Būk kaip antilopė gnu – būk anarchistė

Šokio spektakliuose kritiką esamai politinei ir socialinei sistemai galima perteikti įvairiai. Kai kuriuose darbuose stebime kūrėjo minties vystymą, vidines dilemas, naujus atradimus, privedusius prie daugiau niuansų turinčios pozicijos. Kituose abejonių nematyti: pareiškimai aiškiai artikuliuoti, nekvestionuotini, o politinė orientacija – akivaizdi. Gali būti, kad skirtingas laikmetis autorių stumteli prie skirtingų prieigų: netoliese vykstančio karo akivaizdoje pozicija darosi grynesnė ir griežtesnė, o konfliktams atslūgus (ar prie jų pripratus) randasi daugiau atspalvių. Vis dėlto yra kūrėjų, kurių neveikia karinių įvykių artumas geografiniu ir laiko atžvilgiu, nes jie žvelgia globaliai ir plačiai, savo interesų lauku paversdami viso pasaulio istoriją ir ekonominę sistemą, klojančią pamatus tironiškiems sprendimams, nepaisant to, ar tai Nikaragva, ar Haitis, ar Graikija. Būtent iš Graikijos kilusi Chara Kotsali, spalio mėnesį į Vilnių atvežusi kompromisų nesiekiantį šokio spektaklį „It‘s the End of the Amusement Phase“, per 40 minučių surepavo viską, ką galvoja, ir išskrido toliau sėkmingai skleisti savo idėjų kitose šalyse.

Šį darbą galima vertinti kaip du skirtingus kūrinius – šokio spektaklį ir performatyviąją poeziją, bet tai būtų tas pats, kas analizuoti žmogaus psichiką ir kūną atskirai, pamirštant, kad kalbama apie tą patį asmenį. Abi skirtingos meno raiškos formos Kotsali reikalingos, kad atgręžtų žiūrovus į pasaulio istorijos popuri. Žiūrint į scenoje be atokvėpio striksinčias šokėjas (Sofia Pouchtou, Christina Skoutela, Chara Kotsali) ir klausantis skubomis beriamo teksto akivaizdu, kad tai vientisas, retrospektyvus pasakojimas, demonstruojantis, kaip įvairūs kolektyviniai judėjimai įsismelkia į judančius žmonių kūnus: nuo militaristinių maršų iki tiktoko madų, nuo ritualinių ceremonijų iki sirgalių šokių su pomponais, nuo burleskos estetikos iki aerobikos šuoliukų. Vis dėlto jei ne tekstas, galbūt ir liktume nostalgiškai nardyti po šokio istoriją. Papildžiusi spektaklį politine esė, Kotsali dramaturgiją įsiūbuoja, užkabindama gilesnes temas – kontrolės, moters kūno objektyvizavimo, propagandos, pasipriešinimo. Susidaro įspūdis, kad choreografė per daug nesijaudina dėl to, kiek kultūrinių nuorodų supras žiūrovas, galbūt to ir siekia – priversti pasijusti nepatogiai, jei pasauliui einant velniop vis dar nesuprantame, kodėl taip yra.

Spektaklis labiausiai išsiskiria rekvizitų kiekiu. Nors pradžioje matome tik skraiste užklotą ekraną bei tris tuščioje erdvėje judančias ir panosėje 2000-ųjų muzikinius hitus niūniuojančias šokėjas, pamažu šio minimalizmo atsisakoma. Į sceną įžengia vietinis technikas su elektrine gitara ir perduoda ją šokėjoms. Maratonas prasideda. Atidengiama kolonėlė, būgnai, staigiu mostu išvyniojamas raudonas kilimas, išskleidžiamos vėliavos, diktatoriaus paveikslas, į choreografiją įpinami ginklai ir kaukės, o judesys bei muzika intensyvėja (garso režisierės ir kompozitorės Anna Maria Rammou ir Chara Kotsali). Ši akseleracija minima ir spektaklio tekste: „Pernai pageidavau 144 bpm. Dabar jau reikia 230.“ Atrodo, kad darbo dramaturgija žiūrovus artina prie kliedesių būklės, kai visko darosi per daug, viskas juda per greitai. Šokėjos ant scenos atšvenčia gimtadienius, sutraiškydamos tortą ir užgerdamos jį alumi, – fiziškai vimdantis derinys, persisotinimo ir atbukimo iliustracija. Pasaulis tikrai eina velniop, bet švęsti būtina! Lėkdamos ratu jos valgo picą, tuoj pat prisidega cigaretes, bet niekada nesustoja. „Lig šiol nei skraidančių mašinų, nei kolonijų mėnuly, nei jokios teleportacijos. Septintą ryto – kuprinė ant pečių ir varai iki vakaro.“

Kūrinio ašis – nusivylimas dėl pamintų geresnio gyvenimo pažadų, bet žiūrint norisi juoktis, o ne verkti. Kodėl šis „technonusivylimas“ kelia šypseną, kai matome jį tarsi iš šono, kai bėgame ne mes, o mūsų bendraamžės? Svarstau, kaip dažnai susitikę su pažįstamais kalbame apie darbų kiekį, stresą, nuovargį, visa tai lydinčias ligas, bet kalbėdami apie tai ne tik guodžiamės – šiek tiek ir didžiuojamės, kad mums pavyko: tapti sraigteliu, rasti savo funkciją, gal net užkalti „babkių“, būti įvykių sūkuryje, tikėti, kad be mūsų kažkas sugriūtų. Kai matome Kotsali ir jos scenos partneres su picos kąsniu burnoje ir cigarete rankoje, ką mes matome? Nevykusius, sistemos apgautus, perdegusius žmones ar sėkmingai dirbančias profesionales, kurios yra tokios svarbios ir geidžiamos, kad pavalgyti ir parūkyti laiko randa tik pakeliui tarp darbų? Kitaip tariant, jei galėtume, ar išties norėtume dirbti mažiau?

Turbūt dėl to spektaklyje man itin svarbi atrodo pauzė. Ji nėra dažna šiame maratone, kaip ir tualeto ar vandens pauzė bėgant tikrąjį maratoną. Bet kai ji atsiranda – tikrai galime pajusti. Vienu metu į sceną vėl grįžta scenos technikas. Užsidega ryškesnės šviesos, vyras sušluoja dalį panaudotų ir po sceną išbarstytų rekvizitų, o šokėjos stoviniuoja kampe ir bando atgauti kvapą po intensyvaus lėkimo. Kita pauzė – spektaklio paskutinėje dalyje. Kotsari be perstojo vardina įvairias datas ir šalis, kuriose tais metais vyko revoliucijos, po to atsigręžia į ateitį, prognozuodama išnykimą ir nuopuolius, šį kolektyvinės psichozės epizodą nutraukdama pauze, tarsi sustabdydama save nuo distopinių prognozių. Man atrodo, kad šios pauzės veikia kaip supurtymas, trumpas savęs grąžinimas iš istorinių kronikų ir fantastinių klejonių į paprastą vyksmą – šluotos slydimą scenos paviršiumi, kvėpavimą, buvimą tarsi nieko neveikiant, galbūt net nieko nemąstant, o gal susimąstant, kad gali būti ir kitaip.

Stebint šią veiksmo ir pauzių disproporciją atsiranda dar vienas tempas – daug lėtesnis nei tas, kurį girdime viso spektaklio metu. Išties mes šio ritmo net negirdime – jis skamba Pouchtou ausinėse, bet pagal jos lėtą, hipnotizuojantį judėjimą galime numanyti kontrastą, kuriam pasiduoda neskubus šokėjos lingavimas. Kotsali ir Skoutela apleidus sceną Pouchtou lieka viena – judėti savo tempu ir taip priešintis progresui kaip vieninteliam, teisingiausiam būdui būti. Ekrane išnyra antilopės gnu, „paliekančios išdžiūvusį rojų, keliaujančios vėl pasitikti saulės, vėl pasitikti upės“. Juoką ir sujaudinimą pakeičia atokvėpis, ramybė – būsenos, kurias kasdienybėje pasiekti vis sunkiau. Nors Kotsali savo darbu kritikuoja sistemą, o ne pavienius žmones, man lieka klausimas: kur guli mano raktai nuo tų trokštamų būsenų ir kaip galiu praklibinti tą spyną? Juk sistema – tai mes. Žmonės.