Atsigręžti į save

Daugiausia atgarsio ir prieštaringų nuomonių sulaukia tie meno kūriniai, kuriais gebama įkūnyti visuomenės būsenas. Tokie yra drąsūs ir išsiskiriantys šių metų festivalio „New Baltic Dance“ lietuviškos programos spektakliai.

Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė – „Šokti 1000 metų“

Šiuolaikinio šokio kūrėjų Lisičkinaitės ir Grinevičiūtės spektaklis „Šokti 1000 metų“ – tai tarptautinio socialinio projekto „Dance Well“ tąsa. Jo metu profesionalūs šokėjai organizavo judesio užsiėmimus senjorams, sergantiems Parkinsono ir kitomis su judėjimo negalia susijusiomis ligomis. Spektaklio pradžioje prie ilgo balta staltiese užkloto stalo įsitaiso senjorai, profesionalūs šokėjai ir savanorės. Gėlėmis, vaisiais, gėrimais ir mezgimo siūlų bei virbalų grumsteliais nuklotas jo paviršius kuria erdvės, skirtos gyvenimo ir judesio šventei, nuotaiką.

Pirmoje spektaklio dalyje sėdintieji prie stalo atlieka įvairius kasdienius veiksmus: vieni mezga, kiti užkandžiauja, dar kiti šukuojasi plaukus, gražinasi. Spektaklio dalyviai paeiliui pakyla ir kiekvienas savo ritmu išeina priešais žiūrovus, fone skambant įrašytiems dalyvių pasakojimams apie ilgametį jų ryšį su šokio menu. Galiausiai spektaklis užbaigiamas džiaugsmingu bendru šokiu, išlaisvinančiu ne tik dalyvių kūnus, bet ir sielas.

Šis spektaklis – tai atvirukas ilgus metus trunkančiam gyvybingumui. Ir jautrus liudijimas, kad šokti tūkstantį metų nėra utopinė idėja. Be to, šių metų festivalyje – tai ne vienintelis kūrinys, skelbiantis žinią apie terapinį šokio poveikį. Socialiniu poveikiu projektas „Šokti 1000 metų“ siejasi su užsienio programos spektakliu „When The Bleeding Stops“, pristatančiu tyrimą, kaip kasdieniu judėjimu palengvinti menopauzę.

Giedrė Kirkilė – „Kraitis“

Projekte „Šokti 1000 metų“ močiučių mezgami siūlai susaisto skirtingus žmones ir jų gyvenimus. O šokėjos Kirkilės monospektaklyje „Kraitis“ siūlai sujungia vienos moters praeitį ir dabartį. Kiekviena mezginio akis tampa simboliu dar vienos praturtinančios patirties ar sunkios akimirkos. Kūrinio pradžioje šokėja guli kniūbsčia, jos kūną nuo blauzdų iki viršugalvio slepia didžiulis megztinis. Neįprastais, besikartojančiais judesiais, pasitelkdama rankas ir kojas, ji tarsi gyvatė išsineria iš odos ir nusimeta mezginį nuo savęs. Priėjusi prie mikrofono šokėja be galo atvirai dalinasi įžvalgomis apie save, tačiau pačioje pabaigoje priduria, kad ne viskas, kas atskleista, yra tiesa. Tada ji įlipa į ankštą vonią-indą ir, skambant Claude’o Debussy „Clair de lune“ melodijai, mirksta vandens ir muilo mišinyje. Vėliau jame išplaunami siūlai. Jie ištempiami ant džiovyklės, o save šokėja „padžiauna“ ant kėdės. Ir nors spektaklis šioje vietoje pasibaigia, jo rituališka prigimtis sukelia jausmą, kad visi veiksmai turėtų pasikartoti.

„Kraityje“ įvykstanti moters transformacija kupina vilties, kad žmogus – tarsi siūlų kamuolėlis, iš kurio galima išplauti neapgalvotus pasirinkimus, o nepatikusį mezginį išardyti ir permegzti, kaip tik širdis geidžia.

Agnietė Lisičkinaitė ir Igoris Shugaleevas – „CLAP&SLAP“

2021 m. festivalyje baltarusis Shugaleevas parodė performansą „375 0908 2334 / „Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“, paskaitos formatu pristatantį tuometinę politinę Baltarusijos situaciją ir kviečiantį žiūrovus prisijungti prie savanoriškos solidarumo akcijos. Tais pačiais metais Lisičkinaitė Lietuvoje sukuria šokio spektaklį „Hands up“, kalbantį apie protesto kultūrą ir įtraukiantį žiūrovus į eiseną su plakatais. Šie politiškai angažuoti menininkai susivienijo į kūrybinį duetą ir šių metų festivalyje įvyko jų spektaklio „CLAP&SLAP“ premjera.

Spektaklio epicentre atsiduria politiškai jautrios temos. Siekiama parodyti, kaip jos persismelkia į asmeninius santykius. Scenoje matome metalinį atitvarą, apraizgytą ribojimo juosta, ir du kūnus, besistengiančius suprasti, kuriai atitvaro pusei jie priklauso. Vėliau žiūrovai kviečiami ploti, kol pusnuogiai šokėjai plaka savo kūnus. Toks gestas išreiškia tai, kad karo žiaurumus medijoje dažnai užmaskuoja kitos, „svarbesnės“ naujienos. Kita vertus, parodo, kaip kontekstas keičia prasmę. Jei skambant plojimams ir plakimui užsimerktume, juk negalėtume atskirti jų vieno nuo kito, o įsivaizduotume tą veiksmą, kurį norime „matyti“. Paveikus premjerinis spektaklio „CLAP&SLAP“ rodymas ne tik pažėrė gerai apgalvotų performatyvių elementų, bet ir pasiūlė apsčiai intelektinės stimuliacijos.

Liza Baliasnaja – „Chiaroscuro“

Vakarų Europos menininkai kurdami neretai atsispiria nuo savo šaknų. Lietuvoje tai nėra dažnas atvejis, tačiau, šokėjams vis dažniau renkantis studijas užsienyje, ši tendencija pamažu pastebima ir lietuviškuose spektakliuose. Šių metų festivalyje ją atitinka Lisičkinaitės ir Shugaleevo „CLAP&SLAP“ bei Baliasnajos „Chiaroscuro“. Pastarajame tyrinėjama baimė – mūsų krašte dažna reakcija į supančią aplinką. Į fizinę baimės išraišką Baliasnaja žvelgia iš tolimesnio taško, atsispirdama nuo baroko epochos dailės. Tai pirmiausia išduoda šokėjų įvaizdis – stilizuoti baroko laikus primenantys kostiumai. Taip pat jų elegantiška laikysena ir judėjimo trajektorijos, atitinkančios gyvųjų paveikslų principą. Tarkim, sustojus į tapybišką kompoziciją, sukamasi aplink savo ašį. Šokėjai vieni kitiems padeda „surežisuoti“ iškreiptus veidus, tempdami lūpas ir atverdami burnas. Pačios statiškos choreografinės kompozicijos mažai paveikios, tačiau nuosekliai kylančios įtampos atmosferą sukuria groteskiška kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika. Pasiekus aukščiausią garso lygį, bežadžiai kūnai išsibarsto erdvėje. Nors šokėjų kūnai šiame spektaklyje itin ramūs, kūrinys perteikia stiprėjantį nerimą, atspindintį nuolatinės baimės būseną, kurioje dabartinių politinių įvykių akivaizdoje esame įstrigę.

Šių metų festivalio „New Baltic Dance“ tarptautinę programą galima laikyti viena stipriausių per jo istoriją, o greta užsienio kūrėjų spektaklių – ne ką mažiau kokybiški ir išradingi lietuviškos programos kūriniai.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė