Šokis
Jonas Laucius – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vedantysis solistas, taip pat kuria vaidmenis Anželikos Cholinos šokio teatre. 2015 m. baigęs M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir atlikęs praktiką Ženevos šokio centre, prisijungė prie LNOBT baleto trupės. Ne kartą nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“; 2016 m. tapo Metų baleto viltimi, o 2018 m. – Metų baleto solistu. Atlieka pagrindinius vaidmenis daugelyje LNOBT baleto spektaklių.
Esate minėjęs, kad į šokio pasaulį jus atvedė močiutė, šokusi ansamblyje „Lietuva“. Ji taip pat supažindino jus su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Kokie pirmieji jūsų prisiminimai apie baletą?
Pirmieji prisiminimai apie teatrą susiformavo dar prieš pradedant mokytis M.K. Čiurlionio menų mokykloje, nes močiutė mane vesdavosi į spektaklius. Geriausiai atsimenu „Snieguolę ir septynis nykštukus“ – spektaklį, kuris rodomas iki šių dienų. Tuo metu man svarbiausia būdavo paragauti karšto šokolado, o antrame veiksme kartais ir nusnūsdavau. Labiausiai į atmintį įsirėžė Ragana. Atrodo, kad eidavome tik į šį spektaklį, nors pamatydavau ir kitus. Vis dėlto šį geriausiai prisimenu.
Prieš pradedant mokslus M.K. Čiurlionio menų mokykloje teko šokti liaudies šokių kolektyve „Ugnelė“. Ten ir susipažinau su šokiu, tačiau tuo metu neplanavau to mokytis ir tam paskirti gyvenimo. Situacija susiklostė taip, kad turėjau rinktis tarp dviejų mokymosi įstaigų. Pats M.K. Čiurlionio menų mokyklos pastatas man priminė Hogvartsą, o prieš tai susipažinau su būsimu bendraklasiu ir galiausiai pasirinkau būtent šią mokyklą. Tuo metu net nelabai supratau, kad teks šokti. Lygiai taip pat nutiko ir mano broliui, kuris manė, kad eis į būrelį, o ne į mokyklą mokytis šokio specialybės. Kelis kartus norėjau išeiti ir pasirinkti kitą gyvenimo kelią, bet mintimis vis sugrįždavau, kol galiausiai pasilikau visam laikui.
Kada supratote, kad šokis – jūsų pašaukimas?
Pirma užuomina tapo išvažiavimas į baleto konkursą Rygoje dešimtoje klasėje. Atrodė, jeigu jau vykstu ir ten gerai pasirodysiu – tai bus ženklas, kad vis dėlto šis dalykas man sekasi. Nors iki tol šokau kasdien ir man tai patiko, nemaniau, kad būsiu profesionalas. Konkurse pamatęs atmosferą ir kaip kiti užsidegę šokiu, kiek laiko skiria pasiruošimui, supratau, kad šokis – rimta profesija. Grįžus iš konkurso viskas susidėjo taip, kad buvau pakviestas į Šveicariją. Ten taip pat patyriau dvejonių, tačiau pats procesas jau buvo įsisukęs ir laukė daug atrankų įvairiuose teatruose. Tuo metu turėjau į tai susitelkti, nes daug metų dirbau dėl šio tikslo.
Šveicarijoje buvo įvairių patirčių, o kartais norėjosi grįžti namo į Lietuvą ir viską mesti. Tačiau patekau į teatrą, įstojau ir pradėjau mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai buvo galutinis taškas, kai supratau, kad šokis yra tai, ką tikrai darysiu ir su kuo siesiu savo ateitį, kiek tik man leis sveikata.
Prie LNOBT trupės prisijungėte po mokslų užsienyje. Kodėl pasirinkote grįžti į Lietuvą, o ne šokti užsienio trupėje?
Gavome pasiūlymą pasilikti Maurice’o Béjart’o mokykloje. Mokydamiesi Šveicarijoje kartais važiuodavome į Béjart’o trupę baleto pamokų. Jie mus pastebėjo ir pakvietė dar vienus metus praleisti jų mokykloje, nes šokėjus mėgsta parengti patys, su galimybe ateityje prisijungti prie jų trupės. Baleto studijos ir taip jau buvo užsitęsusios, todėl ši idėja neviliojo, norėjosi greičiau pradėti dirbti ir šokti scenoje. Labai norėjau grįžti į Lietuvą, nes užsienyje itin didelė konkurencija. Dėl vienos vietos kovoja daugybė žmonių, viskas tiesiog labai intensyvu. Žmonės plėšosi, kad ką nors pasiektų. Būtent dėl to norėjosi grįžti į savo šalį ir užsidaryti. Vėliau pasvarstydavau, kad gal reikėtų išvažiuoti šokti svetur, bet čia, Lietuvoje, yra didelė šeima ir visas sukurtas gyvenimas. Pajutau, kad daug smagiau nuvažiuoti į kitą šalį, ten pašokti ir grįžti. Esu gan stipriai prisirišęs prie Lietuvos.
Po trijų sezonų LNOBT tapote vedančiuoju solistu. Kaip sekėsi susitvarkyti su pasikeitusiu krūviu?
Didžiausią šuolį pajaučiau, kai pakilau ne į vedančiuosius solistus, bet į solistus. Kada tapau vedančiuoju, net tiksliai negaliu prisiminti, nes anksčiau neturėjome tokios viešos pozicijos paskelbimo ceremonijos. Labai įsidėmėjau kelią iki solisto pozicijos. Atėjus į teatrą pirmieji metai sunkiausi, nes visko labai daug ir viskas nauja. Reikia išmokti daugybę spektaklių: iš karto solinių vaidmenų nešoki, daugiausia dirbi kordebalete. Turi viską mokėti, nes tave bet kada gali įvesti į naują vaidmenį. Pirmus dvejus metus nuo visko skaudėjo galvą, informacijos ir fizinio krūvio buvo tikrai daug. Jaučiau, kad dirbu ilgiau nei dvidešimt keturias valandas per parą, nes po darbo dienos laukdavo pasiruošimas studijoms. O dar nebuvau atsigavęs nuo dvigubo krūvio derinant mokslus Šveicarijoje ir Lietuvoje. Tikrai jutau daug streso ir nuovargio tiek emociškai, tiek fiziškai. Tačiau kartu turėjau ir daug noro, nes tai buvo pati pradžia. Po mokyklos nestokojau perdėto pasitikėjimo savimi, būdingo visiems naujai atėjusiems į trupę. Atrodė, kad galiu viską. Vėliau atsimuši į realybės sieną, supranti, kad nėra taip, jog viską gebi ir žinai, – tave supa žmonės, turintys gerokai daugiau patirties, ir reikia išklausyti visas jų pastabas bei patarimus. Tikrai dar buvo ko mokytis, ir išties mokaisi visą gyvenimą.
Kasmet jaučiuosi protingesnis nei praėjusiais metais, galintis vis daugiau dirbti galva, o ne tik nugara. Iš pradžių viskas atrodė kaip nesibaigianti virtinė, tačiau su metais dalykai ėmė aiškėti ir pati situacija giedrėti. Supranti, ką darai, ir gali labiau susitelkti į solinius vaidmenis, juos perprasti.
Sukūrėte įvairių vaidmenų ir klasikiniuose, ir šiuolaikiniuose baletuose. Kurie labiausiai įsiminė?
Pirmus metus teatre labiausiai įsimeni. Jie palieka didžiausią įspūdį. Pradėjau labai simboliškai – su „Snieguole ir septyniais nykštukais“, kuriuos vaikystėje tiek kartų mačiau. Didysis solinis pasirodymas įvyko spektaklyje „Gulbių ežeras“ mano antro sezono pradžioje. Šis spektaklis man daug reiškia, nes tapo pirmuoju dideliu žingsniu į solistų pasaulį. Tikrai dažnai jį sapnuodavau, tačiau nebūtinai iš gerosios pusės. Sapnuodavau, kad nuolat kažką pamirštu, ką nors palieku, kad esu nepasiruošęs. Muzika skamba, spektaklis vyksta, o aš neįsivaizduoju, ką turiu šokti ir kas toliau.
Iš vėlesnių spektaklių labai gerai prisimenu darbą su choreografu Manueliu Legris, kuris kaip tik šiuo metu grįžo į mūsų teatrą ruoštis naujam pastatymui. Dirbant su juo apėmė kitoks jausmas nei įprastai. Prisimenu jį kaip labai šiltą žmogų, žinant, koks didis ir kiek daug pasiekęs šokėjas Prancūzijoje ir pasaulyje jis yra. Net keista, kad jis su tavimi ne tik repetuoja, bet ir baleto pamokoje prie atramos kartu stovi. Legris – didis žmogus, kuris buvo taip arti mūsų. Jis nesinervindavo, išlikdavo ramus, šiltas ir viską gebėdavo parodyti pats. To užtekdavo, kartais net nereikėdavo nieko sakyti. Aplinkybės susiklostė taip, kad būtent jo statytame spektaklyje išėjau į sceną kaip solinio vaidmens atlikėjas. Lankadamo vaidmuo balete „Korsaras“ tapo dideliu žingsniu į priekį, kartu atėjo ir supratimas, kaip mus augina darbas su choreografu. Pajauti, kaip kitaip gali dirbti tavo kūnas, kitaip galvoti, pamatai, kiek daug visko, be tavęs, yra spektaklyje. Pradedi suprasti vaidmens subtilybes, pavyzdžiui, kokie ir dėl ko yra personažo žvilgsniai, kaip jį veikia supanti aplinka, kokios emocijos reikalingos, ir pradedi su tuo žaisti. Pagaliau scenoje gali atsipalaiduoti ir mėgautis šokiu.
