Ginamės ar puolame?

„Ar turi ginklą?“ – kybodama žemyn galva dialogą tarp įsivaizduojamų veikėjų mezga Liza Baliasnaja, kūrinio „Shield is a Weapon“ autorė ir atlikėja. „Ne. Ne. Ne. Taip, turiu, bet tik savigynai“, – šiuo sakiniu kūrėja it strėle duria į visuomenės Achilo kulną – išankstinę baimę, kuri priverčia ginkluotis. Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pristatytas šokio spektaklis „Shield is a Weapon“ nepretenduoja į politikos tribūną ar revoliucijos manifestą – priešingai, šis darbas labiau primena atidų tyrimą, kuriame pasakoma tik tiek, kiek reikia, tačiau pakankamai, kad pajustum, jog baimė vienaip ar kitaip veikia mus ne tik asmeniniu, bet ir politiniu lygmeniu, nepaisant to, kurioje skydo pusėje stovime. Baliasnają matau ne kaip įtaigią aktyvistę, o kaip uolią tyrėją, visuomenės baimes dekonstruojančiu darbu gebančią užgauti jautrias stygas. Tiesiogine ir perkeltine prasme.

Kūrinio garsovaizdis – eklektiškas ir įvairus (muzikinės kompozicijos autorius Pablo Garretonas), bet labiausiai dėmesį patraukia būtent styginių instrumentų garsai. Pirmomis akimirkomis kurdamos pasakos atmosferą, vėliau stygos atveria prasminius sluoksnius. Instrumentų stygos virsta balso stygomis. Baliasnaja balsą įdarbina kaip pagrindinę metaforą: tiek „prarytą“ balsą, inkščiantį, murmantį ir burbuliuojantį pilve, tiek balsą, kuris artikuliuoja skirtingose sienos pusėse esančių personažų dialogus ar išberia monologą, paaiškinantį spektaklio simboliką. Ši balso evoliucija augina patį personažą. Sakau „personažą“, nes scenoje Baliasnaja nėra autobiografiška ar vienalytė – juokdario kostiumą primenančios drabužių detalės, pantomimos gestai, komizmą kuriantys kūno skleidžiami garsai ir kampuoti judesiai modeliuoja klounišką veikėją, kuris pamažu kinta ir prasižiojęs ima bręsti, praplėšdamas komišką viršelį ir išlupdamas visuomenės kaulus lauk.

Kybodama žemyn galva Baliasnaja kalba apie gerklėje įstrigusį kaulą, kuris nejuda nei pirmyn, nei atgal. Ima atrodyti, kad ištraukę kaulą atsivertume ir taptume pažeidžiami, o nuriję jį liktume kyboti erdvėje su baime ir šleikštuliu, sukančiu pilvą. Susidaro įspūdis, kad pati kūrėja netveria savo kailyje, kaip nori išrauti kaulą lauk ir prabilti. Tą galiausiai ir padaro, išsivadavusi iš Tetidės gniaužtų ir atgavusi save, kaip Lizą, per dūmų sluoksnį žvelgdama į mus ir kalbėdama savo balsu apie skydus, riaušių policiją ir Achilo mitą.

Nors kūrinys tiesia tiltus į graikų didvyrių amžių, jo aktualumas akivaizdus būtent šiandien, kai vaizduotėje kuriame savus didvyrius ir priešus. Atributas, lydintis viso spektaklio metu, – plytų siena. Tik viena maža detalė: tai visai ne siena, o medžiagos atraiža, padengta plytų sienos vaizdiniu. Ši detalė itin iškalbinga, savo dvilypumu užduodanti svarbų klausimą: ar tai, ką įsivaizduojame kaip grėsmę, yra tikra grėsmė, ar tik tai, ką sutarėme matyti kaip grėsmę? Karų, genocidų, migracijos metu sienos taip pat iškyla aukščiau nei joms įprasta, išryškindamos skirtumus tarp tų, kurie stovi vienoje ir kitoje jų pusėje. Iš elastingų, lanksčių medžiagos skiaučių jos tampa tvirtais, mūriniais skydais. Baliasnaja savo monologe kalba apie riaušių policijos atributą – skydą su per langelį žiūrinčiomis akimis, ginantį status quo, bet drauge kuriantį puolančio agresoriaus įvaizdį. Jei esame vienoje skydo pusėje, matome skydą ir akis, jei kitoje – galbūt žmogaus iškeltą ranką, kovą už pokytį. Nors šiuos asmenis skiria keli centimetrai, skydas juos atskiria šviesmečiais, užprogramuodamas nuolatinei kito, kaip priešo, interpretacijai.

Vienu metu Baliasnaja „sieną“ suvynioja į gniutulą ir, prispaudusi skaidriu vandens maišu, pakabina ore kyboti kaip šulinio kibirą, laukiantį, kol jo prireiks. Medžiagos gniūžtė taip ir lieka pakibusi kaip utopinis klausimas, kas būtų, jeigu išsitrauktume iš gerklės tą įstrigusį kaulą, atvertume savo pažeidžiamą žaizdą, sutiktume savo baimę ir pradėtume išties kalbėtis. Ir kokiomis aplinkybėmis nuryti baimės kaulą, užgeriant pasemtu šulinio vandeniu, ir išvynioti „sieną“ yra tikrai būtina ir neišvengiama?