Ką atsakytų žiūrovo kūnas

Šių metų festivalio „New Baltic Dance“ šūkis – „kūnas kalba“. Atsakyti scenoje kalbančiam kūnui žiūrovo kūnas turi ribotas išraiškos galimybes – dažniausiai tik plojimus, retkarčiais trypimus ar šūksnius. Tačiau į šokio spektaklius įsijaučiama ir fiziškai, jie gali paskatinti šokti. Vienuose stebint, kaip judėdami šokėjai patiria malonumą ir laisvę, norisi dalyvauti, o kituose ne. Galima pasvajoti, kas būtų, jeigu žiūrovas galėtų ne tik ploti ar parašyti komentarą, bet ir sušokti atsaką į spektaklį – atsakyti kalbančiam kūnui kūnu?

Pavasario vakarais įdomu stebėti dangų – jo švelnias, pastelines spalvas. Tokie tonai vyrauja ispanų ir italų trupės „Kor’sia“ spektaklio „Mont Ventoux“ scenografijos stikliniame stačiakampyje. Gamtos grožis – svarbi balandžio 23 d. festivalį atidariusio kūrinio dalis. Iš tamsos išnyrančių kūnų choreografija derinama su vizualiais šviesos efektais. Spektaklio dramaturgija paklūsta nuotaikų ir ritmų kaitai – lėtą, paslaptingą pradžią už stiklo ir vėjo kalno viršūnėje ūžesį keičia ritminga elektroninė muzika ir sparčiai po sceną vaikštantys šokėjai, staigios jų judesių kombinacijos. Ši dalis, abstrakti, kaip ir visas spektaklis, skatina galvoti apie greitą visuomenės ritmą. Kūrinio nuotaika keičiasi, tačiau muzikoje vyrauja šiurkštumas ir grėsmės nuojauta.

Choreografijoje svarbus ryšys su grindimis, dalis judesių atliekami pažeme, pasikartoja kritimai ir atsistojimai, vyrauja plastiški, takūs galūnių mostai, taip pat akrobatiniai, staigūs kūlversčiai ir salto primenantys elementai. Juos atlieka ir spektaklyje šokantis lietuvis Dovydas Strimaitis. Blyškūs rusvų ir pilkų atspalvių šokėjų kostiumai bei daugelio ilgi plaukai juos suniveliuoja, bet tam tikromis akimirkomis išryškėja vienas ar kitas. Jų skaičius scenoje nuolatos kinta: šokama po kelis ir grupėje, galinčioje atlikti pasikartojančių judesių seką, bet ne sinchroniškai tiksliai. Todėl išsiskiria kūrinio pabaiga, kai šokėjai kartu daro griežtesnius, klasikines baleto rankų pozicijas menančius judesius, užsibaigiančius sustojimu išskleidus rankas į šonus. Vakarėjančio dangaus atspalvių fone jie primena didingus juodus kryžius, kurių papėdėje sklaidosi dūmai-debesys.

Estetiškai rafinuotas „Mont Ventoux“ primena tokius šokio spektaklius kaip praeitais metais festivalyje rodytas Christoso Papadopouloso „Larsen C“, trupės „Peeping Tom“ miniatiūra „Oiwa“ (iš trumpametražių kūrinių programos „Roommates“, 2023) ar Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“ (2022). Įkvėptas Petrarcos laiško apie vidinius išgyvenimus ir apmąstymus kopiant į Ventoux kalną, spektaklis su juo turi mažai ką bendro. Jis susitelkęs į išorę, formą, o vizualinių efektų jame net per daug ir ne visi iki galo pagrįsti, kaip netikėtai stiklo akvariume pasirodęs didelis pliušinis triušis. Kūrinys nenustebina, išlieka šaltas ir nutolęs – tarsi užsisklendęs į savo vizualinį tobulumą.

Visai kitoks nei „Mont Ventoux“ – spektaklis „Harmonia“. Kūrinys prasideda lėtai: iš profesionalių šokėjų ir negalią turinčių žmonių sudarytos trupės nariai apšilinėja poromis, masažuoja ir pratempia vienas kito raumenis. Fone tyliai skamba įrašytas baleto pamoką vedančio mokytojo balsas (skaičiuojantis, įvardijantis judesius), prie atramos mankštinasi cerebriniu paralyžiumi sergantis šokėjas. Aišku, kad judesys čia išsilaisvins iš visų griežtų taisyklių ir normų. Tai paliudija raumenų pratempimą lydintys malonumo atodūsiai. Šiame spektaklyje stebėti šokėjus įdomu, nes jie įsijaučia į savo kūnus, juos tyrinėja, parodydami pagarbą sau ir vienas kitam, perimdami vieni kitų judesius, juos išplėtodami.

Sustiprėjus žemiems, į širdies dūžius panašiems, iki lingavimo užhipnotizuojantiems garsams, šokėjai kartoja ką tik atrastus judesius, pulsuodami į muzikos ritmą. Tai primena judesiais tiksinti laikrodį. Šokėjai vis labiau įsišėlsta. Tarp jų galima atpažinti dalyvius iš kito choreografės Adrienn Hód spektaklio „Šalia“, festivalyje rodyto 2022 m., pasižyminčio kritine mintimi ir noru išlaisvinti kūną iš reprezentacinių sistemų. Spektaklyje „Harmonia“ to taip pat siekiama, tačiau kitaip – per emocijas. Stebint skirtinguose kūnuose slypinčią jėgą, unikalią judėjimo įvairovę, suima graudulys, o pabaigoje džiugesį kelia šokėjų energija ir laisvė. Pagal užvedančius muzikos hitus kiekvienas jų, palaikomas kitų, atlieka savotišką solo. Pasitelkdami humorą ir saviironiją šokėjai atvirai bendrauja ir flirtuoja su publika, apsupusią sceną iš visų pusių (dalis žiūrovų sėdi scenoje). Per šį spektaklį norisi šokti, pajusti ir tyrinėti savo kūną bei pasiekti tokią laisvę ir pasimėgavimą judesiu, kaip tai pavyksta šokėjams. Ne kasdien pasitaiko, kad kūrinys pakylėtų.

Nors šokti kartu norėjosi su „Harmonios“ dalyviais, tokią galimybę žiūrovams suteikė spektaklis „When The Bleeding Stops“. Islandų šokėjos ir choreografės Lovísos Ósk Gunnarsdóttir darbas prasideda kaip stand-up pasirodymas. Ji atvirai sveikinasi su į salę besirenkančiais žiūrovais, o vėliau komiškai pasakoja savo, kaip šokėjos, biografiją, kol prieina pagrindinę spektaklio temą – menopauzę. Justi, kad didžiąją dalį žiūrov(i)ų toks atviras ir familiarus spektaklio tonas atpalaiduoja, paskatina kartu dainuoti žinomas dainas ir daug juoktis, tačiau vis dėlto kūrinys neatveria ko nors netikėto ar nežinomo. Gunnarsdóttir pasakojimą pratęsia vaizdo įrašai, kuriuose moterys iš skirtingų šalių atlieka terapinę praktiką – šoka pagal pasirinktą dainą. Tarp vis gausėjančių vaizdo įrašų – dalyvės ir iš Lietuvos. Galiausiai į sceną finaliniam šokiui įsiveržia būrys moterų, sukviestų per atvirą atranką.

Šis spektaklis, be abejonės, naudingas jį kūrusiai bendruomenei, tačiau jo socialinė reikšmė pranoksta meninę raišką, kurioje susipina publikai pataikaujančių pramoginių sceninių žanrų ir mėgėjų meno elementai bei meniškai neperdirbtas buitiškumas. Spektaklio tikslas kilnus – išlaisvinti ir įgalinti moteris, sukurti joms erdvę švęsti save. Vis dėlto, stebint scenoje šokančią publiką, apima prieštaringos emocijos: džiugu dėl entuziastingo žiūrovų įsitraukimo ir liūdna jaustis svetimai. Prie bendro šėlsmo prisijungti neleidžia reiklumas menui ir noras iš kūrinio daugiau.

