Šokio dienoraščiai

Rugsėjo 14 d.

„Snieguolė ir septyni nykštukai“ (LNOBT)

Jau visai netrukus savo šimtmetį minėsianti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė sezoną pradėjo spektakliu, kuris jos repertuare saugomas daugiau nei pusšimtį metų: Bogdano Pawłowskio „Snieguolė“ 1972 m. pastatyta dar Senajame operos ir baleto teatre, o 1988 m. atnaujinta naujuosiuose rūmuose. Spektaklis – istorijos eksponatas, o pagrindinius vaidmenis šį vakarą pirmą kartą atliko jaunimas: Snieguolę šoko pernai prie baleto trupės prisijungusi Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė Smiltė Mazūraitė, Princą – visai neseniai į Vilnių atvykęs šokėjas, Osakoje gimęs Arata Yamamoto, iki tol šokęs Estijoje. Spektaklio herojai, pagal choreografo Witoldo Borkowskio sumanymą, įkūnija grožio, gėrio ir blogio abstrakcijas, tačiau jas pagyvina artistiškumas ir sklandi judesių kalba. Mazūraitės Snieguolė lengvai brėžia savo personažo dramaturginę liniją, kuriai ryškumo suteikia gera šokio technika, sklandus bendravimas su partneriais – žvėreliais ir nykštukais. „Snieguolės“ princas – tradicinis pasakų veikėjas, jam herojiškumo prideda lengvi, aukšti Yamamoto šuoliai; ateityje turėtų labiau išryškėti ir partnerystės įgūdžiai. Spektaklio piktąsias jėgas įkūnijo Karalienė, kurios vaidmenį išraiškingai kuria Miryam Roca Cruz, ir jos antrininkė Ragana – temperamentingas Mantas Daraškevičius. Balete debiutavo dar du šokėjai iš Japonijos: Ceremonmeisterį šoko Reito Nashiki, vieną iš nykštukų – Kosei Yamatani.

Rugsėjo 19, 20 d.

„Parkas“ (LNOBT)

Pirmoje naujojo sezono „Parkų“ serijoje – įdomūs ir laukti debiutai. Pavasarį į šio spektaklio pagrindinių solistų gretas kaip parke vienas kito ieškančių įsimylėjėlių pora įsijungę solistai Marija Kastorina ir Genadijus Žukovskis į šio poetiško Angelino Preljocajo spektaklio erdvę palydėjo naujus partnerius: su Žukovskiu pirmą kartą šoko Kristina Gudžiūnaitė, su Kastorina – Edvinas Jakonis. Režisūrinė ir choreografinė spektaklio forma suteikia progų artistams asmeniškai išgyventi kelionę jausmų labirintais nuo užuominų iki skraidinančios aistros. Naujos „Parko“ poros įtaigiai ir jautriai perteikė šio spektaklio prasmes, neatskleisdamos jų iki galo, palikdamos vietos nežiniai,  netikrumui, liūdesiui, kurie gali tykoti kiekvieno bučinio ir apsikabinimo. Šie išgyvenimų pustoniai ypač jautriai atsiskleidžia griežtų, unifikuotų sodininkų judesių architektūros fone (šioje „Parkų“ serijoje tarp sodininkų buvo ir debiutantų – Dino Staković, Arata Yamamoto ir Imanolis Sastre’as Martinas).

Rugsėjo 25, 27 d.

„Čiurlionis“ (LNOBT)

Po ilgesnio laiko į sceną grįžęs Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ įsijungė į visuotinai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse minimą garsiojo kompozitoriaus ir dailininko gimimo 150 metų jubiliejų. Spektaklį atnaujino pats choreografas, atvykęs į Vilnių ir ne tik redagavęs choreografinį tekstą, bet ir (tikriausiai) palydėjęs į sceną visą būrį naujų spektaklio vaidmenų. Čiurlionio vaidmenį pirmą kartą atliko Jonas Laucius, Ignas Armalis ir Imanolis Sastre’as Martinas, Sofijos – Nora Straukaitė ir Kristina Gudžiūnaitė, Marijos – Vilija Montrimaitė ir Marija Kastorina, Bronislavos – Miryam Roca Cruz ir Ieva Repšytė, Mirties – Voicechas Žuromskas ir Jonas Kertenis. Čiurlionio asmenybė, Kuprevičiaus muzika, Bondaros choreografija suteikė progą artistams praturtinti savo kūrybinę biografiją, atskleisti naujas vidinių išgyvenimų erdves. Į akis iškart krito moteriškų personažų choreografinė plastika – pakylėtas ant pirštų galų, jų šokis įgavo daugiau poetiškumo, buvo labiau išryškintas skirtingas, bet tuo pat metu vienodai įkvepiantis moterų vaidmuo menininko gyvenime. Bet liko ir tokių vietų, dėl kurių kilo abejonių dar po spektaklio premjeros 2013 m., – tarp jų ir komiškai atrodanti scena, kai Čiurlionis trumpam prisėda pailsėti ant susirietusios Volman kupros.

