Praskleisti užmaršties uždangą

Saugokite senas nuotraukas. Jos gali daug papasakoti – ir apie tai, ką jau užmiršome, ir apie tai, ko nė nežinojome ar dar nežinome. Tad praskleisti užmaršties uždangą nusprendžiau atsitiktinai vartydamas šeimos archyvą. Dėmesį patraukė grupinė Valstybinio operos ir baleto teatro baleto trupės nuotrauka po Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ spektaklio 1956 m. birželio 1 dieną. Nors pagrindinius vaidmenis šoko svečiai iš Minsko N. Dovydenko ir J. Micholkovas, tarp nedidelę sceną užpildžiusių žmonių, tarsi sugrįžusių iš praeities, matome ne tik baleto trupės elitą – Genovaitę Sabaliauskaitę, Henriką Banį, Henriką Kunavičių, Aliodiją Ruzgaitę, bet ir pirmosios „Kopelijos“ dalyvius – Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę, Petrą Baravyką, Stasį Dautartą, Henriką Jagminą.

Nieko nuostabaus, kad ir prieš beveik septyniasdešimt metų scenoje matėme naujos kartos baleto artistus, pakeisiančius senąją „gvardiją“. Jau tada galima buvo prognozuoti Lietuvos baleto savito stiliaus tęstinumą. Ramutės Janavičiūtės, Ados Tumalevičiūtės, Irenos Kalvaitytės, Leokadijos Šveikauskaitės, Reginos Grigorovaitės sėkmingi debiutai profesionalioje scenoje pateisino baletmeisterio Vytauto Grivicko su naująja atlikėjų karta siejamas viltis. Tiesa, reikia pripažinti, kad „vyriškoji“ baleto trupės dalis klasikinio šokio technikos požiūriu nebuvo tokia ryški, tačiau visus trūkumus kompensuodavo emocionalumas, saikinga vaidyba, santūri elegancija.

Drįstu teigti, kad savo indėlį į trupės išskirtinumą įnešė ir kordebaletas, ta žemiausia baleto pasaulio kasta. Buvo spektaklių, kai kordebaleto šokėjos pelnydavo ne mažiau aplodismentų nei įvairūs pas de deux ar variacijos. Nebuvo „Žizel“ spektaklio, kad antrame veiksme vilisų išėjimo nelydėtų ovacijos, o „Gulbių ežere“ gulbės „praplauktų“ tyloje. Gal tų laikų publika buvo mažiau išprususi ir kiekvieną teatrinį fokusą (kai butaforinės kartoninės gulbės „plaukdavo“ arierscenoje tempiamos už valo) priimdavo už tikrą pinigą? Bet juk ploja ir dabar, ploja ne už triukus. Už klasikinio šokio klasikinį atlikimą.

Naudodamasis artėjančia Lietuvos baleto šimtmečio sukaktimi daugiau dėmesio noriu skirti būtent kordebaleto artistėms ir artistams. Pabandžiau dėl šios idėjos iš 1956-ųjų persikelti į 1950-ųjų gegužės 2-ąją. Valstybinio operos ir baleto teatro scenoje rodomas Reinholdo Glière’o baletas „Raudonoji aguona“. Kadangi su klasių kova scenoje esu jau daugiau ar mažiau susipažinęs, mane domina kordebaletas kinų proletariato drabužiais, tad pasinaudodamas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondais bandau patenkinti savo norus. Gauti duomenys – garbaus amžiaus, todėl galimi netikslumai. Tuo labiau kad laipteliu aukštesnės kastos nariai dažnai (net ir tada) buvo panaudojami kaip savotiški „kamštukai“ atsiradusioms spragoms užkimšti. Tad nemanau, kad labai suklysiu atiduodamas pagarbą „tikriems“ kordebaleto nariams – M. Vilkevičiūtei, V. Pavočkai, V. Raudonikiui, J. Urmonui, J. Stabašinskui, V. Mockutei, V. Lipnickaitei, E. Levčenkaitei, J. Kopustaitei, R. Jomantaitei, A. Grabauskienei, S. Česnavičiūtei. A. Kareckui.

Galiu lažintis (juk žinome – gyvų liudininkų nebėra), kad kordebalete ne kartą ir ne du teko šokti ir anksčiau išvardintoms naujosios baleto kartos atstovėms – G. Bareikaitei, R. Grigorovaitei, R. Janavičiūtei, I. Kalvaitytei, L. Šveikauskaitei, A. Tumalevičiūtei. Tais laikais tai buvo įprastas dalykas. Tik ką baigę choreografijos skyrių (ne tik M.K. Čiurlionio menų mokyklos, bet ir kitų choreografijos mokyklų) absolventai turėjo pereiti tą savotišką karantiną. Ir tik po metų kitų jau apsiplunksnavęs erelis ar gulbė galėjo kilti į naujas aukštumas. Beje, pirmoji absolventė, sulaužiusi šią tradiciją, bent jau Lietuvoje, buvo Jolanta Valeikaitė, Ados Tumalevičiūtės-Nasvytienės auklėtinė, 1981 m. baigusi Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyrių. Ledas buvo pralaužtas.

P. S. Buvęs kordebaleto šokėjas Alfredas Kareckas tapo Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro operos solistu, nepakeičiamu mažųjų vaidmenų atlikėju.