Meistriškumo nepritrūksta spektakliui „Taranto Aleatorio“. Jis prasideda nuo dviejų nuobodžiaujančių draugių: viena atsainiai triauškia saulėgrąžas, kita suka cigaretę. Jų nusiteikimas kaip įžūlių paauglių – jos spokso į publiką ir tarsi nejučia, iš neturėjimo ką veikti ima niūniuoti. Netrukus tai perauga į galingo balso ir temperamentingo flamenko dialogą. Lola Dolores užtraukia ispaniškos raudos motyvą, atsklindantį iš gelmės ir kiaurai veriantį kūną, o María del Mar Suárez La Chachi atsako ritmingu raudonų batelių kulnų kaukšėjimu ir išraiškingais plaštakų bei riešų judesiais. Šios atlikėjų bendravimo nuotrupos gimsta žaismingai, netikėtai, tarsi improvizuotai, bet justi, kad visa tai reikalauja talento, ilgamečio balso ir kūno įgūdžių lavinimo. Stebint šių moterų temperamentą, dinamiką ir humorą, kyla mintys apie tokią muziką ir šokį suformavusią kultūrą ir regioną, kuriame saulė šviečia daug ryškiau. Gebėjimu šiuolaikiškai perdirbti liaudies tradicijas šis darbas siejasi su šokėjos Ainos Alegre spektakliu „Fandango & Other Cadences – Study 4“, interpretuojančiu baskų liaudies šokius, festivalyje rodytu 2023 metais.

Spektaklis „Taranto Aleatorio“ – ne tik kūno ir balso ryšio eksperimentas, bet ir odė draugystei. Kartu niūniuoti, nutilti, suturėti savyje ir vėl kartu tuo pačiu metu pratęsti melodiją gali tik artimos draugės, jaučiančios viena kitą ir galinčios kartu žaismingai kvailioti.

Ir „Taranto Aleatorio“, ir spektaklį „Mirlitons“ atlieka du menininkai, kuriantys beveik tuščioje erdvėje be papildomos muzikos, – vienas partneris išgauna garsus, kitas atsako judesiu. Po „Mirlitons“ norisi aukštai pašokti ir iš visų jėgų trenkti pėdomis į grindis, kuo stipriau, kaip tai daro ratu žiūrovų apsupti Aymericas Hainaux ir François Chaignaud iš Prancūzijos. Savo įvaizdžiu – kostiumais ir lazdomis – jie primena piemenis iš praeities, esančius arti gamtos. Tilindžiuojant prie lazdos prikabintiems varpeliams regisi, kad netoli ganosi gyvulių banda. Tačiau ne visa taip idiliška. Ant grindų guli susmukęs kovotojas, kurio galvą dengia iš įvairių ženklelių padarytas šalmas. Vėliau tokiais ženkleliais skimbčiojančiais šarvuotais marškiniais pasidabina šokėjas Chaignaud, nes jis kovoja su beatbox’o (vokalinės perkusijos) meistru Hainaux. Jie su humoru konkuruoja dėl žiūrovų dėmesio, nepamiršdami pašiepti savo ego. Kartu pasišaipo iš pačios konkurencijos, noro pasirodyti, nugalėti ir negalėjimo nusileisti. Visa tai pasižymi savitu stiliumi. Meistriškas Hainaux beatbox’as ir savotiški Chaignaud judesiai, rankų plastika, ypatingi pakaustyti bateliai, kuriuos jis pasitelkia ne tik stepo ritmams mušti, bet ir atsistoti ant pirštų kaip su baleto puantais, taip įsišėlsta, kad galiausiai atlikėjai stengiasi sukelti kuo daugiau triukšmo. Išvargę po hipnotizuojančio ritmingo siautulio nė vienas nenori pasiduoti – eina prie žiūrovų ir iš paskutiniųjų parodo dar vieną garsinį ar judesio triuką.

„Mirlitons“ žavi asmenybėmis. Šamaniškame rituale atlikėjai atiduoda visas savo jėgas ir skatina išjudėti susikaupusias emocijas – ypač pyktį ir agresiją. Kad paskui stotų štilis ir giedra. Ją išreiškia abiejų traukiama viduramžių dainos melodija ir paukščių čiulbėjimas.

Kai kurie „New Baltic Dance“ spektakliai sukelia norą šokti, o „Unearth“ – niūniuoti, pratęsti raminančią, užliūliuojančią melodiją. Į „Dūmų fabrike“ vykstantį choreografo Jeftos van Dintherio tris valandas trunkantį spektaklį esi laisvas įeiti ir iš jo išeiti, kada nori. Dideliame, natūralios šviesos užlietame angare pirma pasitinka garsas: unisonu traukiama pasikartojanti melodija, įgyjanti sakralų skambesį. Ant grindų – susėdę, sugulę žmonės, kai kurie ramsto sienas. Iš pradžių ne taip paprasta tarp jų atskirti dainuojančius šokėjus. Jie lėtai juda tarp žiūrovų, atlieka jiems vieniems suprantamus veiksmus. Jie yra visai arti, bet jų žvilgsnis pereina kiaurai mus, žiūrovus. Visi esame vienoje erdvėje, bet tarsi skirtingu laiku. Mes ne visada jiems matomi. Jie kitokie. Kartais primenantys pirmykščius žmones, dar nepatyrusius kalbos, visa juntančius kūnais. Tačiau staiga jie užtraukia žinomą dainą arba ima kartu kaip hipnotizuojantį burtažodį kartoti susiliejančius žodžius, tarp jų galima išgirsti ir anglišką „būk savimi“ („be yourself“), „išgirsk save“ („hear yourself“) ar net „nužudyk save“ („kill yourself“).

Žiūrovai gali laisvai judėti erdvėje, pasirinkti savo vietą ir ją keisti. Įstabu tai, kaip greitai pasiduodi užliūliuojančiai kūrinio nuotaikai. Kartais norisi užsimerkti, net pasnausti, kartais stebėti šokėjus – tai jų visai nematyti, tai jie išnyra visai arti tavęs, kažką menamo traukia iš žemės gelmių ir atneša tau prie kojų. Vyksta grupinis, atpalaiduojantis ritualas. Jis nuramina, sulėtina, bet nieko iš tavęs nereikalauja, suteikdamas galimybę pabūti su savimi tarp žmonių. Pailsėti, pastebėti pro „Dūmų fabriko“ langus plaukiančius debesis, pravažiuojantį traukinį.

Gegužės 18 d. festivalį uždaręs spektaklis „NON+ULTRAS“ išsiskiria iš kitų, nes išjudina ne kūną, o protą, teigdamas šokį kaip kritinio mąstymo įrankį. Choreografas Moritzas Ostruschnjakas analizuoja sporto fanų kultūrą. Scenoje iš daugybės spalvotų sirgalių šalikų sudėliotas kilimas. Šokėjai lėtai eina iškėlę šalikus su klubų pavadinimais ir šūkiais, sustingsta į mizanscenas, rodančias agresiją. Siekiama apčiuopti momentą, kai sirgalių emocijos perauga į smurtą, riaušes. Masiniuose sporto renginiuose pasitelkiama garsi muzika, ryškios spalvos ir šviesos – visa, kas audrina psichiką, kelia emocijas; tokia jusles stimuliuojanti aplinka skatina perdėtą pasitikėjimą savimi. Šios masinių renginių estetikos elementus naudoja ir choreografas, juos išnarstydamas taip, kad gali atimti iš sirgalių malonumą būti sirgaliais.

Spektaklyje įsimena ėjimo vietoje motyvas, iš jo atsiranda kiti pagal ritmišką muziką atliekami judesiai. Kultūrinių nuorodų (religinių, liaudies, klubinių šokių elementų) pripildyta choreografija veikia kaip jungiamoji grandis tarp ekrane projektuojamų, besikeičiančių vaizdų ir kritinės minties. Prasidėjęs ramiai, kūrinys įgauna vis didesnę dinamiką. Įvairiai panaudoti šalikai tvarkingai perlenkiami ir sudėliojami ant scenos grindų (primindami pasaulio vėliavas), o galiausiai vėl pakyla į orą. „NON+ULTRAS“ – tai atvejis, kai menas tampa būdu kitaip pažvelgti į tai, kas visuomenėje įprasta, pamatyti už kai kurių reiškinių slypint ne tik absurdą, bet ir pavojų. Kodėl mums taip norisi su kuo nors susitapatinti ir už ką nors „sirgti“? Kaip žmonių grupė tampa riaušininkais, radikalių populistų sekėjais ar religinio ekstremizmo šalininkais?

Per tris savaites festivalis „New Baltic Dance“ suteikė įvairių šokio patirčių: išjudino kūną, emocijas ir protą. Gaila tik vieno – kad atsisakė lietuviško pavadinimo.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė