Dvi su puse valandos apie meilę su laiminga pabaiga

Naujausios Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) premjeros, Louis Josepho Ferdinando Héroldo baleto „Tuščias atsargumas“, afišoje – nedidukas paveikslas puošniais paauksuotais rėmais. Tai visai tinkamas sprendimas pristatyti spektaklį, muziejinį pačia geriausia šio žodžio prasme. Siužetas – Prancūzijos revoliucijos amžininkas, o muzika, režisūrinė ir choreografinė forma mena sudėtingą daugiau nei dviejų šimtų metų Europos baleto istoriją.

Prieš šešiasdešimt penkerius metus Karališkojoje baleto trupėje Londone dienos šviesą išvydęs britų choreografo Fredericko Ashtono kūrinys šiandien yra viso pasaulio pajėgių baleto trupių repertuare. Lietuviškas variantas – „viskas įskaičiuota“: muzikinė Johno Lanchbery redakcija, choreografija, dailininko Osberto Lancasterio scenovaizdžiai ir kostiumai. Kruopščiai saugomas baleto paveldo eksponatas dažniausiai taip ir atkuriamas – su septyniais (lietuviškame variante – aštuoniais) čiurliais virš tolyn besidriekiančių laukų įvadinėje uždangoje, tapytu šunimi prie būdos pirmo veiksmo dekoracijose, dviem XXXXL dydžio našlės Simon apatiniais, džiūstančiais antro veiksmo palubėje, ir kitomis žaismingomis detalėmis.

Ilgą baleto istoriją mena ir jo pavadinimas, turintis kelias versijas. Dar 1758 m. kovo 4 d. Paryžiuje, Italų komedijos teatre, įvyko Egidio Duni komiškos operos „La Fille mal gardée“ premjera, o pirmojo baleto, parodyto 1789 m. liepos 1 d., pavadinimas, kaip tuomet buvo įprasta, susidėjo iš dviejų dalių: „Le Ballet de la paille ou Il n'y a qu'un pas du mal au bien“ (kaip pakonsultavo prancūzų kalbos specialistai, lietuviškas vertimas galėtų būti „Šiaudų baletas, arba Tarp blogo ir gero – vienas žingsnis“). XIX a. antroje pusėje šis baletas gana dažnai buvo statomas ir Rusijos imperijoje, tad suprantama, kad Lietuvoje prigijo ne visai tikslus dar vieno prancūziško pavadinimo – „La Précaution inutile“ – vertimo į rusų kalbą („Тщетная предосторожность“) lietuviškas variantas. Daugelyje teatrų, taip pat ir Didžiojoje Britanijoje, pavadinimas „La Fille mal gardée“ neverčiamas, bet jei dar kada reikėtų šį baletą pavadinti lietuviškai, gal tiktų „Nenusaugota dukra“?

Prasmių ir vertimų subtilybės visą laiką domina, susidūrus su senas tradicijas turinčiais kultūros fenomenais, tačiau ši „Tuščio atsargumo“ premjera – įdomus ir reikšmingas svarbiausios Lietuvos baleto trupės darbas, atskleidžiantis mūsų šokėjų galimybes ir talentą likus pusmečiui iki jubiliejinių baleto šimtmečio renginių.

Keturios pagrindinių atlikėjų – Lizos ir Koleno – sudėtys rodo LNOBT baleto solistų pajėgumą ir ambicijas, juo labiau kad visi matyti spektakliai parodė ir jų techninę meistrystę, ir artistiškumą. „Tuščias atsargumas“ – komiškas baletas, čia būtinas vaidybos talentas, greitos reakcijos, improvizaciniai gebėjimai. Choreografija – kaip dramos tekstas, toks pat ir visą laiką kitoks, lygiai kaip ir mizanscenos, kurias šiuo atveju dar lemia nemažai į spektaklio audinį įtrauktų daiktų. Šokama su kaspinais, pjautuvais, buteliais, lazdomis (spragilais?). Labiausiai įsimena šokiai su kaspinu – Pas de Ruban. Pirmame paveiksle kaspinas ne tik tampa Lizą ir Koleną siejančios meilės simboliu, kuriam skiriami bučiniai, – šokdami įsimylėjėliai vienas kitą apraizgo kaspinu ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, pabaigoje išsinerdami iš tos raizgalynės ir pademonstruodami darnią (arba beveik darnią) geometrinę figūrą.

