7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Romano iliustracija

„Esmeralda“ Rygoje

Helmutas Šabasevičius
Nr. 19 (1554), 2025-05-16
Šokis
Elza Leimane balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Elza Leimane balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.

Baletas „Esmeralda“, kurį pagal XIX a. populiarų Victoro Hugo romaną „Paryžiaus katedra“ ir Cesare’s Pugni muziką pastatė choreografas Jules’is Perrot, pirmą kartą buvo parodytas 1844 m. Jos Didenybės teatre Londone, o Esmeraldos vaidmenį sukūrė balete „Žizel“ išgarsėjusi Carlotta Grisi; pats choreografas atliko poeto Grenguaro vaidmenį, Febą vaidino Arthuras Saint-Léonas, Flior de Lis – Adelaide Frassi, Kvazimodą – Antoine’as Louis Coulonas.

 

„Esmeralda“ – vienas iš nedaugelio XIX a. romantinio repertuaro kūrinių, išlikusių iki mūsų dienų. Nors jis nėra taip dažnai statomas kaip Adolphe’o Adamo „Žizel“ ir „Korsaras“ arba Hermano Løvenskioldo „Silfidė“, vis dėlto šis pavadinimas kartais pasirodo dabartinėse baleto afišose. Šių metų balandžio 10 d. „Esmeraldos“ premjera įvyko Latvijos nacionalinėje operoje.

 

Lietuvoje šis baletas taip pat statytas – tiesa, tik vieną kartą, 1962-aisiais, dar senajame Operos ir baleto teatre. Choreografas Vytautas Grivickas savo spektaklį pavadino „Paryžiaus katedra“ („Esmeralda“). Latvijos baleto istorijoje šis spektaklis statomas kur kas dažniau. Pirmą kartą Rygoje baletas parodytas 1939-aisiais (choreografas Osvaldas Lēmanis), atnaujintas 1945-aisiais, dar kartą pastatytas 1951-aisiais (choreografas Jevgeņijus Čanga), 1970-aisiais (choreografas Aleksandras Lembergas). Naujausią premjerą sukūrė Aivaras Leimanis, vienas garsiausių XX a. paskutinių dešimtmečių Latvijos baleto solistų, dabartinis Latvijos nacionalinės operos baleto trupės meno vadovas, ir baleto solistė, jau anksčiau savo jėgas choreografijoje išbandžiusi Elza Leimanė (https://www.7md.lt/sokis/2019-12-13/Pasaku-nesekantys-sokiai).

 

Spektaklis nėra senovinio baleto rekonstrukcija – palyginti su kitais dabartiniais pastatymais, jis gerokai trumpesnis (dviejų veiksmų, trunka dvi valandas su pertrauka). Tačiau kaip ir XIX a., tai baletas-pasakojimas, kuriame stengiamasi glaustai perteikti dramatišką Esmeraldos meilės Febui istoriją, taip pat išryškinant ir kitus aistros bei meilės apimtus veikėjus – kunigą Klodą Frolo ir Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpininką kuprių Kvazimodą. Meilė yra ir kitų personažų – poeto Grenguaro ir gražuolės Flior de Lis – sceninių biografijų dalis. Frolo ir Kvazimodo personažai – daugiau nei vaikščiojantys artistai, pagal šio spektaklio koncepciją jiems tenka gana sudėtingos ir choreografinės, ir vaidybinės užduotys. Leimanis kūrė klasikine baleto leksika paremtas scenas, į baleto audinį įtraukė ir žinomus klasikinio koncertinio repertuaro pavyzdžius – Esmeraldos variaciją (kai kurie šaltiniai tvirtina, kad ją sukūrė Nikolajus Beriozovas (1906–1996), gimęs Kaune ir kurį laiką dirbęs Valstybės teatre) bei Dianos ir Akteono Pas de deux, sukurtą Agrippinos Vaganovos. Leimanė kūrė šiuolaikinio baleto principais paremtus vaidybinius duetus, jais pakeisdama tradicinę pantomiminę gestikuliaciją, mėgindama suteikti herojų santykiams išraiškingesnę choreografinę formą. Tačiau klasikinės ir šiuolaikinės choreografijos principų jungimas pasiteisino tik iš dalies, spektaklis neįgavo įtaigios meninės visumos ir tapo panašesnis į draminį baletą su baleto koncerto elementais.

 

Choreografai stengėsi baletui suteikti kiek įmanoma daugiau dinamikos (šurmulingas, iš mikroistorijų sudėliotas elgetų paveikslas, Grenguaro korimas ir išlaisvinimas, Kvazimodo kankinimo scena). Kaip kontrastas žemųjų sluoksnių scenoms – santūrus, akademiškas Febo ir Flior de Lis sužadėtuvių šokis su jiems gėles teikiančiomis kordebaleto poromis. Nevienalyčiame choreografiniame kontekste žinomi klasikinio baleto inkliuzai atrodė kiek dirbtinai ir ardė spektaklio dramaturgiją. Nors šmėkštelėjus dviem kaukėms lyg ir galima suprasti, kad prasideda sužadėtuvėms skirtas teatro pasirodymas, Dianos ir Akteono bravūriškas duetas pasirodė kaip graži, bet tuštoka puošmena (nors tai buvo puiki proga pademonstruoti šokio techniką baleto solistams Annijai Kopštālei ir Kārliui Cīruliui). Po šio ilgoko dueto ėjo dar vienas Esmerados ir Grenguaro Pas de deux, kurio adagio, variacijos ir finalas taip pat pristabdė veiksmo raidą.

 

Pasibaigus šiai scenai Flior de Lis ant Esmeraldos pečių atpažįsta jos pačios sužadėtiniui dovanotą skraistę – šis merginų susidūrimas papildytas ryškiais, iliustratyviais Flior de Lis žingsniais; abejonių sukėlė ir spektaklio paskutiniame paveiksle, Esmeraldos bausmės scenoje, pasirodžiusios vienuolės, žingsniuojančios ant pirštų galų.

 

Nors Hugo romane Esmeralda miršta, Perrot savo kūriniui suteikė laimingą pabaigą – Esmeraldos ir Febo meilė triumfuoja. Šis finalas buvo pakeistas 1950 m., kai „Esmeraldą“ Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos teatre Maskvoje pastatė rusų choreografas Vladimiras Burmeisteris, – jo spektaklyje Esmeralda, Frolo neteisingai apkaltinta Febo nužudymu, pakariama. Tokį finalą pasirinko ir Grivickas, ir naujausios latviškos versijos autoriai: pasveikęs Febas atstumia į bausmės vietą vedamą Esmeraldą, iš viršaus nusileidžia virvė, ir įsikibusi jos Esmeralda išskrieja į užkulisius. Netrukus pasirodo Kvazimodas, nešinas mirusia Esmeralda.

 

Pasirinkta režisūrinė ir choreografinė spektaklio forma nėra pajėgi įtaigiai perteikti visų šių siužetinių peripetijų, tad spektaklis lieka tarsi kiek paviršutiniška romano iliustracija, sukurta pernelyg pasitikint baleto, kaip teatro poveikio, galimybėmis.

 

Leimanė sukūrė tradicinį Esmeraldos paveikslą – tai leido padaryti ir gera klasikinio šokio technika, ir jos artistinis talentas, akivaizdus antro veiksmo duete su Grenguaru. Šiame epizode atsiskleidžia Esmeraldos sielvartas suvokus, kad ji dalyvauja mylimojo sužadėtuvių šventėje. Galbūt tik pasirodė, kad Leimanė šiame epizode rado vietos ir vienai kitai šypsenai, šia nedidele detale parodydama jos liūdesį prablaškančio šokio galią.

 

Ne visai nuoseklūs kai kurie personažai: štai Febas santraukoje pristatomas kaip mergišius, tačiau nei spektaklio muzika, nei choreografinis piešinys tokio sprendimo neargumentuoja, nelengva tokį personažą su turima medžiaga sukurti ir Viktorui Seiko.

 

Dažniau lankydamasis Latvijos nacionalinėje operoje imi įsidėmėti kai kuriuos artistus, tarp jų ir Philipą Fedulovą, sklandžiai atlikusį Grenguaro vaidmenį, reikalaujantį ir artistinių, ir klasikinio šokėjo įgūdžių. Tiek Raimondas Martinovas (Frolo), tiek Antonas Freimanas (Kvazimodas) raiškiai įkūnijo savo personažus, tačiau šioje spektaklio sistemoje visi vaidmenys išlieka sąlygiški, ir pastangos juos labiau sudramatinti nepasiteisina.

 

Mārtiņio Vilkārsio scenografija būtų labiau tikusi ne klasikiniam, o neoklasikiniam „Esmeraldos“ pastatymui (1967 m. tokios koncepcijos spektaklį „Paryžiaus katedra“ pagal Maurice’o Jarre’o muziką pastatė prancūzų choreografas Roland’as Petit, šio spektaklio fragmentą – Esmeraldos ir Kvazimodo duetą – Vilniuje teko matyti šokamą Petro Skirmanto ir Neli Beredinos). Vilkārsio scenovaizdžiai lakoniški, griežtų, grafiškų, gotikinę architektūrą parafrazuojančių formų, su viršuje išrikiuotų chimerų eilėmis. Padaryta ir tam tikrų kompromisų: antro veiksmo pradžioje puota Flior de Lis rūmuose vyksta heraldinio milflioro (audinio, kuriame vyrauja augalai) fone, o scenoje pasirodžius Dianai ir Akteonui jį pakeičia kitas audinys su įvairių žvėrių vaizdiniais. Spektaklio finale pasitelktas vaizdo projekcijos efektas – didėjantis apvalus gotikinės katedros langas-rožė (videomenininkas -8).

 

Kostiumų dailininkė Ilze Vītoliņa sukūrė kiek eklektišką drabužių ansamblį, kai kur prisilaikydama šio baleto ikonografinių tradicijų (vyšnių ir aguonų spalvų Esmeraldos suknelės, jos papuošalai, Febo, Flior de Lis, Dianos ir Akteono kostiumai), kitur siekdama sukurti tapybišką, įvairiomis spalvomis marguojančią personažų grupę (antro veiksmo pirmojo paveikslo Esmeraldos draugių ir jų partnerių drabužiai – aitrių, romų kultūrai būdingų oranžinių, purpurinių ir žalių spalvų derinių).

 

Atidžiau stebint kaimynų baleto sceną, akivaizdus tam tikras regioninis bendrumas: prieš kurį laiką Rygoje pastatytas baletas „Tuščias atsargumas“ (https://www.7md.lt/sokis/2023-12-08/Komisko-baleto-klasika) jau perkeltas į Vilnių (premjera – gegužės 16 d.), o 2023 m. Klaipėdoje pastatytų Alexanderio Ekmano „Kaktusų“ premjera Latvijos nacionalinėje operoje įvyks šių metų lapkričio 13 d. (spektaklis bus rodomas kartu su amerikiečių choreografo Jerome’o Robbinso (1918–1998) baletu „Koncertas (arba Visų pavojai)“, sukurtu 1956 m.).

Elza Leimane balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Elza Leimane balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Philipas Fedulovas balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Philipas Fedulovas balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Elza Leimane balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Elza Leimane balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Annija Kopštāle ir Kārlis Cīrulis balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Annija Kopštāle ir Kārlis Cīrulis balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Antonas Freimanas balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Antonas Freimanas balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Raimondas Martinovas ir Antonas Freimanas balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Raimondas Martinovas ir Antonas Freimanas balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Elza Leimane ir Raimondas Martinovas balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Elza Leimane ir Raimondas Martinovas balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Elza Leimane, Viktoras Seiko ir Alise Prudāne-Spridzāne balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Elza Leimane, Viktoras Seiko ir Alise Prudāne-Spridzāne balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Scena iš baleto „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Antonas Freimanas ir Elza Leimane balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.
Antonas Freimanas ir Elza Leimane balete „Esmeralda“. A. Zeltiņos nuotr.