Jums teko dirbti su įvairiais Lietuvos ir užsienio choreografais. Kaip šokėjui pavyksta prisitaikyti prie skirtingo braižo, vizijos ir net erdvės?
Su patirtimi ir metais kūnas prisitaiko lengviau. LNOBT turėsime naują Krzysztofo Pastoro spektaklį „Moving rooms“. Matau, kad ką tik prisijungę prie trupės šokėjai dar nežino choreografo stiliaus, o senbuvių, jau šokusių ne viename jo spektaklyje, kūnas prisimena tam tikrus niuansus. Lygiai taip pat ir su kitais spektakliais – kuo daugiau šokai skirtingos choreografijos bei šokio stilių, tuo lengviau kūnas prisitaiko. Kartais atrodo, kad įsidedi kasetę į grotuvą, esantį galvoje, ir eini šokti spektaklio.
Šokote tokiuose istoriniuose spektakliuose kaip „Barbora Radvilaitė“ ir „Karalių pasaka“. Kaip pavyko įkūnyti tikrovėje egzistavusius žmones?
Gerai, kad tie žmonės gyveno seniai ir jau negali pakomentuoti, ar viską padariau teisingai. Dirbdami su Anželika Cholina daug kalbamės, ji pasako daug informacijos apie tai, kas, kur ir kaip vyksta, daug pasakoja apie pačią asmenybę. Jos spektakliuose svarbesnis ne laikmetis, ne aplinka, bet veikėjų tarpusavio santykių subtilybės. Procesas toks, kad iš pat pradžių, kaip minėjau, daug sužinome apie pačias asmenybes, Anželika nupasakoja, kokius juos mato ir kokie mes turime būti. Stengiuosi vaidmenis perleisti per savo prizmę, bet kartu nenutolti nuo to, ko reikalauja choreografas. Visada, kai kyla abejonių, remiuosi choreografu, nes spektaklis – jo vizija.
Su Čiurlionio vaidmeniu „Karalių pasakoje“ buvo kiek kitaip, nei esu įpratęs. Pastaruoju metu mano vaidmenys – stiprūs, vyriški, juose tenka parodyti nemažai jėgos. Čiurlionio vaidmuo visiškai priešingas – tai kukli, santūri ir labai kūrybinga asmenybė. Kaip juokavo pati Anželika, reikėjo nužudyti mano vidinį „mustangą“ ir tik tuomet gimė Čiurlionis. Sunku, nes turi būti stiprus viduje, bet kūno kalba negali atspindėti jėgos. Buvo nelengva, tačiau per procesą pavyko įsijausti į vaidmenį. Man patiko, kad gavau įkūnyti visai kitokią asmenybę ir galėjau atskleisti kitas savo spalvas.
Jūsų grafikas intensyvus, šokate ne tik LNOBT, bet ir Anželikos Cholinos šokio teatre, taip pat pasirodote užsienio scenose. Kas suteikia džiaugsmo kasdienybėje?
Visą vasarą teko dirbti, todėl dabar nelabai ir žinau, kas man yra kasdienybė. Labai norisi gamtos, ramybės, tačiau bent šią vasarą orai nedžiugino ir nebuvo taip skaudu leisti laiką šokio salėje. Sezono metu sunku ištrūkti, bet kai pavyksta, stengiesi prisigerti į save gamtos ir kažkaip atsipalaiduoti. Didžiausia dalis laiko praleidžiama teatre, todėl stipriai nuo jo atitrūkti niekada neišeina. Kadangi dar tik sezono pradžia, didžiausias susitelkimas yra čia ir dabar, tačiau kai jis įsivažiuoja ir viskas einasi pagal planą, tuomet jau gali grįžti prie savo rutinos, net pakeliauti ar kitaip pakeisti aplinką, kiek tai įmanoma.
Ką jums reiškia teatras?
Kadangi teatre praleidžiu labai daug laiko, tai yra mano namai, kad ir kaip banaliai skambėtų. Čia išgyveni tiek pačias geriausias, tiek skaudžiausias emocijas, būni labiausiai pavargęs, bet ir labiausiai atsipalaidavęs. Teatras – neatsiejama ir labai didelė mano gyvenimo dalis. Jis man tampa ir saugiu prieglobsčiu, ir kartais vieta, į kurią nesinori grįžti, nes būtent šioje erdvėje išgyveni galybę emocijų. Scena ir žiūrovai iš tiesų atgaivina. Regis, dirbi ištisus mėnesius, pats nebesupranti, dėl ko, bet išėjęs į sceną pajauti tokį malonumą... O aplodismentai atperka viską ir sugrįžta suvokimas, dėl ko visa tai darau.
Dėkui už pokalbį.