Antrame paveiksle Lizos draugių rankose kaspinai virsta dinamiškais efektingo adagio priedais, o šio epizodo kulminacija – Lizos, stovinčios ant pirštų galų ir suėmusios visus draugių kaspinus į vieną ranką, apsukimas ratu: grakštus, bet nelengvas triukas, sulaukiantis žiūrovų aplodismentų. 

Režisūriniame piešinyje ir istorijos pasakojime svarbų vaidmenį atlieka dubenėlis su sviestu (jį vienas paskui kitą pasiskanaudami pirštu ragauja Liza ir Kolenas, ir tai ne vien buitinis veiksmas, bet ir paslėptas saldžios meilės simbolis), sviesto muštuvė, šluota, vežimaitis, verpimo ratelis, skirtingų spalvų skaros, javų kūliai ir kt. Visas šis rekvizitas naudojamas išradingai ir prasmingai, sukuriant XX a. 7-ajame dešimtmetyje pastatyto spektaklio ryšį su baleto tradicija, kuriai pagarba atiduodama ir pasitelkus lengvą humorą. 

Yra spektaklyje ir tokių dalykų, kurie per daugiau nei šešiasdešimt metų gerokai pasikeitę ir šiandien sulauktų socialinių tarnybų dėmesio. Pavyzdžiui, našlės Simon, neapsikentusios Lizos nepaklusnumo, ketinimas tiesiogine prasme iškaršti jai kailį pasiguldžius ant kelių ir pakėlus sijoną, taip pat ir kitos fizinės bausmės (antausiai, ausies sukimas), kurias, kaip vienintelį žinomą ugdymo modelį, veikiausiai perims ir pati Liza, mat antrame veiksme savo svajonėse apie povedybinį gyvenimą už padarytas rašybos klaidas ji kelis kartus pliaukšteli įsivaizduojamam vaikučiui per užpakaliuką.

Daugybė išradingų komiškų situacijų neužgožia choreografijos, kuri sudėtinga šokio technikos požiūriu, supinta iš duetinių kombinacijų, partnerio jėgos reikalaujančių aukštų pakėlimų, smulkių šuoliukų ir efektingų, aukštų skrydžių, įvairiausių sukinių derinių – subtiliai juvelyriškų Lizos partijoje ir veržlių, plačių Koleno paveiksle.

Labai maloniai nuteikė visos keturios solistų poros, praturtinusios spektaklį savitais šokio ir vaidybos niuansais. Nora Straukaitė ir Jonas Laucius, Olesia Šaitanova ir Genadijus Žukovskis, Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis, Kristina Gudžiūnaitė ir Andrea Canei sukūrė įdomius įsimylėjėlių duetus – kiekvienas jų vertas dėmesio ir komplimentų, patvirtina jų kaip pagrindinių solistų reputaciją, o kai kuriais atvejais džiugina akivaizdžiais žingsniais tolesnio tobulėjimo link. Solistai puikiai atskleidžia choreografo sumanymus, tačiau jų vaidmenys skirtingi mažomis detalėmis, kurias kartais pasiūlo atsitiktinumas: štai Kastorina pirmajame savo spektaklyje šluota pasinaudojo ne perkeltine, o tiesiogine prasme, sušluodama kelias po vištų epizodo scenoje likusias plunksnas.

„Tuščio atsargumo“ kaip komiško baleto žanrui ypač didelę reikšmę turi dar du personažai – perdėtai rūpestinga Lizos motina našlė Simon ir turtingas, bet socialinių įgūdžių stokojantis jaunikis Alenas, kurį Simon numačiusi savo dukrai ir kuris Lizai nekelia jokių jausmų. Šių herojų paveikslams choreografas taip pat nepagailėjo išmonės, kurios sprendimams įgyvendinti prireikia talento ir ištvermės. Simon paveikslą su asmeniniais niuansais, remdamiesi savo temperamentu, vaidybine patirtimi, kiekvienas savaip žavingai kūrė Voicechas Žuromskas, Ernestas Barčaitis, Imanolis Sastre’as (Simon šokis su klumpėmis sulaukia audringų žiūrovų ovacijų). Prie savo skėčio prisirišusio Aleno vaidmenį su individualiomis judesių ir vaidybos detalėmis sukūrė Jonas Kertenis, Lorenzo Epifani ir Federico Farina. Visus septynis premjerinius spektaklius Aleno tėvą Tomą vaidino Laimis Roslekas, surasdamas mažų detalių vis kitaip pakomanduoti savo sūnui, paflirtuoti su Simon, o paskutiniame veiksme, žlugus vedybų kontraktui, jai tūžmingai grūmoti.

Programėlėje neišskirta, bet antrame paveiksle, taip pat ir paskutiniame veiksme, negali neišgirsti fleitos melodijos ir nepastebėti fleitininko personažo, kuriam dėl instrumento tenka pasigrumti su Alenu; šį nediduką vaidmenį lengvai, nuotaikingai atliko Epifani ir Aidenas Bazylinskis.

„Tuščio atsargumo“ choreografas statytojas Jeanas Christophe’as Lesage’as, kalbėdamas spaudos konferencijoje, kaip baleto privalumą išskyrė tai, kad jame niekas nemiršta. Vis dėlto tai nelengvas spektaklis tiek solistams, tiek kordebaletui – sukurti giedrai nuotaikai prireikia ne tik daug fizinių jėgų, bet ir gebėjimo nedemonstruoti pastangų, šokti lengvai, nuotaikingai, tarytum žaidžiant. Keitėsi aštuonių Lizos draugių sudėtys, o draugų ir valstiečių vyrų grupė visuose spektakliuose liko daugiau mažiau tokia pati. LNOBT vyrų kordebaletas nėra didelis, tad kai kuriuose spektakliuose draugų ir valstiečių būryje buvo galima pamatyti savo kykus ir skėčius spintoje palikusius Simon (Sastre’ą ir Barčaitį) bei Aleną (Kertenį, Epifani ir Fariną), o 21, 22 ir 23 dienomis spektakliuose kirsti javų į laukus vietoj šešių išėjo penki valstiečiai.

Spektaklio šviesas atkūrė Levas Kleinas, jos atspindi vieną dieną vykstančio spektaklio veiksmo permainingą dramaturgiją – brėkšma, vaiskus rytas, giedra diena, kurios dangus, staiga apniukęs, prapliumpa liūtimi, trumpam nušvinta vaivorykšte, ir vėl griaudžia su lietaus ir vėjo gūsiais, pakeliančiais Aleną, raitą ant savo raudono skėčio, į padangę. Gražus, prasmingas paskutinio veiksmo Lizos ir Koleno dueto pritemdytas apšvietimas, sukuriantis intymią atmosferą, kai dviem įsimylėjėliams aplinkos tarsi nebelieka; scenai vėl nušvitus, visuotinės linksmybės baigiasi, susikibę ratu, visi pasidainuodami (vokalinius intarpus balete jau girdėjome „Arlekinadoje“) išskuba laukan. Spektaklis baigiasi, kai į tamsoje skendintį Simon namą pro langą įlipa Alenas ir, susiradęs paliktą savo skėtį, su šviečiančia šypsena veide išbėga.

Spektaklio veiksmas prasideda pragydus gaidžiui, ir šis garsas iškart sulaukia žiūrovų šypsnių – keturias vištas ir gaidį šoko M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus vyresniokai, nuo galvos iki kojų pasislėpę tikroviškuose paukščių kostiumuose (ko verti vien gaidžio bateliai su pentinais). Gaidį šoko Kostas Grudzinskas ir Rūta Jančytė, Grudzinską, taip pat kelis kitus moksleivius buvo galima pastebėti ir tarp valstiečių.

Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas ir dirigentas Julius Geniušas pasirūpino, kad paprasta, įvairias XVIII a. pabaigos ir XIX a. pirmosios pusės melodijas menanti baleto muzika skambėtų lengvai ir žaismingai, kurtų švelnaus humoro prisodrintą spektaklio atmosferą, kuri dviem su puse valandos įtikina šviesaus meilės jausmo pergale.