Spalio 5 d.

„Karmen“ (Kauno VMT)

Naujam gyvenimui prikeltas režisierės ir choreografės Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Karmen“ ženklina ilgą ir spalvingą pačios menininkės kūrybos kelią – nuo pat 1998 m. įvykusios spektaklio premjeros Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. 2004 m. atgimęs ACH šokio teatre, 2012 m. – Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje, spektaklis keitėsi, bet išsaugojo gana tvirtą režisūrinį karkasą, choreografės braižui būdingą vizualinę estetiką. Pirmajam spektakliui lakonišką, talpų, įtaigų scenovaizdį sukūrė šviesaus atminimo scenografė Jūratė Paulėkaitė – tai buvo vienintelis jos darbas, skirtas šokio kūriniui. Paulėkaitės scenovaizdžio formos buvo tapusios svarbia Cholinos spektaklio koncepcijos dalimi – jomis iš esmės remiamasi ir naujajame, ketvirtame pastatyme, kurio scenografas – Marijus Jacovskis. Pagrindinė spektaklio Kauno muzikiniame teatre naujovė – jis atliekamas su orkestru (muzikos vadovas ir dirigentas Julius Geniušas), praplėstas iki dviejų kompaktiškų veiksmų, papildytas Mikaelos personažu. Šis spektaklio praplėtimas (nors malonu girdėti iš Georges’o Bizet operos pažįstamas Mikaelos meilės Chosė temas) sukėlė abejonių, juo labiau kad personažas menkai išplėtotas, pasirodo tik antro veiksmo pradžioje ir choreografiniu požiūriu yra gana blankus, pagrįstas pasikartojančiais arabeskais ir šuoliais. Užuot paryškinusi Chosė jausmų dramą, Mikaela suteikia spektakliui nereikalingo sentimentalumo. Patraukli šio spektaklio savybė – choreografijos raiškumas, šokio ir judesio, o ne vaidybos priemonėmis kuriama asociatyvi, kad ir gerai žinoma, tačiau sudominti gebanti istorija, išradingi personažus charakterizuojantys judesiai, apgalvoti kulminaciniai taškai, ypač – Karmen mirties scena. Parengtos trys Karmen atlikėjos, sekmadienį šį vaidmenį atliko May Jean Teo. Ji atkreipė dėmesį raiškiu, jausmingu šokiu, padėjusiu sukurti gana įprastą Karmen įvaizdį, nors jam šiek tiek trūko paslapties, ne išorinių, bet vidinių atspalvių, kurie galėtų padėti Karmen iš ryškaus ženklo virsti jautrumą slepiančia, bijančia arčiau prisileisti meilę moterimi. Chosė šoko Valerijus Osadčenko, Mikaelą – Nijolė Seriožnikova, Eskamilją – Deividas Dulka, Tabako fabriko šeimininkę – Viktorija Miliauskienė. Pastarieji du personažai kartu įkūnijo Karmen lemtį ir mirtį, į kurios glėbį Karmen puola vien tam, kad neprarastų savo laisvės. Tarp fabriko darbininkių buvo nemaža ACH teatro Jaunimo grupės narių; iš visų šokėjų temperamentu, turiningais judesiais, įtaigia artistine energija išsiskyrė Mersedesa – Kauno muzikinio teatro solistė Justina Vitkutė. 

Spalio 19 d.

„Užburtos akys“ (LNOBT)

Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno apsakymo „Smėlio žmogus“ pagrindu pastatytas baletas vaikams „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė) supaprastintai pasakoja istoriją apie ištikimą draugystę (ir meilę) bei smalsumo žadinamą trumpalaikį susižavėjimą. Nuo 2022 m. rodomame spektaklyje taip pat esama naujų veidų. Pasitelkdamas saikingas artistines priemones, Profesorių pirmą kartą vaidino Mantas Daraškevičius, Klarą žaismingai, nuotaikingai šoko Saulė Jauniškytė, sklandžiai Natanaelio vaidmenį atliko Robertas Vaištaras ir Dino Staković. Sekmadienio spektakliuose pirmą kartą teko matyti ir jau gerokai anksčiau į šio baleto atlikėjų gretas įsitraukusias artistes: santūrų, kiek poetišką Olimpijos paveikslą kuria Barbora Gudavičiūtė, o šį vaidmenį taip pat atliekanti Gabrielė Dukel pasitelkia ir skoningų groteskiškų detalių.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė