Žiūrovas visada jaučia, koks esi scenoje

Vedantįjį solistą Olegą Ligai publika jau turėjo galimybę išvysti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Šiame teatre atlikėjas sukūrė vaidmenis spektakliuose „Žizel“, „Tuščias atsargumas“, „Moving rooms“, o šiuo metu ruošiasi būsimai „Pakitos“ premjerai. Ligai kelyje buvo ne vienas teatras: įvairius vaidmenis jis kūrė Ukrainos nacionaliniame Taraso Ševčenkos operos ir baleto teatre, Marijos teatre, Berlyno valstybiniame balete, Sakartvelo valstybiniame balete, Čekijos valstybiniame balete ir kt.

Šokėjo karjerą pradėjote Ukrainoje, o kelias iki Vilniaus buvo tolimas. Kaip keitėsi jūsų baleto supratimas nuo pirmųjų metų teatre iki dabar, kai esate vedantysis solistas?

Karjerą pradėjau Ukrainoje, ten susiformavo mano pagrindai ir pirmą kartą iš tikrųjų pajutau, kas yra baletas. Kelias į Vilnių nebuvo lengvas, tačiau labai svarbus mano augimui. Iš pradžių daugiausia dėmesio skyriau technikai ir tam, kad viską atlikčiau taisyklingai. Laikui bėgant požiūris pasikeitė: pradėjau ieškoti prasmės, emocijų ir kažko gyvesnio balete. Man labai svarbu scenoje būti nuoširdžiam, nes žiūrovas visada jaučia, kada esi tikras, o kada ne. Dabar baletas man yra būdas kalbėti su publika apie jausmus.

Ką jums reiškia būti vedančiuoju solistu?

Manau, kad būti vedančiuoju solistu kiekvienam šokėjui reiškia kažką kita. Man tai yra pozicija, suteikianti galimybę aiškiai suprasti, ko noriu balete ir kaip galiu save išreikšti scenoje. Tai suteikia tiek laisvės, tiek atsakomybės – už savo pasirinkimus ir už tai, ką duodi žiūrovui. Man tai reiškia judėjimą pirmyn ir nuolatinį augimą.

Šokote Tbilisyje, Sakartvelo valstybiniame teatre. Kokių kultūrinių skirtumų teko patirti?

Laiką, praleistą Sakartvele, prisimenu su didžiule šiluma. Tai buvo labai ypatinga patirtis. Jaučiau, kad žmonės ten gyvena ir dirba atviriau bei emocingiau. Ten iš karto pajunti nuoširdumą – tiek bendraujant, tiek pačiame darbe. Labiausiai mane palietė tai, kaip žmonės elgiasi vieni su kitais: priima šiltai, palaiko, užmezga tikrą ryšį. Ši patirtis man daug davė, iki šiol ją prisimenu su dėkingumu.

Šokote įvairių teatrų scenose visame pasaulyje. Ar pastebėjote publikos reakcijos skirtumų?

Pastebėjau, kad įvairių šalių publika reaguoja skirtingai. Vieni žiūrovai santūresni, labiau susikaupę, kiti – labai atviri ir emocionalūs. Tačiau yra vienas dalykas, kuris visur vienodas: jei scenoje esi nuoširdus, žiūrovas tai jaučia. Tuo momentu nebesvarbu, kurioje šalyje pasirodai.

Šokote LNOBT spektakliuose „Tuščias atsargumas“, „Žizel“, „Moving rooms“. Kaip jus priėmė Lietuvos baleto bendruomenė?

Iš pradžių, žinoma, reikėjo šiek tiek laiko prisitaikyti: nauja aplinka, nauji žmonės. Tačiau gana greitai pajutau, kad čia jaučiuosi gerai. Buvau šiltai priimtas, ir man tai labai padėjo. Taip pat pastebėjau, kad žmonės čia iš tiesų mėgsta baletą. Tai juntama tiek teatre, tiek iš publikos. Su tokia publika susikuria ypatinga atmosfera – tokia, kuri skatina scenoje atiduoti dar daugiau.

Jūsų gyvenime įvyko daug pokyčių. Kaip sekasi prisitaikyti prie skirtingų gyvenimo etapų, žmonių ir šalių?

Laikui bėgant išmokau ramiau reaguoti į pokyčius. Iš pradžių visada yra šiek tiek nežinomybės, tačiau priimu tai kaip proceso dalį. Tai padeda man susitelkti į tai, ką labai mėgstu daryti, ir išlikti procese. Žingsnis po žingsnio viskas tampa artima, vis labiau pradedi jaustis kaip namie.

Šiuo metu intensyviai ruošiatės naujai LNOBT premjerai – baletui „Pakita“. Ko žiūrovai turėtų tikėtis iš šio spektaklio? Kodėl svarbu jį pamatyti?

Šiuo metu ruošiame „Pakitą“, tai labai šviesus, gyvybingas spektaklis. Jame gausu gražių klasikinių elementų, stiprios technikos ir lengvumo. Šis spektaklis nėra sunkus, jį lengva žiūrėti ir pajausti.

Manau, kad publikai jis patiks, nes tai energijos, muzikos ir atmosferos derinys, įtraukiantis nuo pat pradžių. O tai iš tikrųjų galima pajusti tik teatre.

Kas jus skatina nenustoti šokti baleto?

Pirmiausia – meilė tam, ką darau. Tai, ką jaučiu procese – pamokose, repeticijose ir scenoje, man yra labai svarbu. Net ir susiduriant su iššūkiais, viduje išlieka kažkas tikra. Mane įkvepia jausmas, kad vis dar galiu augti, atrasti naujų dalykų savyje ir įvairiais būdais patirti baletą.
Ir, žinoma, tos akimirkos scenoje, kai užsimezga tikras ryšys su publika, – tai labai daug duoda ir skatina mane tęsti.

Ne vienas šokėjas yra minėjęs, kad daugiausia streso patiria likus kelioms minutėms iki išėjimo į sceną. Ar jaučiate tą patį? Kaip savo profesijoje susitvarkote su stresu?

Žinoma, visada yra šioks toks jaudulys – tai profesijos dalis. Tačiau laikui bėgant išmokau į tai žiūrėti ramiau. Juk tam ruošiamės kiekvieną dieną – dirbame su technika, vaidmenimis ir savimi. Tam tikru momentu tiesiog pradedi pasitikėti savimi. Nenorėčiau, kad publika matytų mano baimę, nes ji jaučia viską. Nors scenoje gali nutikti bet kas, per daug apie tai galvojant prarandama laisvė. Todėl svarbu išeinant į sceną būti tikram ir tuo pasidalinti su publika.

Ką jums reiškia judesys?

Man judesys – būdas išreikšti tai, kas yra viduje. Kartais jis gali pasakyti daugiau nei žodžiai. Apibūdinti emocijas, būseną, kažką labai asmeniška. Tai mano kalba ir būdas nuoširdžiai bendrauti su publika. Man tai yra gyviausia ir tikriausia dalis to, ką darau.

Dėkoju už pokalbį.