvo spektaklis „Jaunystė, arba scenarijai, pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“, kuriame psichologine prasme sudėtingiausius vaikų vaidmenis kuria tikri vaikai, kuriems 9–13 metų. Kūrybinio proceso metu suvokiau, kad net tokia maža širdelė gali įtikinamai suvaidinti tai, ko jam pačiam gal ir neteko išgyventi, jeigu tik jis gauna tikslią užduotį ir jam kruopščiai išaiškinama scena.

 

Jūsų spektakliuose pasirodo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šokėjai, kurie ne visada žino platų Lietuvos istorijos kontekstą. Kaip jiems padedate suprasti mūsų istoriją ir atkurti Lietuvai svarbias istorines asmenybes?

Tautybė man ne tiek svarbi, kiek talentas ir tai, kaip artistas mane girdi repeticijų metu. Man nebūtina, kad artistas kažkaip ypatingai ruoštųsi pastatyminiam procesui, – čia diktuoju aš. Kartais padedu sau: išsirenku arba tipažiškai tinkamiausius vaidmeniui, arba tuos, kurie scenoje moka išsižadėti savęs – sugeba lengvai nusiimti savo odą ir užsidėti personažo.

 

Jūsų statyta „Barbora Radvilaitė“ LNOBT scenoje išliko penkiolika metų. Kaip keitėsi jūsų pačios požiūris į spektaklį, kuris gali gyvuoti daugiau nei dešimtmetį? Ar laikui bėgant neatsiranda noro jį keisti?

Nuo pat pradžių nesiimu kurti spektaklio, jeigu nejaučiu, kad jis gali būti rodomas „visą gyvenimą“. Todėl po premjeros mizanscenų ir choreografijos iš esmės nekaitalioju. Kaskart jį surepetuoti, prižiūrėti, ypač jeigu į spektaklį įvedami nauji artistai, – taip. Tu negali to nedaryti, nors tai ir atima daugybę jėgų, nes spektaklis gyvas tol, kol jį savo rankomis kaskart sustyguoji.

 

Keitėsi ne tik žiūrovai, norintys jį pamatyti, bet ir šokėjai. Kaip spektaklį keičia naujas šokėjas, kuris nebuvo viso pastatymo proceso dalis?

Kitas artistas – kita siela, kita energija, bet iš esmės tai nieko nekeičia, nes su spektaklio repetitoriais, ruošdami naująjį artistą jo premjerai, pakartojame visą prieš tai nueitą vaidmens sukūrimo kelią iš naujo.

 

Tokie istoriniai spektakliai turi didelį atsakomybės krūvį, nes kalbama apie Lietuvai svarbias asmenybes. Kaip tokiu atveju išliekate ištikima sau ir savo kūrybai?

Aš esu ištikima man iš aukščiau patikėtai Kūrybos paslapčiai. Nežinau, kaip apie tai pasakyti paprasčiau, – visą gyvenimą jaučiu vedimą. Kažkur viršuje yra visa informacija, kuri neleidžia padaryti klaidos jokios situacijos atžvilgiu: reikia tik įsiklausyti, niekada neužleidžiant vietos tuščiam susireikšminimui.

 

Jūsų kūryboje ryški sakrališkumo linija – bažnytinė muzika, mišių motyvai, ritualai, tokie kaip vestuvės ar laidotuvės. Kodėl jums svarbu šią liniją išlaikyti ir perteikti žiūrovui?

Jeigu tai spektaklyje yra, vadinasi, tokios išraiškos reikalauja tema. Mano spektakliai apie žmones, jų gyvenimus ir likimus. Dažnai tragiškus. Scenų sprendimus pasirenku ne aš, o Dievo akis. Man tik reikia visa tai sujungti ir paversti menu. Kaip žinome, menu pavirsta tik tai, ką sugebi pakylėti.

Bet aš ne tik „rimta“. Sukūriau daug spektaklių, kurie tiesiog trykšta ironija ir humoru. Žmogaus gyvenimas – ir tragedija, ir komedija. Dabar, pavyzdžiui, nauja mano premjera, spektaklis „iš mano galvos“, bus visiškas groteskas – tokia rimta komedija. Labai laukiu prisilietimo prie šio žanro, šios savotiškos kitokios spalvos iškrovos.

 

Ne kartą esate kalbėjusi apie vaikus ir paauglius, kurie A|CH teatro Jaunimo trupėje ne tik mokosi, bet ir pasirodo spektakliuose. Kaip pavyksta užmegzti ryšį su šiuolaikiniu paaugliu per šokį? Kaip, jūsų manymu, šokis formuoja jauno žmogaus asmenybę?

Darbas su vaikais netikėtai atvėrė man visiškai naują ir labai įdomų kūrybos etapą. Vaikai yra tikrieji žmonės, o suaugusieji – kas nuo jų liko. Mano metodika paprasta – su visais vaikais ir repeticijose, ir gyvenime bendrauju kaip su suaugusiaisiais. Visi 55 vaikai A|CH teatre yra apsupti pagarba ir meile. Vaikai žino, kad čia jų niekas niekada neužgaus ir neįžeis, todėl gali ramiai skleistis. Man nereikia su jais „megzti“ nieko specialaus – spektaklių temos, jų kokybė augina vaiko asmenybę, lavina fizines galimybes, formuoja skonį ir meno suvokimą.

 

Ne kartą minėjote, kad svarbu spektaklius rodyti visur, neapsiribojant didmiesčiais. Kaip pavyksta išlaikyti spektaklio kokybę nuolat keliaujant? Kas jus tam labiausiai įkvepia?

Čia nereikia įkvėpimo, užtenka suprasti, kad visur gyvena tie patys žmonės, žiūrovai, kuriuos mes gerbiame, ir kiekvienas spektaklio rodymas, kur jis bebūtų, yra mano teatro vardas ir reputacija. Nuo pat teatro gyvavimo pradžios žiūrovo sąmonėje užsifiksuota: A|CH teatras lygu visada gerai. Ir niekada nebus kitaip.

 

Su Marijumi Jacovskiu bendradarbiaujate nuo pat „Medėjos“. Kaip gimsta idėjos, kad scenografija išlaikytų kūrinio mintį, bet kartu būtų pritaikyta gastrolėms?

Tai tikrai nėra esminis klausimas bendraujant su spektaklio dailininku, nes mažesniame mieste gali keistis tik dekoracijos mastelis, bet ne sprendimas. Man svarbiau, kad Marijų, tokį talentingą, sutikau ir kartu esame iki šiol. Didelė vertybė, kai nereikia nuo ryto iki vakaro kalbėtis, ieškoti spektaklio scenovaizdžio sprendimo, kai sutampa skonis ir bendrai suvokiama, kaip kurti tikrą teatrą. Didelio stebuklo scenografijos kūrimo procese nėra: Marijus savo idėjas man pabrauko kavinėje ant servetėlės, aš linkteliu galva ir ta servetėlė nukeliauja į gamybą. Stebuklas įvyksta vėliau – kai tai, kas būna nupiešta, gyvai atrodo šimtąkart geriau.

 

Kokius įžvelgiate žiūrovų reakcijos skirtumus? O gal publika visur vienoda?

Publika – tai žmonės. Žmogus turi sielą. Aš spektaklį kuriu žmogaus sielai, kalbuosi, ieškau dialogo su ja. Ar po spektaklio siela buvo paliesta – pasako žmogaus akys. Po kiekvieno A|CH spektaklio artistai girdi audringus plojimus ir mato tūkstančius sujaudintų akių. Tai – mano širdžiai pats brangiausias paveikslas.

 

Mūsų kūno kalba dažnai gali pasakyti daug daugiau, nei pasakome žodžiais. Kaip manote, ar yra temų, galbūt emocinių būsenų, kurias galima perteikti tik judesiu?

Iš vidaus ateinantys žmogaus kūno impulsai yra tiesa, kurią reikia girdėti, jos paisyti ir ja vadovautis priimant sprendimus. Žmogaus judesiai – autentiška kūno kalba, kurią kitas žmogus intuityviai moka nuskaityti. Tai didūs dalykai. Šokiu galima perteikti daug ką, bet ne viską – ne visi klasikinės literatūros kūriniai ar socialinės temos pasiduoda judesio išraiškai.

 

Žvelgiant retrospektyviai, kaip bėgant metams kito jūsų santykis su savo kūryba?

Aš nevartoju žodžio „kūryba“ kalbėdama apie tai, ką tiesiog moku ir mėgstu daryti. Esu natūraliame, nuolatiniame, niekada nesibaigiančiame procese ir neanalizuoju savo santykio su tuo. Aš tiesiog gyvenu laimingą gyvenimą žmogaus, kurio pasaulėžiūra atsispindi jo sukurtuose spektakliuose ir yra įdomi dar ir kitiems.

 

Kas jus šiais laikais labiausiai nuvilia?

Tai, kad žmonės nebesako tiesos. Jie ateina į teatrą, pasižiūri vidutinišką spektaklį ir tai nutyli, taip leisdami klestėti akivaizdžiam šlamštui. Pretenzija didesnė, žinoma, tiems, kas priima sprendimus ir leidžia tai statyti. Dar tas nuolatinis, provincialus keliaklupsčiavimas prieš užsieniečius, tarsi neturėtume savų talentų. O taip norisi, kad Lietuvoje būtent lietuvių kūrėjams ir artistams būtų atviri keliai į teatrus.

 

Ko norėtumėte palinkėti savo mokiniams ir šokėjams?

Kad jie mylėtų, gerbtų ir saugotų savo profesiją kaip save pačius. Nes tai – vienintelis dalykas, kuris gyvenime kinta, augina ir išties džiugina. Tik suprasti to negalime iš karto.

 

Dėkoju už pokalbį.