Šokio dienoraščiai

Sausio 8–11

„Žizel“ (LNOBT)

Šimto metų slenkstį perkopusi Lietuvos baleto trupė 2026-uosius pradėjo klasikiniais spektakliais. Sausio 8 d. Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ Albertą pirmą kartą šoko pernai prie pagrindinių solistų grupės prisijungęs Dnipre, Ukrainoje, gimęs Olegas Ligai. Šį vaidmenį jis jau yra atlikęs Tbilisio valstybiniame operos ir baleto teatre rodomoje romantinio šedevro redakcijoje, kurią parengė XX a. paskutiniame dešimtmetyje puikiai žinoma baleto solistė Nina Ananiašvili (dekoracijas ir kostiumus sukūrė Vilniuje ne kartą dirbęs dailininkas Viačeslavas Okunevas). Kartu su Marija Kastorina solistas kūrė pažįstamą, tačiau visada šiek tiek kitokią, iš naujo išgyvenamą istoriją, šokio techniką ir partnerystės įgūdžius pasitelkęs atskleisti jausmų spektrui – nuo žaismingo flirto pirmame veiksme iki atgailos antrajame. Vėlių valdovės Mirtos vaidmenį atsakingai parengė pirmuosius solistės žingsnius ryžtingai žengianti Ieva Repšytė, vieną iš vėlių solisčių pirmą kartą šoko Akvilė Šulcaitė (sausio 8 d.) ir Miryam Roca Cruz (sausio 9 d.). Būta ir mažesnių debiutų senoviniuose baletuose būtinose pantomimos scenose – Alberto ginklanešio vaidmenį pirmą kartą atliko Adrienas Hohenbergas, Batildos – Aliaksandra Ivanova (sausio 8 d.) ir Jekaterina Kučinskienė (sausio 9 d.).

Sausio 22–25

„Don Kichotas“ (LNOBT)

Baigiantis sausiui atsisveikinome su šventišku Ludwigo Minkaus baletu „Don Kichotas“. Dvidešimt devyniuose baleto, rodyto nuo 2016-ųjų, spektakliuose šoko daug solistų ir artistų. Paskutiniuose keturiuose matėme solistes Kristiną Gudžiūnaitę ir Olesią Šaitanovą, Kitri vaidmenį atlikusias ir spektaklio premjerose (užbaigti šio pastatymo biografiją patikėta Kitri-Marijai Kastorinai); Bazilį šoko Jonas Laucius, sausio 23 d. pirmą, o sausio 25 d. paskutinį kartą šį vaidmenį temperamentingai atliko Ligai. Vasilijaus Medvedevo pastatyme nemažai laiko skiriama Kitri ir Bazilio draugams. Paskutinėje „Don Kichoto“ serijoje jų sąrašą papildė Saulė Jauniškytė (sausio 22 d.) ir Arata Yamamoto bei Dino Stakovićius (sausio 23 d.), gerai susitvarkę su nemažai ištvermės ir koordinacijos reikalaujančia choreografija. Trečio veiksmo Grand pas variaciją sausio 22 d. pirmą kartą šoko Julia Alonso, o antro veiksmo Čigonų paveikslą buvo įdomu stebėti dėl išraiškingų Jauno čigono vaidmens atlikėjų Andrea Canei (debiutas – sausio 22 d.) ir Ethano Maaso (debiutas – sausio 24 d.). Visuose keturiuose paskutiniuose „Don Kichto“ spektakliuose miminį Kitri tėvo vaidmenį puikiai atliko Mantas Daraškevičius, Smuklininko ir Seno čigono – Tomas Kratkovskis. Vienas kitą keičiantys klasikiniai, charakteriniai šokiai, perpinti siužetą pasakojančiomis pantomimos scenomis, iš solistų ir kordebaleto artistų reikalauja daug fizinių jėgų, todėl labai svarbu scenoje sukurtą įvaizdį išsaugoti iki pat išėjimo iš scenos ir dar truputėlį ilgiau, kad žiūrovai nepamatytų staigaus jo nykimo priartėjus prie kulisų, kuriuos peržengus galima bent šiek tiek atsikvėpti, išsivaduoti iš griežtų klasikinio baleto šarvų.

Vasario 5–8

„Arlekino milijonai“ (LNOBT)

Paskutinis didžiojo XIX a. choreografo Marijaus Petipa baletas, rūpestingai ir stilingai restauruotas Aleksejaus Ratmanskio, sutelkia LNOBT baleto trupės ir Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pajėgas ir visada sulaukia daugybės žiūrovų. Ši „Arlekino milijonų“ serija išsiskyrė tuo, kad visuose keturiuose spektakliuose Kolombiną šoko Kristina Gudžiūnaitė, Arlekiną pakaitomis – Ignas Armalis ir Andrea Canei. Klasikinio paveldo baleto spektaklių intriga – būti tokiems pat, bet kiekvieną kartą kitokiems, kai judesiams ir jų kombinacijoms naują atspalvį suteikia partnerystės metu kuriamas nebylus dialogas, unikali veido išraiška, žvilgsnis, šypsena. Buvo ir pora debiutų – Babešą pirmojo veiksmo kaukių scenoje pirmą kartą šoko Karolis Valčiukas (vasario 5 d.) ir Arnas Kunavičius (vasario 7 d.).

Vasario 10

Koncertas „Lietuvos baletui – 100 metų“ (Baltijos baleto teatras, Vilniaus senasis teatras)

Gruodžio 4 d. paminėjęs šimtmečio jubiliejų, profesionalus Lietuvos baletas šią sukaktį turi teisę švęsti visus metus. Tam buvo skirtas ir Baltijos baleto teatro, vadovaujamo choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės-Smolskienės, surengtas koncertas. Įdomu buvo matyti baleto spektaklių fragmentus scenoje, kurioje nuo 1948 iki 1974 m. augo ir tobulėjo Lietuvos baleto trupė. Nedidelės scenos pakako solistams, parodžiusiems margą klasikinio ir šiuolaikinio baleto ištraukų programą, kurią pristatė ir komentavo pati teatro vadovė. Pagarbos verta jos meilė šokiui, pastangos tęsti nedidelės trupės kūrybinę veiklą retai kada sulaukiant didesnės paramos. Šios trupės spektakliuose turintys galimybę reikštis šokėjai, baigę Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, Evelina Fokina, Audronė Stelionė, Pijus Ožalas, Danielius Voinovas atliko fragmentus iš Baltijos baleto teatro repertuarinių spektaklių „Kitas pasaulis“, „Vaivos juosta“, „Karmen“ ir kt. Specialiai šiam koncertui LNOBT baleto solistai Marine Pontarlier ir Victoras Coffy parengė klasikinių baletų fragmentus, kurių daugumos didžiausioje Lietuvos baleto scenoje jie neturi progų atlikti. Ypač įdomu buvo matyti pačius jauniausius LNOBT artistus: Akvilė Šulcaitė džiugino muzikalumu, judesių kantilena, Ethanas Massas ir Reito Nashiki – puikia šokio technika.

Vasario 19–22

„La Strada“ (LNOBT)

Vasario pabaigoje LNOBT scenoje vienas paskui kitą pristatyti šiuolaikinio baleto repertuaro veikalai, atskleidžiantys pastarųjų dešimtmečių Europos choreografijos tendencijas. Po ilgesnio laiko parodytas vokiečių choreografo Marco Goeckės šokio spektaklis pagal garsųjį Federico Fellini filmą „Kelias“ susijęs su pasakojamųjų šokio kūrinių tradicija, tačiau pasakojimas čia nėra smulkmeniškas ar literatūriškas – prisilaikant kino scenarijaus eigos, kuriamas apibendrintas, abstrahuotas naratyvas, papildytas poetiškais paradokso niuansais. Visus keturis vakarus pagrindinius personažus įkūnijo Julija Šumacherytė (Dželsomina) ir Ignas Armalis (Dzampano) – tikslūs judesiai ir vaidyba prisidėjo prie spektaklio prasmių atskleidimo.

Vasario 26

„Tragédie“ („Naujasis Baltijos šokis“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2012 m. sukurtas ir 2022 m. naujai redaguotas prancūzų choreografo Olivier Dubois spektaklis „Tragédie“ atidarė šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ („New Baltic Dance“). Tikrai vertėjo pamatyti šį daug atgarsio sukėlusį kūrinį, prasidėjusį kaip aštuoniolikos nuogų moterų ir vyrų defilė. Tiesiai į žiūrovus ryžtingai einantys žmonės pulsavo koncentruota energija, stebino erdvine koordinacija, viena kitą keičiančiomis skirtingo skaičiaus grupėmis. Pavadinimas kėlė asociacijas su antikiniais ritualais, kurių dalyviai skleidė savo kaip asmenybių savivertės supratimą, formuodami uždarą bendruomenę iš savyje susitelkusių individų. Vis dėlto po kurio laiko pradėjo stigti argumentų tokiai, o ne kitokiai spektaklio trukmei, nors ėjimas virto bėgimu, tikslios statmenos judėjimo linijos – įstrižainėmis ir kreivėmis, prasilenkiantys kūnai pradėjo vienas su kitu konkuruoti. Orgiastiniai judesiai, panardinti šviesos blyksniuose, kūrė agresyvią fizinę energiją, kuri nevirto jaudinančia kūrybos patirtimi.

Vasario 27–28

„Piaf“ (LNOBT)

Devintus metus rodomas italų choreografo Mauro Bigonzetti spektaklis, kuris remiasi prancūzų dainininkės Edith Piaf gyvenimo motyvais, tiesiogiai nepasakoja jos biografijos, tačiau sukuria emociškai paveikų muzikinį ir choreografinį koliažą gyvenimo, meilės, kūrybos, vienatvės temomis. Šalia ne kartą šiame spektaklyje šokusių Manto Daraškevičiaus (toliau stebina šiam spektakliui jo įsisavinti žongliravimo spalvotais kamuoliukais įgūdžiai) ir Kristinos Gudžiūnaitės dėmesį atkreipė jausminiu požiūriu intensyvūs Miriam Roca Cruz epizodai, pirmajame Pas de quatre debiutavo Darija Seliukaitė, įtaigiai pirmąjį Pas de deux atliko Aistis Kavaliauskas ir Saulė Stanytė (tai buvo jos debiutinis pasirodymas). Ypatingos nuotaikos spektakliams suteikė solistės Gretos Gylytės dalyvavimas – vasario 28 d. ji paskutinį kartą lenkėsi žiūrovams kaip artistė ir atsisveikino su scena, jai atidavusi 18 kūrybos metų.

Kovo 6

„Sofija“ (Ansamblis „Lietuva“, Vilniaus senasis teatras)

Režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė toliau tęsia jai rūpimą moterų asmenybių temą ir, oficialiai pasibaigus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metams, atkreipia dėmesį į jo žmoną Sofiją Kymantaitę. Paantraštė „Genijaus šešėlyje“ paaiškina, kas rūpi choreografei bei dramaturgei Giedrei Kriaučionytei-Vosylienei, tačiau iki galo neįtikina: šitaip pažvelgus, šešėlyje liko daugelis XX a. pirmos pusės Lietuvos menininkų, tikrai niekaip negalėjusių prilygti Čiurlionio kūrybai garsų ir vaizdų galia. Martyno Bialobžeskio sudėliotas ir elektroniškai „išdailintas“ paties Čiurlionio ir jo kūrybos įkvėptų kitų kompozitorių kūrinių rinkinys suteikia spektakliui tam tikrą jausminį karkasą, kurį užpildo gana santūri, asketiška režisūrinė ir choreografinė spektaklio forma. Nesiekiama daugžodžiauti – scenografas Modestas Jančiulis minimalistinę spektaklio erdvę kuria kartu su šviesų dailininku Pijumi Vasiliausku, scena dažniausiai tuščia, asociatyviai kvėpuoja, o joje pasirodantys daiktai dažnai atrodo nereikalingi, ypač stalas, kuris, atlikęs savo funkciją, nebylus lieka stūksoti iki spektaklio pabaigos. XX a. pradžios drabužių siluetus stilizuojantys Elvitos Brazdylytės kostiumai – ir pakankamai tikroviški, ir apibendrinti (išskyrus permatomas dušo kepuraites ant šokėjų galvų).

Prisiminus kitus pernai ir anksčiau sukurtus šokio spektaklius Čiurlionio biografijos motyvais, pasiteisino, kad apsiribota dviem personažais: Čiurlioniu ir Kymantaite. Šį vakarą jų vaidmenis atliko Paulina Čistovaitė ir Robertas Vinikas. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventės Čistovaitės disciplinuota, tačiau jautri, emocionali, moteriška šokio plastika derėjo su ansamblio „Lietuva“ artisto Viniko kiek šiurkštesnėmis, tačiau turiningomis judesių faktūromis, perteikė du žmones vienas prie kito traukiantį dvasinį ryšį. Būtų įdomu pamatyti ir kitus atlikėjus – Godą Mikuckytę ir ypač šiuolaikinio šokio menininką Marių Pinigį.

Kovo 6–7

„Kūnai ir kodai“ (LNOBT)

Baigiantis metams šmėkštelėjęs naujos sudėties šiuolaikinių baletų triptikas sugrįžo, primindamas vidurinės kartos choreografų Wayne’o McGregoro („INFRA“), Iváno Pérezo („Flesh“) kūrybą bei naujausią LNOBT trupės darbą – „Moving Rooms“, kurį padovanojo dešimtmetį jai vadovavęs lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras. Tarp dvylikos „INFRA“ puikiai šokančių atlikėjų buvo galima pastebėti šiame kūrinyje debiutuojantį Dino Stakovićių. Poetiškame Pérezo darbe vėl įsiminė įspūdingi Marijos Kastorinos ir Imanolo Sastre’o bei Kristinos Gudžiūnaitės ir Igno Armalio duetai, o „Moving Rooms“ dar kartą nudžiugino šokėjų meistriškumu, tikslumu ir darna.  

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė